Tikrai pasikliauti galime tik tuo, ką patys patyrėme. Turiu pasakyti, kad ištikimiausi ir pamaldžiausi užtarėjai, kuriuos man teko sutikti, išmoko švento užtarimo meno tik patyrę daug negandų ir sunkių kančių. Kai kurie gyvenimo pabaigoje galėjo tik kaip ta moteris iš Menedorfo gulėti lovoje, gal net būdami suparalyžuoti, ir melstis.
Betgi jie galėjo melstis! Nuošaly nuo žmonių jie buvo dvasinės jėgos centrai, kurių paprasta, primygtina malda buvo be galo reikšminga kaimynams, miestui, šaliai ir net pasauliui.
Tuos tylius užtarėjus galime palyginti su galingomis elektros jėgainėmis. Dažniausiai jos pastatytos nuošaly siaurame slėnyje. O kokios šios jėgainės svarbios, suvokiame tik tada, kai vieną dieną jos sustoja, ir mūsų namai paskęsta tamsoje, fabrikai nebeveikia.
Namuose, mano tėvo sodyboje, gyveno toks uolus maldininkas, vardu Jornas. Nuo pat gimimo jis buvo smarkiai nuskriaustas Dievo. Jornas taip prastai matė, kad tik vargais negalais užsidirbdavo pragyvenimui. Nepaisant negalių, šiam žmogui sekėsi. Haugionai, kuriems jis priklausė, rūpinosi, kad nė vienam jų broliui nereikėtų prašyti paramos labdaros organizacijose. Tačiau dėl negandų ir ligos Jornas išgyveno daug slogių dienų.
Ir jis nusilenkė Dievo valiai. Pamažu, nelaimių slegiamas, perprato šventą maldos meną ir meldėsi už savo bendruomenę dieną naktį. Jornas rūpinosi visos bendruomenės sielomis. Žmonės iš visos parapijos plūsdavo priėjo mažos lūšnelės patarimo ir pagalbos. Jei pamaldusis Jornas negalėdavo padėti, tai nors nuoširdžiai rūpindavosi ir melsdavosi už juos iš visos tyros širdies. Per daugelį metų galybė žmonių palengvėjusia širdimi išėjo iš Jorno trobelės. Į gyvenimo pabaigą uolusis meldėjas labai pasiligojo. Dvi jį slaugiusios religingos senutės papasakojo man, kad naktimis jis dažnai nemiegodavo. Tada galėjai girdėti jį meldžiantis už visus bendruomenėje. Bet ne paskubomis, kaip mes linkę. Ne, senasis Jornas ištardavo visų vardus, mintyse eidamas nuo namo prie namo. Vaikas, kurių niekad nebuvo matęs, tik girdėjęs apie jų gimimą, jis taip pat savo į maldomis nunešdavo prie malonės sosto.
Ak, kokie reikšmingi šie žmonės! Atsiveria tuštuma, kai jų nebelieka. Jorno mirtis buvo ypatinga. Visi laukė tarsi kokio ėmimo į dangų. Tikintieji varžėsi, kas prie jo budės. Bet Dievo buvo kitaip skirta. Jorno mirtis prisėlino nepastebėta tą akimirką, kai moteris, budėjusi prie ligonio, buvo nuėjusi kažko atnešti iš virtuvės. Jorno laidotuvės buvo didžiausios, kokias tik atsiminė visi mano gimtinėje. Jis neturėjo giminių, bet atsisveikinti suplūdo daugybė žmonių. Jie stovėjo prie Jorno karsto ir verkė, lyg būtų netekę tėvo. Net ir netikintys žmonės, niekad nepaisę Dievo žodžio, gedėjo.
Dievas jam, net ir mirusiam, leido teikti palaimą. Ir Jorno gyvenimas, ir mirtis buvo Šventojo Rašto žodžių patvirtinimas: „Prašykite, ir bus jums duota”.
Ištrauka iš knygos: Ole Halesbis „Apie maldą“.