XXIII skyrius. Mąstymas apie mirtį
1. Šis gyvenimas greit pasibaigs, tad apsižiūrėk, kur dabar esi.
Šiandien žmogus yra, ryt jau jo nebus; kai tik jis dingo iš akių, išnyko ir iš atminties.
O apakęs ir kietos širdies, kuris galvoja tik apie dabartį ir nemato ateities!
Turi taip elgtis ir mąstyti, lyg šiandien turėtumei mirti.
Jei turi gryną sąžinę, mirtis nebaugina.
Geriau reikia vengti nuodėmės, negu bijoti mirties.
Jei šiandien nesi pasirengęs mirti, kodėl manai, kad ryt dar gyvensi?
Rytojus yra netikras, nes iš kur žinai, kad sulauksi rytojaus?
2. Kas iš ilgo amžiaus, jei taip maža tesitaisome?
Ilgas gyvenimas ne visada padeda pasitaisyti — dažniausiai jis tik padidina mūsų nusižengimų skaičių.
Duok Dieve, kad mes būtume gyvenę šiame pasauly gerai nors vieną dieną!
Daugumo žmonių atsivertimui reikia ištisos metų eilės, bet ir per tuos ilgus metus taip maža tepasikeičiama, ir tie metai buvo tokie bergždi!
Jei baisu mirti, tai dar pavojingiau ilgiau gyventi.
Laimingas, kuris yra pasirengęs sutikti mirties valandą ir kuris kiekvieną dieną ruošiasi mirčiai.
Jei matei mirštantį žmogų, galvok, kad ir pats turėsi mirti.
3. Rytą galvok, kad nesulauksi vakaro, vakare nedrįsk manyti, kad sulauksi ryto.
Tad būk pasiruošęs ir gyvenk taip, kad mirtis neužkluptų netikėtai.
Daugumą žmonių ištinka staigi ir nenumatyta mirtis, nes žmogaus Sūnus ateis valandą, kurią nemanote (Lk 12, 40).
Kai ateis mirties valanda, kitaip vertinsi savo praėjusį gyvenimą ir skaudžiai dejuosi, kad buvai apsileidęs ir bailus.
4. Kaip laimingas ir išmintingas yra tas, kuris gyvena taip, kokiu nori būti mirties valandą!
Niekas taip nepatikrina laimingos mirties, kaip tobulas atsisakymas pasaulio, karštas noras tobulėti, atgailos darbai, savęs išsižadėjimas ir dėl Jėzaus meilės visokių nemalonumų pakentimas.
Galime daug gero padaryti, kol sveiki esame, kai susirgsime, nieko negalėsime.
Liga nedaug ką tepadaro geresniu, taip kaip ir dažnos maldingos kelionės nedaug ką šventesniu padaro.
5. Nepasitikėk savo draugais ir savo artimaisiais ir neatidėliok savo išganymo darbo ateičiai, nes žmonės tave užmirš greičiau, negu manai.
Geriau pačiam apsirūpinti iš anksto ir susikrauti šiokio tokio dvasinio turto, negu pasitikėti kitų pagalba.
Jei dabar pats savimi nesirūpini, kas tavimi rūpinsis, kai numirsi?
Dabar laikas labai brangus. Štai dabar malonės metas, štai dabar išganymo diena! (2 Kor 6, 2).
Bet, o vargas, kaip blogai sunaudoji tuos dalykus, kuriais galėtumei nusipelnyti amžiną gyvenimą!
6. Ateis laikas, kada savo sielai apvalyti norėsi turėti nors vieną dieną, vieną valandą, bet nežinai, ar ją turėsi.
Mano brolau, kokio pavojaus ir kokios baimės galėtum išvengti, jei dabar nuolat bijotum mirties ir ja nepasitikėtum.
Stenkis dabar taip gyventi, kad mirties valandą turėtum daugiau pagrindo džiaugtis, negu bijoti.
Išmok dabar numirti pasauliui, kad tada pradėtum gyventi su Jėzumi.
Išmok dabar visko atsižadėti, kad tada galėtum laisvai pas Jėzų nueiti.
Bausk dabar savo kūną atgaila, kad tada galėtum turėti pilną pasitikėjimą.
7. Neišmintingasis, iš kur žinai ilgai gyvensiąs, jeigu nė viena diena nėra tau užtikrinta?
Kiek tokių apsivylė ir buvo staiga atskirti nuo kūno!
Kiek kartų girdėjai kalbant: tas žmogus buvo užmuštas, tas paskendo, tas užsimušė krisdamas iš aukštos vietos; vienas mirė valgydamas, kitas žaisdamas; vienas žuvo ugny, kitas nuo maro, trečias nuo žmogžudžio rankos.
Tad visų galas yra mirtis, ir žmogaus gyvenimas praeina kaip šešėlis (Job 14, 2; Ps 143, 4).
8. Kas atsimins tave po mirties ir kas melsis už tave?
Tad padaryk dabar, mielas brolau, visa, ką gali. nes nežinai, kada mirsi ir ką tau atneš mirtis.
Rink nenykstančius turtus dabar, kol dar turi laiko.
Galvok tik apie savo išganymą ir užsiimk tik Dievo dalykais.
Daryk dabar sau prietelių, garbindamas šventuosius ir sekdamas jų pavyzdžiu, kad tau mirus jie priimtų tave į amžinąsias padangtes (Lk 16, 9).
9. Gyvenk žemėje kaip keleivis ir svetimšalis, kuriam pasaulio dalykai visai neįdomūs.
Išlaikyk savo širdį laisvą ir pakeltą į Dievą, nes čia neturi nuolatinės buveinės (Žyd 13, 14).
Tegul tavo dejavimai, tavo ašaros ir tavo maldos nuolat kyla į dangų, kad tavo siela po mirties būtų verta laimingai nueiti pas Dievą.
Ištrauka iš knygos: Tomas Kempietis „Kristaus sekimas“