Kristoforas buvo galingas baugios išvaizdos milžinas, šalies karalius jį paskyrė savo asmens sargybiniu, kad niekam neateitų į galvą užpulti valdovo ir turėti reikalų su raumeninguoju stipruoliu, kuris vienu kardo smūgiu galėjo nukirsti storą ąžuolą.
Tačiau vieną dieną Kristoforui pabodo saugoti bailųjį karalių ir jis nusprendė eiti ieškoti paties galingiausio pasaulyje valdovo bei jam tarnauti. Reikia pripažinti, kad galiūnas buvo to vertas: tokių petingų žaliūkų kaip jis maža.
Ilgai keliavęs Kristoforas atkako į kito karaliaus dvarą. Sis valdovas visiems gyrėsi esąs nenugalimas. Išvydęs Kristoforą, jis mielai priėmė stipruolį į tarnybą, apgyvendino savo pilyje.
Sykį vienas juokdarys, atsisėdęs prie karaliaus kojų, užtraukė dainą, kurioje buvo minimas velnias. Karalius, būdamas krikščionis, kaskart, išgirdęs šį žodį, persižegnodavo.
Kristoforas labai nustebo ir paklausė valdovo, ką šis kryžiaus ženklas reiškia.
Karalius nenorėjo aiškinti, bet Kristoforas neatlyžo: Bet jei nepasakysi, išeisiu!
Tuomet karalius tarė:
– Kai išgirstu velnio vardą, šiuo ženklu ginuosi nuo jo mat labai bijau piktojo galios ir nenorėčiau pakliūti jam į nagus.
Kristoforas nusivylęs pažvelgė į karalių ir pareiškė: I
– Jei taip labai bijai velnio, vadinasi, jis už tave stipresnis. Todėl palieku tavo pilį, nes juk sakiau, kad nоriu tarnauti pačiam stipriausiam pasaulio valdovui. Viso gero jūsų šviesybe. Einu ieškoti velnio ir jam tarnauti.
Kristoforas paliko dvarą ir leidosi ieškoti velnio. Jis atkako į gūdžią dykvietę, kurioje buvo įsikūrusi grėsmingų kareivių gauja. Sargybiniai atvykėlį sustabdė ir nuvedė pas vadą. Šio veidas buvo žiaurus, apžėlęs barzda, o akys degė pykčiu.
– Kur eini? – suurzgė vadeiva tokiu balsu, kad nuo jo stingo kraujas.
Ieškau velnio, nes noriu jam tarnauti, – atsakė Kristoforas.
Siaubūnas suprunkštė ir tarė:
– Aš esu tas, kurio ieškai.
Kristoforas, nudžiugęs, kad pagaliau surado galingiausią pasaulio karalių, prižadėjo amžinai jam tarnauti.
Tačiau vieną dieną, Kristoforui su velniu žingsniuojant gatve, jie išvydo kryžių. Velnias ėmė muistytis, leisti keistus garsus, o galiausiai metėsi bėgti kiek kojos neša, pavymui keldamas dulkių debesis. Blogiausia buvo tai, kad Kristoforas turėjo sekti jam iš paskos ir klibinkščiuoti siauru akmenuotu keliuku, kad netektų vėl praeiti pro kryžių.
Tą patį vakarą Kristoforas, vis dar negalėdamas atsigauti po nuostabos, paklausė velnio, kodėl šis netikėtai puolęs bėgti ir iš patogaus kelio pasuko vingiuotą žvyrkelį. Velnias nenorėjo atsakyti, bet Kristoforas pagrasino:
– Jei neatsakysi, aš tave paliksiu.
Savo nelaimei velnias paaiškino:
– Vieną dieną prie kryžiaus buvo prikaltas žmogus, vardu Jėzus. Todėl kiekvieną sykį vos pamatęs kryžių, aš įšsigąstu ir sprunku.
Tada Kristoforas tarė:
– Vadinasi, tas Jėzus yra daug galingesnis už tave, jei vos pamatęs jį primenantį ženklą dedi į kojas. Dabar su prantu, kad nesi pats stipriausias karalius pasaulyje. Tu man melavai. Viso labo, šėtone. Einu ieškoti Jėzaus.
Tačiau ieškant kelio pas Jėzų Kristoforui teko keliauti labai ilgai.
Galiausiai jis sutiko atsiskyrėlį, kuris papasakojo jam Jėzaus Kristaus istoriją, davė perskaityti Evangeliją ir išmokė milžiną tikėjimo tiesų. Kristoforas įdėmiai klausėsi, paprašė, kad jį pakrikštytų, ir prižadėjo iš visų jėgų ištikimai tarnauti Jėzui.
– Karalių, kuriam trokšti tarnauti, reikia pagerbti dažnai pasninkaujant, – pridūrė atsiskyrėlis.
– Liepkite man padaryti ką kita, nes pasninkauti neįstengsiu, – nesivaržydamas paprašė Kristoforas.
– Taip pat reikės daug melstis, – tęsė atsiskyrėlis.
– Neįstengsiu ir šito, – nuoširdžiai prisipažino Kristoforas. Tuomet atsiskyrėlis ištiesė ranką:
– Matai šią upę, kurioje ne vienas nuskendo, bandydamas ją perplaukti?
– Taip.
– Jei jau esi toks aukštas ir drūtas, eik prie upės ir padėk žmonėms per ją keltis. Jėzus būtinai įvertins šią tarnystę ir, turint galvoje Jo gerumą bei kilnumą, galbūt ateis tau pasakyti.
– Tokia tarnystė kaip tik man, – sutiko Kristoforas.
Milžinas nusileido prie sraunios verpetuojančios upės dalijusios lygumą į dvi dalis, ir susirentė sau ten trobelę, jauno medžio kamieno pasidirbdinęs tvirtą lazdą, kad brisdamas vandeniu galėtų pasiremti, jis ėmė kelti žmones per brastą.
Tas, kuriam prireikdavo persikelti per upę, pašaukdavo gerąjį milžiną ir šis, užsikėlęs keliauninką ant pečių, pernešdavo jį į kitą krantą. Dėl naujojo savo karaliaus nors jo dar nebuvo matęs – Kristoforas kuo ištikimiausiai vykdė prisiimtą pareigą.
Prabėgo keletas mėnesių. Vieną dieną, ilsėdamasis troboje, Kristoforas išgirdo jį šaukiantį vaikišką balselį.
– Kristoforai, ateik ir pernešk mane per upę.
Kristoforas išėjo į lauką, bet aplinkui nesimatė nė gyvos
dvasios. Gūžtelėjęs pečiais jis grįžo į vidų. Tačiau netrukus it vėl išgirdo tą patį balselį. Ir vėl išskubėjo lauk, bet ir tuo metu nieko nerado.
Jam įžengus į trobą, vaikiškas balselis jį pašaukė trečią kartą.
Galiūnas trečią kartą išėjo į lauką ir šį sykį ant upes kranto išvydo berniuką. Vaikas labai mandagiai paprašė Kristoforo perkelti jį į kitą krantą.
– Išdaigininke, tu toks mažutis, kad tavęs nė nepastebėjau! Man pats metas pamiklinti kojas, maloniai tarė Kristoforas. Viena ranka užsikėlė vaikelį ant pečių ir Pasiramsčiuodamas lazda įbrido į upę.
Tačiau štai vanduo ėmė kilti, o vaikas tapo sunkus tarsi švinas. Kristoforas buvo apdovanotas ypatinga jėga, bet kuo giliau jis brido į upę, tuo grėsmingiau sūkuriavo vanduo, o vaikelis taip slėgė pečius, kad galiūnui linko keliai. Keletą kartų Kristoforas vos neparklupo.
Jam atrodė, kad šis žygis, kuriam reikėjo neapsakomų pastangų, niekada nesibaigs. Irdamasis ranka, jis vargais negalais pasiekė kitą krantą, nuleido berniuką ant žemės ir išsekęs suklupo ant žolės.
– Vaikeli, – dūsavo milžinas, – per tave buvau atsidūręs didžiuliame pavojuje: tu toks sunkus, kad man atrodė, jog ant pečių nešu visą pasaulį.
Berniukas šypsodamasis pažvelgė jam tiesiai į akis ir tarė:
– Nesistebėk, Kristoforai. Tu nešei ant pečių ne tik visą pasaulį, bet ir Tą, kuris jį sukūrė: aš esu Jėzus – karalius, kuriam prižadėjai tarnauti. O kad įtikėtum mano žodžiais, duosiu tau ženklą: kai parbrisi atgal, įsmeik savo lazdą prie trobos ir rytojaus rytą ją rasi žydinčią bei apkibusią vaisiais.
Tai pasakęs, vaikelis išnyko.
Kristoforas pakluso. Grįžęs prie savo trobelės, įsmeigė į žemę lazdą, o kitą dieną rado ją sužaliavusią ir linkstančią nuo vaisių.
Ištrauka iš knygos Bruno Ferrero „Naujos istorijos“