MARTIN LUTHER KING JAUNESNYSIS
Gimė 1929 m. sausio 15 d. Atlantoje, Džordžijos valstijoje, buvo pavadintas Michaelu, bet tėvas pakeitė sūnaus vardą teologo reformato Martino Lutherio garbei.
Studijavo sociologiją Morhauso koledže, Atlantoje, vėliau Bostono universitete apgynė teologijos daktaro disertaciją. Montgomeryje, Alabamos valstijoje, tapo baptistų pastoriumi; 1955-1956 m. vadovavo Montgomerio autobusų boikotui. 1957 m. kartu su kitais įkūrė už pilietines teises kovojančią organizaciją – Krikščioniškojo vadovavimo Pietų konferenciją, o 1958 m. pasirašydamas knygą buvo sužeistas peiliu.
1960 m. tapo Ebenezerio baptistų bažnyčios, įsikūrusios greta jo gimtųjų namų Atlantoje, pastoriumi. 1963 m., per Žygį į Vašingtoną, pasakė kalbą 250 000 šalininkų.
Nušautas 1968 m. balandžio 4 d. Memfyje, Tenesio valstijoje. 2000 m. Jungtinėse Valstijose Martino Lutherio Kingo diena (sausio mėnesį) paskelbta valstybine švente.
1955 m. Montgomeryje, Alabamos valstijoje, afroamerikietė siuvėja atsisėdo baltiesiems skirtoje autobuso dalyje. Vairuotojas Rosą Parks paprašė persėsti j galę, kaip reikalavo valstijos segregacijos įstatymai, ji atsisakė. Moteris buvo suimta, tai paskatino afroamerikiečius paskelbti Montgomerio autobusų boikotą, o šis savo ruožtu lėmė istorinį JAV Aukščiausiojo Teismo nutarimą, kad rasinė segregacija viešajame transporte yra neteisėta.
Boikoto lyderis buvo jaunas, bet jau apgynęs teologijos daktaro laipsnį baptistų pastorius Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis.
Po aštuonerių metų, kaip Krikščioniškojo vadovavimo Pietų konferencijos
prezidentas ir JAV afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo vadovas, Kingas nuo Lincolno memorialo laiptų Vašingtone kreipėsi į daugiau kaip 250 000 šalininkų, ir šis įvykis tapo Žygio į Vašingtoną dėl darbo ir laisvės kulminacija. Kampanija ragino panaikinti segregaciją mokyklose ir diskriminaciją darbe, imtis kitų priemonių afroamerikiečių daliai palengvinti.
Žygis labai padėjo 1964 m. priimti Pilietinių teisių aktą, o 1965 m. – nacionalinį Rinkimų teisių aktą. įvairūs komentatoriai daug spėliojo, ar pats Kingas suvokė savo vietą istorijoje. Tačiau 1963 m. kalbą „Aš turiu svajonę” jis pasakė pačiu laiku, ir daugelį žmonių, netgi tų, kurie tada dar nebuvo gimę, ji jaudina labiau nei bet kuri kita kalba, pasakyta šių dienų Amerikoje.
Kalbos išraiškos priemonės ir ritmas dvelkia Biblija bei sakykla, pradedant archajiška įžanga „Prieš dešimtį dešimčių metų”, sąmoningai atkartojančia Lincolno Getisbergo kreipimąsi. Čia vaizduojama Amerika, nepajėgianti tesėti savo pažado būti Naująja Jeruzale – namais visiems Dievo vaikams. Kalbėdamas apie ekonomines reikmes, konstitucines prievoles, kovą su neteisingais įstatymais ir nesąžiningais jo vykdytojais, Kingas dramatizavo
„apgailėtiną” afroamerikiečių, atsidūrusių „vienišoje skurdo saloje vidury plataus materialinio klestėjimo vandenyno”, padėtį. Pasiekęs kulminaciją – rasinės lygybės viziją, – Kingas dar labiau nėrė į Senojo Testamento vaizdingumą ir Naujojo pasaulio idealizmą, sukurdamas „didžiulių kalvų” ir „galingų kalnų” kraštovaizdį, kur vieną dieną „uolėta žemė pavirs lyguma”, o „kalvotos apylinkės – slėniais”. Ši kalba iki šiol išlieka retorinio triumfo pavyzdys.
PRIEŠ DEŠIMTĮ DEŠIMČIŲ METŲ DIDIS AMERIKIETIS, kurio simboliniame šešėlyje mes šiandien stovime, pasirašė Išlaisvinimo proklamaciją. Šis reikšmingas įsakas tapo didinga vilties švyturio šviesa milijonams juodaodžių vergų, degančių pražūtingose neteisingumo liepsnose. Tai buvo džiaugsminga aušra, užbaigusi ilgą jų nelaisvės naktį.
Tačiau ir po šimto metų negras vis dar nėra laisvas. Ir po šimto metų negro
gyvenimą siaubingai tebevaržo segregacijos ir diskriminacijos pančiai. Ir
po šimto metų negras vis dar gyvena vienišoje skurdo saloje vidury plataus
materialinio klestėjimo vandenyno. Ir po šimto metų negras tebesikamuoja
Amerikos visuomenės užkaboriuose ir gyvendamas savo paties žemėje jaučiasi tremtiniu. Todėl mes šiandien atėjome čia atskleisti viso jo apgailėtinos padėties dramatizmo.
Bet mes atsisakome patikėti, kad teisingumo bankas bankrutavo.
Tam tikra prasme mes atvykome į mūsų šalies sostinę išgryninti čekio.
Rašydami didingus Konstitucijos ir Nepriklausomybės deklaracijos žodžius,
mūsų respublikos architektai išrašė ir vekselį, kurio paveldėtojai esame
visi amerikiečiai. Pagal šį vekselį visiems žmonėms – taip, ir juodiesiems,
ir baltiesiems – buvo užtikrinta neatimama teisė gyventi, būti laisviems ir
siekti laimės. Šiandien akivaizdu, kad Amerika nevykdo savo įsipareigojimų
ir neišmoka pagal vekselį to, kas priklauso spalvotiesiems piliečiams. Užuot vykdžiusi šią šventą prievolę, Amerika išdavė juodaodžiams žmonėms
negaliojantį čekį, ir šis buvo jiems grąžintas su prierašu „padengti trūksta lėšų“.
Bet mes atsisakome patikėti, kad teisingumo bankas bankrutavo.
Mes atsisakome patikėti, kad didžiulėse mūsų šalies galimybių saugyklose trūksta lėšų. Štai kodėl atėjome išgryninti čekio, kuris pagal pareikalavimą atvers mums laisvės lobį ir užtikrins teisingumą.
Mes atvykome į šią šventą vietą priminti Amerikai ir primygtinę būtinybę
rasti sprendimą nedelsiant. Dabar ne laikas mėgautis galimybės apmaldyti
prabanga ar svaigintis raminamaisiais laipsniškai priimamų sprendimų vaistais. Dabar atėjo metas duoti tikrą demokratijos pažadą. Atėjo metas išeiti iš tamsaus ir plyno segregacijos slėnio į saulės nutviekstą rasinio teisingumo kelią. Atėjo metas ištraukti mūsų šalį iš rasinio neteisingumo dribsmėlio ir pastatyti ant tvirtos brolybės uolos. Atėjo metas paversti teisingumą tikrove visiems Dievo vaikams.
Atsainus žvilgsnis į šios akimirkos spaudimą imtis veiksmų gali būti mūsų
valstybei lemtingas. Ši tvanki teisėto negrų nepasitenkinimo vasara nepraeis, kol neprasidės laisvės ir lygybės ruduo. Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt tretieji yra ne pabaiga, o pradžia. Tų, kas viliasi, kad negrui reikėjo nuleisti garą ir dabar jis bus patenkintas, laukia kartus prabudimas, jeigu valstybė kaip niekur nieko grįš prie savo kasdieninių rūpesčių. Nebus Amerikoje nei poilsio, nei ramybės, kol negrai negaus pilietinių teisių. Sukilimo viesulai purtys mūsų valstybės pamatus, kol išauš giedra teisingumo diena.
Bet yra dar kai kas, ką turiu pasakyti savo žmonėms, stovintiems ant
palaimingo teisingumo rūmų slenksčio. Kovodami už teisėtai mums priklausančią vietą, privalome nenusidėti blogais darbais. Nemalšinkime laisvės troškulio gerdami iš pykčio ir neapykantos taurės. Privalome žengti į kovą iškėlę aukštus orumo ir disciplinos reikalavimus. Turime neleisti mūsų kūrybiškam protestui nusiristi iki fizinio smurto. Privalome kilti į didingas aukštumas, į fizinę jėgą atsakydami dvasios jėga.
Įstabus kovingumas, užvaldęs negrų bendruomenę, neturi sužadinti
nepasitikėjimo visais baltaisiais, nes daugelis mūsų baltųjų brolių, ką liudija ir jų buvimas čia šiandien, jau suvokė, kad jų likimas glaudžiai susietas su mūsų likimu, o jų laisvė neatsiejamai susijusi su mūsų laisve. Mes negalime žengti pavieniui.
Ne, ne, mes nerimstame, ir nenurimsime tol, kol teisingumas nevilnys lyg upės srovė
Žengę pirmąjį žingsnį, privalome pasižadėti, kad visada žygiuosime į priekį.
Negalime pasukti atgal. Kai kas klausia kovotojų už pilietines teises: „Kada jūs nurimsite?“ Mes nenurimsime tol, kol negras bus neapsakomo policijos brutalumo auka. Mes nenurimsime tol, kol kelionės nuovargio nukamuoti negalėsime gauti nakvynės greitkelių moteliuose ir miestų viešbučiuose. Mes nenurimsime tol, kol Misisipės negras negalės balsuoti, o Niujorko negras manys, kad neturi už ką balsuoti. Ne, ne, mes nerimstame, ir nenurimsime tol, kol teisingumas nevilnys lyg upės srovė, o teisumas tarsi tekanti upė.
Nepamiršau, kad kai kurie iš jūsų atvyko čionai patyrę didžiulius vargus ir
negandas. Kai kurie iš jūsų atvyko čia tiesiai iš ankštų kalėjimo kamerų. Kai kurie iš sričių, kur siekdami laisvės turėjo atlaikyti persekiojimo audras ir policijos žiaurumo vėtras. Jūs esate kentėjimo veteranai. Tęskite savo darbą tikėdami, kad už nepelnytas kančias atlyginama. Grįžkite į Misisipę, grįžkite į Alabamą, grįžkite į Pietų Karoliną, grįžkite į Džordžiją, grįžkite į Luizianą, grįžkite į mūsų šiaurinių miestų lūšnynus ir getus žinodami, kad vienaip ar kitaip ši padėtis gali pasikeisti ir pasikeis. Neklaidžiokime po nusivylimo slėnį, šiandien sakau jums, mano draugai. Nors šiandien ir rytoj mums dar iškils sunkumų, aš vis tiek turiu svajonę. Svajonę, giliai suleidusią šaknis į amerikietiškąją svajonę.
Aš turiu svajonę, kad ateis diena, kai mūsų nacija pakils ir ims gyventi pagal tikrąją savo šūkio prasmę: „Mes manome, akivaizdi tiesa, kad visi žmonės sukurti lygūs.“
Turiu svajonę, kad Džordžijos raudonosiose kalvose vieną dieną buvusių
vergų ir buvusių vergvaldžių sūnūs galės susėsti prie vieno brolybės stalo.
Turiu svajonę, kad vieną dieną Misisipės valstija, leipstanti nuo neteisingumo ir priespaudos kaitros, virs laisvės ir teisingumo oaze.
Turiu svajonę, kad ateis diena, kai keturi mano vaikai gyvens šalyje, kurioje bus vertinami ne pagal odos spalvą, o pagal būdą. Šiandien apie tai svajoju!
Turiu svajonę, kad vieną dieną Alabamoje, kur žiaurūs rasistai, kur
gubernatorius mėtosi frazėmis apie kišimąsi į vidaus reikalus ir valstija
atsisako pripažinti Kongreso priimto įstatymo galiojimą savo teritorijoje, – būtent Alabamoje vieną dieną juodaodžiai berniukai ir mergaitės galės
susikibti rankomis su baltaisiais berniukais ir mergaitėmis tarsi broliai ir seserys. Šiandien apie tai svajoju!
Turiu svajonę, kad ateis diena, kai kiekvienas slėnis bus užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva bus nukasta, uolėta žemė pavirs lyguma, o kalvotos apylinkės – slėniais, tada Viešpaties šlovė bus apreikšta, ir visa žmonija drauge ją išvys.
Tai mūsų viltis. Tuo tikėdamas aš sugrįšiu į Pietus. Tuo tikėdami mes
pajėgsime iš nusivylimo kalno iškirsti vilties akmenį. Tikėdami pajėgsime
mūsų tautos nesantaikos kakofoniją paversti nuostabia brolybės simfonija.
Tikėdami pajėgsime išvien dirbti, melstis, kovoti, kalėti, ginti laisvę, nes žinosime, kad vieną dieną būsime laisvi. Ir tą dieną visi Dievo vaikai galės dainuoti, įdėdami į dainą naują prasmę: „Daina šita, puikioji, mana šalie laisvoji, apie tave. Kur mūsų protėvių kapai, kur jųjų žengta išdidžiai, te laisvės suskamba varpai visam krašte.“ Ir jeigu Amerikai lemta tapti didžia šalimi, visa tai privalo virsti tikrove.
Tegul laisvė skamba nuo VISŲ Misisipės kalvų ir gūbrelių
Tegul laisvė skamba nuo didžiulių Naujojo Hampšyro kalvų viršūnių!
Tegul laisvė skamba nuo galingų Niujorko kalnų!
Tegul laisvė skamba nuo aukštųjų Pensilvanijos Alegenio kalnų!
Tegul laisvė skamba nuo snieguotų Kolorado Uolinių kalnų viršūnių!
Tegul laisvė skamba nuo ringuotų Kalifornijos pašlaičių!
Tegul laisvė skamba nuo Džordžijos Stoun Mauntino kalno!
Tegul laisvė skamba nuo Tenesio Apžvalgos kalno!
Tegul laisvė skamba nuo visų Misisipės kalvų ir gūbrelių! Tegul nuo kiekvieno kalno šlaito skamba laisvė!
Ir kai taip nutiks, kai leisime laisvei skambėti, kai leisime aidėti kiekviename kaime ir sodžiuje, kiekvienoje valstijoje ir didmiestyje, tuomet mes įstengsime priartinti tą dieną, kai visi Dievo vaikai, juodieji ir baltieji, žydai ir ne žydai, protestantai ir katalikai, galės susikibti už rankų ir dainuoti senos negrų giesmės žodžius: „Pagaliau laisvi, pagaliau laisvi. Ačiū Visagaliui, mes pagaliau laisvi.“
Praėjus ketveriems metams po Žygio į Vašingtoną, Kingas ėmėsi Varguolių kampanijos. Dėl šio projekto 1968 m. balandį jis atvyko į Memfį, į Tenesio valstiją, ketindamas vadovauti žygiui, palaikančiam streikuojančius šiukšlių vežėjus. Balandžio 3 d. Kingas pasakė neoficialią kalbą – asmenišką, jausmingą ir šiurpiai pranašišką. Prisiminė, kaip
1958 m. sužeistas peiliu gydėsi, ir kalbėdamas apie buvusias ir būsimas kampanijas apmąstė savo mirtingumą. Jo paskutiniuose, romumo kupinuose žodžiuose galima išgirsti nuojautą, kad šis vakaras bus paskutinis: „Ilgas gyvenimas turi žavesio. Bet dabar nesuku sau dėl to galvos. <…> Ir aš šį vakarą laimingas. Nesijaudinu dėl nieko. Ir nebijau jokio žmo-
gaus.” Kitą dieną stovintį „Loren” motelio balkone jį pakirto kulka.
ŽINOTE, PRIEŠ KELETĄ METŲ, parašęs savo pirmąją knygą, viešėjau Niujorke
ir pasirašinėjau autografus. Kol sėdėjau ir pasirašinėjau, prie manęs priėjo pamišusi juodaodė moteris. Uždavė man vienintelį klausimą: „Ar jūs esate Martinas Lutheris Kingas?“ Nepakeldamas akių rašiau toliau ir atsakiau, kad taip. Kitą akimirką pajutau smūgį į krūtinę. Nespėjau nė susivokti, o ta pamišėlė dūrė man peiliu. Mane skubiai nuvežė į Harlemo ligoninę. Buvo niūri šeštadienio popietė. Peilis buvo giliai įsmigęs, ir rentgeno nuotraukos parodė, kad ašmenų galiukas beveik siekia aortą, pagrindinę arteriją. Jei aorta praduriama, žmogus tiesiog paskęsta savo paties kraujyje – tai galas.
Jei būčiau nusičiaudėjęs, būčiau iškart numiręs
Kitą rytą New York Times parašė, kad jei būčiau nusičiaudėjęs, būčiau iškart numiręs. Praėjus keturioms dienoms po operacijos, per kurią atvėrė man krūtinę ir ištraukė peilio ašmenis, man leido sėdus į vežimėlį pasidairyti po ligoninę. Leido perskaityti ir dalį gautų laiškų, o jų atėjo iš visų valstijų, iš
viso pasaulio, labai mielų laiškų. Keletą perskaičiau, o vieno iš jų niekada nepamiršiu. Sulaukiau telegramų nuo prezidento ir viceprezidento, bet pamiršau, kas jose buvo parašyta. Gavau mane aplankiusio Niujorko
gubernatoriaus laišką, bet irgi pamiršau, ką jis man rašė. O tą laišką man
parašė mergaitė, Vait Pleinso vidurinės mokyklos mokinė. Perskaičiau jį ir
niekada jo nepamiršiu. Ten buvo tiesiog parašyta: „Brangus daktare Kingai,
aš mokausi devintoje Vait Pleinso vidurinės mokyklos klasėje. Nors tai ir
neturėtų būti svarbu, noriu paminėti, kad esu baltaodė. Skaičiau laikraštyje apie jūsų nelaimę ir kančias. Ir dar skaičiau, kad nusičiaudėjęs būtumėte iškart numiręs. Tad rašau tiesiog norėdama pasakyti, kad esu be galo laiminga, jog jūs nenusičiaudėjote.“
Alabamos valstijos Birmingamo juodieji pažadino šios šalies sąžinę
Šį vakarą noriu pasakyti, kad ir aš jaučiuosi laimingas, jog nenusičiaudėjau.
Nes jeigu būčiau nusičiaudėjęs, nebūčiau sulaukęs 1960 metų, kai studentai
visuose Pietuose pradėjo sėdimuosius protestus prie bufetų prekystalių. Nors jie protestavo sėdėdami, žinau, kad iš tikrųjų stojo ginti to, kas amerikietiškoje svajonėje geriausia. Ir grąžino visą šalį prie giliųjų demokratijos šulinių, kuriuos mūsų valstybės tėvai iškasė rašydami Nepriklausomybės deklaraciją ir Konstituciją. Jeigu būčiau nusičiaudėjęs, nebūčiau sulaukęs 1962 metų, kai Džordžijos valstijoje Olbanio juodaodžiai nusprendė ištiesinti nugaras.
O ištiesinę nugaras vyrai ir moterys tampa nebe tokie, kokie buvo: nes jei
nebelenki nugaros, ant tavęs nebegalima joti. Jeigu būčiau nusičiaudėjęs,
nebūčiau sulaukęs 1963 metų, kai Alabamos valstijoje Birmingamo juodieji
pažadino šios šalies sąžinę ir paskatino parengti Pilietinių teisių akto projektą.
Jeigu būčiau nusičiaudėjęs, nebūčiau turėjęs galimybės tų pačių metų
rugpjūtį papasakoti Amerikai apie savo svajonę. Jeigu būčiau nusičiaudėjęs,
nebūčiau regėjęs didžiulio Šeimoje, Alabamos valstijoje, kilusio sąjūdžio.
Jeigu būčiau nusičiaudėjęs, nebūčiau galėjęs atvykti į Memfį ir pamatyti, kaip bendruomenė susitelkia aplink kenčiančius brolius ir seseris. Esu be galo laimingas, kad anuomet nenusičiaudėjau.
Man sakė, kad dabarties akimirka nebėra svarbi. Ir tikrai visai nebesvarbu,
kas dabar vyksta. Šį rytą išvykau iš Atlantos, ir vps lėktuvui pakilus – mūsų ten buvo šešetas – pilotas per garsiakalbį pasakė: „Atsiprašome už vėlavimą, mūsų lėktuvu skrenda daktaras Martinas Lutheris Kingas, todėl norėdami įsitikinti, kad bagažas patikrintas ir lėktuvui nenutiks nieko blogo, turėjome atlikti itin kruopščią patikrą. Be to, turėjome visą naktį saugoti lėktuvą.“
Ir tada atvykau į Memfį. Čia man kažkas ėmė grasinti, o gal tiesiog kalbėti
apie sklandančius grasinimus. Ką man gali padaryti kažkokie liguisti baltieji broliai?
Mes, kaip tauta, į Pažadėtąją žemę pateksime
Aš nežinau, kas bus toliau. Mūsų laukia sunkios dienos. Bet dabar man nebesvarbu. Nes aš jau buvau pasiekęs kalno viršūnę. Ir man neberūpi grasinimai. Kaip ir visi, norėčiau nugyventi ilgą gyvenimą. Ilgas gyvenimas turi žavesio. Bet dabar nesuku sau dėl to galvos. Tik noriu vykdyti Dievo valią.
O Jis man leido užkopti ant kalno viršūnės. Aš ten apsidairiau. Ir pamačiau Pažadėtąją žemę. Galbūt mes su jumis jos nepasieksime. Bet noriu, kad žinotumėte, jog mes, kaip tauta, į Pažadėtąją žemę pateksime. Ir aš šį vakarą laimingas. Nesijaudinu dėl nieko. Ir nebijau jokio žmogaus. Mano akys jau matė artėjant Viešpaties šlovę.
Ištrauka iš knygos „Kalbos, pakeitusios pasaulį“
Sud. Simon Sebag Montefiore