Kartą kalbėjome su dr. Polu Brandu apie krikščionis, kurie patyrę didelių kančių. Kai jis papasakojo keletą istorijų, paklausiau, ar skausmas pakreipė tuos žmones link Dievo, ar nuo Jo. Ilgokai pamąstęs, jis atsake, kad jų reakcijos buvo skirtingos. Vieni šliejosi arčiau Dievo, kiti su kartėliu traukėsi tolyn. Atrodo, kad pagrindinis skirtumas slypėjo tame, į ką jie nukreipė savo dėmesį. Tie, kurie pernelyg rūpinosi klausimais apie priežastį („Ką aš padariau, kad to nusipelniau? Ką Dievas bando man pasakyti? Ar esu baudžiamas?”), dažnai atsisuko prieš Dievą. O pergalingieji kentėtojai prisiėmė asmeninę atsakomybę už savo reakciją ir pasitikėjo Dievu nepaisydami nepatogumo.
Tuomet dr. Brandas papasakojo man apie vieną garsiausių savo pacienčių – Mariją Vergyz (Mary Verghese)*.
*Marijos istorija aprašyta Dorotis Klark Vilson (Dorothy Clarkc Wilson) knygoje Take My Hand.
Marija nesirgo raupsais, ji dirbo gydytoja-rezidente Brando raupsų ligoninėje Indijoje. Vieną dieną ji išvyko į iškyla automobiliu, kurį vairavo jaunas studentas, norintis parodyti savo drąsą. Nuvažiavęs kelias mylias paskui lėtą mokyklini autobusą, susierzinęs vairuotojas susiruošė lenkti ir nuspaudė akceleratoriaus pedalą iki galo. Priešais pamatęs kitą automobili, jis instinktyviai siekė stabdžių pedalo, bet netyčia spustelėjo akceleratorių. Automobilis nuslydo nuo tilto ir stačia krantine nudardėto žemyn.
Marija Vergyz, jauna perspektyvi gydytoja, gulėjo nujudėdama šlaito apačioje. Jos veidas buvo giliai perrėžtas nuo skruostikaulio iki smakro. Jos kojos kabėjo kaip du nenaudingi pagaliai
Keli kiti mėnesiai Marijai buvo beveik nepakeliami. Vasarą temperatūrai lauke pakilus virš 40 laipsnių, Marija gulėjo tvankiame ligoninės kambaryje įkalinta stuburo tempimo įtaise, apvilkta sintetine liemene ir sukaustyta plastmasiniame įtvare. Jai teko kęsti kankinančias terapijos valandas Kiekvieną savaite slaugytojos tikrino jos pojūčius ir kas kartą badant kojas ir nieko nejautė.
Pastebėjęs, kaip ji grimzta į neviltį, dr. Brandas apsilankė jos kambaryje. „Marija, – tarė jis, – manau, kad atėjo laikas pradėti galvoti apie tavo, kaip gydytojos, profesinę ateiti.“ Iš pradžių ji pamanė, kad daktaras juokauja, bet Brandas patikino, kad ji galės ypatingai užjausti ir suprasti kitus pacientus. Ji ilgai svarstė jo pasiūlymą abejodama, ar kada nors galės pakankamai vaidui savo kojas, kad galėtų dirbti gydytoja.
Pamažu Marija pradėjo dirbti su raupsais sergančiais pacientais. Ligoninės darbuotojai pastebėjo, kad pacientų savigaila, beviltiškumas ir niūri nuotaika išnykdavo, kai Marija Vergyz būdavo greta. Raupsuotieji pacientai šnibždėjosi tarpusavyje apie gydytoją invalido vežimėlyje (pirmąją Indijoje), kuri buvo neįgalesnė už juos ir kurios veidą darkė randas kaip ir jų. Neilgai trukus Marija Vergyz pradėjo asistuoti chirurginių operacijų metu – sėdimoje padėtyje tai buvo sunkus ir alinantis darbas.
Vieną dieną dr. Brandas susitiko Mariją, važiuojančią vežimėliu tarp ligoninės pastatų, ir paklausė, kaip ji jaučiasi. „Pradžioje jaučiausi tokia susipainiojusi ir sudaužyta, – atsakė ji, – bet dabar pradedu galvoti, kad gyvenime yra tam tikra tvarka.“
Marijai dar teks iškęsti daug nepakeliamų gydymo valandų ir sudėtingą chirurginę stuburo operaciją. Visą gyvenimą ji kentės nuo šlapimo nelaikymo ir nuolat kovos su pragulomis. Bet dabar ji jautė kibirkštėlę vilties. Ji pradėjo suprasti, kad negalia nebuvo jai Dievo siųsta bausmė, pasmerkusi kančiai ir vargui. Vietoj to, ji gali būti perkeista į didžiausią jos, kaip gydytojos, privalumą. Sėdėdama invalido vežimėlyje ir šypsodamasi perkreipta šypsena, Marija akimirksniu užmegzdavo ryšį su neįgaliais pacientais.
Galiausiai Marija išmoko vaikščioti su ramentais. Vėliau ji gavo stipendiją dirbti Niujorko fizinės medicinos ir reabilitacijos institute ir galiausiai pradėjo vadovauti naujai įsteigtam Fizioterapijos mokyklos skyriui Velore, Indijoje.
Marija yra puikus pavyzdys žmogaus, kuris nieko nelaimėjo klausdamas, kodėl įvyko tragedija. Bet kai ji atsigręžė į Dievą ir pradėjo klausti, kokiu tikslu, ji išmoko pasitikėti, kad Jis padarys kažką gražaus iš jos gyvenimo. Taip pasirinkusi Marija Vergyz tikriausiai pasiekė kur kas daugiau, nei būtų pasiekusi įprastai, jei nelaimingas atsilikimas nebūtų įvykęs.
Marija Vergyz labai skiriasi nuo mano pažįstamu žmonių, kurie dėl patirtų kančių nusigręžė nuo Dievo. Apie savo ligą jie dažnai kalba su perdėtu susirūpinimu tarsi apie vieninteli dalyką gyvenime. Jie leidžia laisvai lietis savigailai, kuri tūno kiekviename iš mūsų.
Ištrauka iš knygos: Philip Yancey „Kur Dievas, kai skauda“
