1 Suprask laikotarpį, kuriame atsidūrei

Daugelį mūsų dykuma užklumpa netikėtai. Tas patyrimas mums būna didžiulė nemaloni staigmena. Dievas toks geras ir mes priprantame prie Jo palaiminimų, Jo artumo ir pažadų. Nesitikime, kad geri laikai ims ir baigsis. Ir štai staiga, vieną gražią dieną, susivokiame, kad kažkas pasikeitė. Užuot puolus į paniką, labai svarbu kiek atsitraukti, žingtelėti atgal ir pažvelgti į viską kitomis akimis. Tu turi žinoti, kas dabar vyksta, nes nesupratęs, koks užėjo etapas, neadekvačiai reaguosi ir elgsiesi netinkamai.
įsivaizduok, kad iš saulėtos pietinės Floridos persikraustai į speiguotą šiaurės Kanadą. Užėjus žiemai ir termometro stulpeliui kritus gerokai žemiau nulio, naudinga suvokti, kur esi, kad neišlėktum laukan vienmarškinis, nepasičiupęs šilto palto!
Tas pats principas taikomas ir dvasinėje dykumoje. Jei neatkreipsi dėmesio į ženklus, aiškiai rodančius, kad atsidūrei tyrlaukiuose, tave apims frustracija. Kyla grėsmė, kad privelsi klaidų, kurias vėliau bus sunku ar net neįmanoma ištaisyti. Senajame Testamente skaitome apie Isacharo giminės vyrus, kurie „suprato laiko ženklus ir žinojo, ką Izraelis turi daryti…”
(1 Metraščių 12, 33)
Mokėdamas skaityti laiko ženklus ir sumojęs, kad atsidūrei dykumoje, tu irgi žinosi, ką daryti toliau.

2 Kad ir koks vienišas jautiesi, Dievas tikrai yra šalia

Labai dažnai dvasinėje dykynėje atsidūrę žmonės jaučiasi visiškai Dievo palikti, apleisti. Kaip tik tuomet, kai, atrodytų. Dievo artumo tau reikia labiausiai, Jis atrodo už milijono kilometrų, nepasiekiamas.
Šiuo atveju labai svarbu suprasti du Dievo artumo apraiškos tipus. Pirmasis minimas šioje eilutėje: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu” (Hebrajams 13, 5). Šis reiškinys vadinamas Dievo visurbuva. Apie ją kalba ir karalius Dovydas, sakydamas: „Jei j dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten“ (Psalmynas 139, 8). Jei tiki tuo, ką skelbia Šventasis Raštas ir kliauniesi Dievu, tai žinai, kad Dievas visuomet su tavimi, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip jaustumeisi. Kita Dievo artumo apraiška (kuri mums labai patinka ir yra 
neatsiejama krikščionio gyvenimo dalis) yra apreikštas Dievo artumas. Apreikšti reiškia iš nematomo padaryti matomą, iš negirdimo padaryti girdimą, iš nepažinto padaryti pažintą. Dievas leidžiasi patiriamas mūsų fizinėmis juslėmis. Tokį susitikimą su Dievu patirti išties nuostabu: taip nutikti gali per šlovinimą, asmeniškai bendraujant su Dievu, per maldą, per pasivaikščiojimą miške, atliekant įprastą kasdienę veiklą ir panašiai.
Taigi kai tau prisieina dvasiškai alkti ir kamuotis nuo troškulio dykvietėje, jei Dievas neatskuba tavęs palaiminti savo nuostabiu, kvapą gniaužiančiu artumu, tiesiog pasistenk nurimti ir labiau remtis į Jo pažadus, kurių pagrindinis tas ir būtų: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu.” Kai džiaugiamės Viešpačiu, nejausdami Jo apreikšto artumo, tai dar išraiškingiau liudija apie mūsų ištikimą meilę Jam.

3 Atsispirk pagundai reikalus perimti į savo rankas

Tiems iš mūsų, kurie esame veiklūs, iniciatyvūs, viena didžiausių pagundų dykumoje yra nesėdėti rankų sudėjus, bet ko nors nedelsiant imtis, ką nors būtinai daryti. Kai atrodo, kad Viešpats seniausiai pasišalino ir yra už milijonų kilometrų, o kuklios mūsų pastangos ką nors nuveikti dėl karalystės nueina niekais, kai po kelių valandų maldos tik įskausta keliai ir daugiau nieko, iš tos nevilties mes jau būname pasiryžę griebtis beveik bet ko, kad tik kas nors įvyktų. Tačiau tai labai prastas sumanymas. Dykumos esmė tokia ir yra — beveik viskas sustoja, belieka tik šlakelis vandens ir nuobodi dieta. Tokiame nepritekliuje pradedame suvokti, kad gyvenimas yra kur kas daugiau nei tai, ką darome ar turime. Gyvenimas — tai Tas, kurį pažįstame, ir kurio troškimus tenkiname diena iš dienos.
Per vieną tokių kiurksojimų dykumoje, kiekviena diena man atrodė kaip savaitė, o kiekviena savaitė – kaip mėnuo, nes buvo sunykusi mano vizija, prigesusi aistra ir beveik nė trupučio nelikę varančios jėgos. Nepaisant to, man teko kastis pirmyn. Teko kažkaip brautis, semiantis iš Dievo žodžio ir stiprinant širdį, toliau tarnauti kaip galima paveikiau, susilaikant nuo skubos darbo dėl nekantravimo. Turėjau nuolatos priminti sau, kad esu kaip tik ten, kur Dievas ir nori, kad būčiau. Žinojau, kad Jis laiko nešvaisto, o savo pažadus ištesi.
Ir dykuma tikrai nėra vieta reklamuotis! Atmink, ten esi valomas, skaistinamas ir ruošiamas, todėl uoliai stenkis tikti nuoseklus ir atsispirk pagundai nusidėti. Vieškeliu, kurį Viešpats tiesia per dykumą, bėk kaip pridera — kartu su Juo! Ir nesumanyk Jo lenkti vien todėl, kad Jis juda lėtai.

4 Patikslink savo planus

Per vieną ankstyvųjų kelionių po dvasinę dykumą man buvo itin sunku išlaikyti teigiamą nusiteikimą, kadangi nesimatė jokių prošvaisčių. Nerimą man kėlė ne tiek pats laukimas, kiek skausmas, kurį patyriau belaukdamas permainų. Pavargau nuo erzinančios situacijos, kuri, atrodė, tik stabdo mane ir trukdo išsipildyti Dievo duotai svajonei ir įžengti į keliaujančio pamokslininko tarnystę. Iš Viešpaties jau buvau sužinojęs, kad per dykumą Jis mane veda, idant būčiau apvalytas, nuskaistintas. Bet vieną dieną, kai aš vėl dejuodamas klausinėjau Jį, kodėl dykynėje užsibuvau šitaip ilgai, Viešpats priminė man: „Noriu pažiūrėti, kam iš tikro tarnauji — man ar savo svajonei.”
Tokia pastaba tikrai patraukė mano dėmesį! Aš suėmiau save į nagą ir atsidėjau apmąstymams bei maldai. Man ir pačiam parūpo išsiaiškinti tikrąsias savo užmačias: ar mano svajonė — skleisti Evangeliją pasaulyje, ar kur kas geresnis tikslas — klusniai kliautis Dievu ir laukti, kada Jis prabils ir pajudės. Tik antruoju atveju įmanoma veikti susiderinus su Jo norais.
Mano patarimas būtų toks: neleisk nuostabiai, Dievo duotai svajonei iškilti aukščiau už gyvojo Dievo artumą. Verčiau siek daryti tik tai, ko trokšta Tėvas.

5 Gyvenk palapinėje, nesistatyk namo

Įsikalk sau galvon: dykuma — laikina būsena, tu joje tik praeivis, todėl, kol esi ten, gyvenk palapinėje. Dykumoje nepulk statytis namo.
Nors izraelitai dykumoje klajojo net keletą dešimtmečių, svarbu suprasti, kad ne toks buvo pirminis Dievo planas. Jis neliepė jiems ieškoti tenai geriausios aplinkos ir įsikurti — pasiduoti, susitaikyti su tikrove ir imti statytis namus. Ne, jie gyveno palapinėse — visuomet pasirengę susikrauti mantą ir judėti toliau, pajudėjus debesiui. Pirminiu Dievo sumanymu, dykuma turėjo būti tik laikina situacija, o ne galutinė stotelė. Dievas niekada nesakė: „Klausykit, o šita dykuma visai nieko. Kam reikia kažkokios Pažadėtosios žemės? Ir čia gerai! Kas- kitės greičiau duobes, klokite pamatus ir statykitės namus — sau ir man.” Net ir pats Dievas per visą izraelitų klajojimo po dykumą laiką gyveno palapinėje.
Stovyklavimas — smagus ir nuotaikingas dalykas, bet tik kurį laiką. Daugelis mūsų pastoviam gyvenimui tikrai rinktųsi namą ir nenorėtų apsistoti lauke. Nesileisk išmušamas iš vėžių, nesutrik ir nepulk klotis pamatų dykvietėje. Būk pasirengęs bet kurią akimirką pašokti ant kojų ir keliauti toliau. Galiausiai, atvykus, kur reikia, palapinę galėsi supakuoti ir saugiai j padėti sandėliuke.

6 Sąrašas „Ko nedaryti”

Remiantis liūdna izraelitų patirtimi, kuri kardai jiems atsirūgo, būtina žinoti, kad dykumoje — sausringoje vietoje, kurioje esame tik kuriam laikui, — nevalia pasiduoti kai kuriems dalykams. Tas „Ko nedaryti* sąrašas puikiai tinka bet kuriam krikščionio gyvenimo etapui, bet ypač aktualus tyruose, nes grumiantis su sunkumais ir pagunda kyla didesnė. Pateiksiu keletą punktų, tas sąrašas nėra baigtinis. Ko nevalia daryti?

1. Geisti netikusių dalykų. Kai esame iš visų pusių spaudžiami, kai mums kažko labai trūksta, pradeda atrodyti, kad kai kurie netikę dalykai praskaidrins gyvenimą, gal net suteiks laimės.
2. Pasiduoti stabų garbinimui. Atsiduoti savo troškimams, kai žinome, kad jie prieštarauja Dievo žodžiui. Kai daugiau meilės rodome ir ką nors iškeliame aukščiau Jėzaus, tai jau stabmeldystė. 
3. Atsiduoti seksualinėms pagundoms, amoralumui.
4. Gundyti Viešpatį.
5. Skųstis, murmėti.
   Pirmame laiške korintiečiams Paulius užsimena, kad iš savo protėvių, kurie klajojo dykumoje, galime puikiausiai pasimokyti, kaip nereikia gyventi:
   Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. (1 Korintiečiams 10,1. 5-6)
   Izraelitams karčiai atsirūgo netikęs jų elgesys. Tad verčiau pasimokykime iš jų, o ne iš savo klaidų. Bičiuli, dykumoje tu gali atrasti Dievo kelius ir netgi Jo širdį. Tereikia būti atkakliam ir ryžtingai savo širdyje tarti: „Dieve, tikiu, kad esi geras ir myli mane net ir tuomet, kai nejaučiu Tavo gerumo ir meilės.“

7 Atidžiai rinkis draugus

Gal ir nereikėtų tuo stebėtis, bet patirtis byloja, kad aršiausi kritikai ir priešininkai dažniausiai pakyla iš mums artimos aplinkos — pavyzdžiui, iš bendradarbių komandos. Labai dažnai ir persekiojimas kyla iš tų, kuriuos laikome draugais.
Per dvasinės dykumos laikotarpį mes galime patirti tikrų tikriausią persekiojimą, ir tai neturėtų stebinti. Persekiojimų galima tikėtis, kai sekame Kristumi. Apaštalas Paulius rašo:
.Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami’ (2 Timotiejui 3,12). Persekiojimas yra apvalymo ir išgryninimo proceso dalis. Kas konkrečiai persekioja tikinčiuosius? Visų pirma tai, žinoma, apsimetėliai — tie kurie lanko tikinčiųjų susirinkimus, bet tik apsimeta esą Dievo tautos nariai. Jie tik nuduoda esą tikintys, o iš tikro nėra savo širdies atidavę Dievui. Štai Paulius rašo apie Janą ir Jambrą, kurie priešinosi Mozei. Jiedu priklausė Viešpaties bendrijai, nebuvo įsibrovę iš pašalies. Rašydamas apie jį ištikusius persekiojimus ir negandas, Paulius pamini, jog buvo susilaukęs bėdų iš .netikrų brolių” (žr. 2 Korintiečiams 11, 26).
Dykumoje labai pravartu pašonėje turėti tų, kurie myli ir rūpinasi tavimi. Žmonių, kurie skelbs ir mels Dievo valios tavo gyvenime. Tau nereikia kritikų ar tokių, kurie skatintų nepaklusti Dievui (kaip Jobo žmona arba jo bičiuliai). Ir, atėjus dieviško pataisymo metui, tau tikrai nereikia netikrų pranašų, kurie saldžiai suoktų tau į ausis. Sausringu metu tau reikės žmonių, kurie mylėtų tave ir kalbėtų tau Dievo išmintį.
Būk budrus: jei kas nors imtų tave kritikuoti ir pradėtų sakyti, kad dykumon patekai dėl savo kalčių, tas žmogus greičiausiai nėra tavo draugas. Šventoji Dvasia iš tikro parodo mums mūsų nuodėmes ir labai dažnai mūsų paklydimą padeda pamatyti ir atgailai paskatina per kitą žmogų. Tačiau užsitęsę kaltinimai, pakertantys viltį, liejasi iš priešo. Būk atsargus!

8 Jozuė žinojo, kaip elgtis

Jei dykuma numatyta mūsų labui, kaip įsitverti to, kas gera, ir išvengti to, kas bloga?
Čia mums puikų pavyzdį rodo Jozuė, sugebėjęs net ir dykumoje išsaugoti teisingą širdies nuostatą. Kai Mozė užkopė į Sinajaus kalną, Jozuė laukė jo papėdėje. Jis troško būti kuo arčiau Viešpaties artumo. Kai Mozė eidavo susitikti su Dievu Susitikimo palapinėje, Jozuė visuomet būdavo netoliese, stengdavosi prisigretinti prie Dievo artumo. Mozei baigus, Jozuė pasilikdavo Susitikimo palapinėje (žr. Išėjimo 33,11).
Jozuės knygoje skaitome apie penkių tipų nuodėmes, kurios vargino tėvus (vyresniąją kartą), bet dykumoje jau taip ryškiai nebepasireiškė kitoje, vaikų arba Jozuės, kartoje. Na, gal kartelį ir ištiko vyruką vardu Achanas, bet lyderiai po to įvykio ieškojo Dievo ir su ta bėda susitvarkė. Antra karta jau žinojo, kaip elgtis, nes buvo į valias prisižiūrėję vyresnės kartos klaidų — matė, kaip tėvai išmirė dykumoje taip ir neišvydę Dievo pažado išsipildymo.
Jozuė ir jo karta visą dėmesį sutelkė į Kūrėją, todėl ir gebėjo įžengti į Pažadėtąją žemę. Jie tvirtai laikėsi Dievo žodžio, todėl nesidavė įbauginami. Jie atsisakė murmėti ir buvo greiti patikėti Dievu.

9 Negimdyk Izmaelio

Kai atsiduriame dykumoje ir po kurio laiko pradedame manyti, kad per ilgai joje užsibuvome, gali kilti pagunda „ko nors imtis”, siekiant įgyvendinti kirbančią svajonę. Aš vadinu tai „Izmaelio pagimdymu“: kai savo pačių jėgomis puolame įgyvendinti tai, ką atlikti prižadėjo Dievas. Izmaeliai paprastai gimsta iš visiškai suprantamo poreikio. Tik štai kokia bėda — jie gimsta iš kūniškų pastangų.
Pasakymas paimtas iš pasakojimo apie Abraomą ir Sarą, kuriems Dievas prižadėjo sūnų. Pora laukė ištisus vienuolika metų. Jergutėliau, Abraomui jau buvo aštuoniasdešimt še- šeri, o ir Sara buvo per sena pagimdyti vaiką. Taigi jie griebėsi plano B. Sara patarė Abraomui sugulti su verge Hagara, kad ji išnešiotų žadėtąjį sūnų. Tas sumanymas buvo labai prastas. 
Kiekvienas toks „Izmaelio gimdymo“ sumanymas yra niekam tikęs, nors iš pradžių gali atrodyti visai neblogas. įsikalk j galvą: tai, ką pagimdysi kūno pastangomis, teks vėliau ir palaikyti kūno pastangomis!
Ką reiškia griebtis plano B, esu patyręs ir savo kailiu. Žinojau, kad Dievas yra man prižadėjęs pasaulinio masto pamokslininko tarnystę. Bet kai ilgą laiką visiškai niekas nejudėjo ta linkme, jaučiausi užstrigęs vietinėje bažnyčioje, keletą kartų nusprendžiau trumpinti kelią ir pasprukti iš dykumos. Tai man vėliau karčiai atsirūgo, o iš visų pastangų gavosi tik šnipštas. Kai galiausiai visiškai palūžau. Dievas viską apvertė aukštyn kojomis, reikalai pradėjo gerėti.
įspėju, negimdyk Izmaelio, jei nenori turėti papildomų bėdų. Leisk Dievui pačiam įgyvendinti, ką yra prižadėjęs.

10 Slaptasis džiaugsmo vaistas

Atsidūrus dvasinėje dykumoje, labai lengva visą dėmesį sutelkti į aplinkybes. Norėčiau išduoti nedidelę paslaptį, kas man padėjo ne tik šiaip įveikti sausringus laikotarpius, bet net ir suklestėti per juos. Tą dalyką vadinu Slaptuoju džiaugsmo vaistu Kai išorinės aplinkybes tokios, kad visiškai nėra ko džiaugtis, kai atrodo, kad niekas nevyksta (kai meldiesi ir meldiesi, bet nėra jokių rezultatų), aš grįžtu prie šaknų ir pradedu apmąstyti, ką padarė Jėzus. Primenu sau, kad Jis mane išgelbėjo iš pragaro liepsnų, kur ugnis negęsta, nepraeina sieros tvaikas ir nesibaigia kančia. Pragaras sukurtas ne man, o velniui. Tik štai nelabasis apgavo žmoniją ir nori nusitempti ją kartu su savimi. O štai Jėzus paaukojo savo gyvybę — mano Kūrėjas guldė savo gyvybę, kad išgelbėtų mane iš tos baisybės.
Kai nukreipiu akis į Jj, kai mano požiūris ir nuostata kyla iš dėkingumo, kai žvelgiu į gyvenimą, nepamesdamas iš akių amžinybės aspekto, staiga konkreti mano situacija nebeatrodo tokia reikšminga. Toks yra mano Slaptasis džiaugsmo vaistas — apžvelgti visa, už ką galiu būti dėkingas savo Viešpačiui, ir nenuleisti nuo Jo akių.

11 Kelionės krepšius laikyk sukrautus

Dykumos laikotarpiui užsitęsus, atrodytų, iki begalybės, tau gali kilti pagunda „išsikrauti keliones krepšius“ ir įsikurti tenai. Patikėk, kai Dievas nusprendžia keliauti, Jis gali pajudėti akimirksniu. Prisimink, kad ir į Juozapą: buvo galima pamanyti, jog požeminiame kalėjime jis prasėdės iki gyvenimo galo. Tačiau be jokio išankstinio įspėjimo, žiūrėk, vieną gražią dieną jis jau buvo paaukštintas iki Dievo jam duotos svajonės. Ir visa tai nutiko vos per vieną dieną!
Būnant dykumoje, man atrodė, kad formavimosi procesas trunka „keturiasdešimt metų”. Bet štai vieną gražią dieną lyg žaibas iš giedro dangaus Viešpats pasakė, kad paliksiu esamą darbą, pradėsiu keliauti ir pamokslauti. Pats pokytis neįvyko akimirksniu, bet kai atėjo persilaužimas, tai lyg viesulu viskas prasisuko. Buvau pasirengęs įžengti į kitą savo pašaukimo etapą. Mano kelionės krepšiai laukė sukrauti.

12 Fiksuok savo patirtis

Šią knygą rašau, būdamas penkiasdešimt devynerių. (Kaip greitai bėga laikas!) Žvelgdamas atgal, suprantu, kad laikas, praleistas dykumoje, buvo pats geriausias. Būtent tais laikotarpiais patirdavau didžiausią augimą, nors tuo metu jausdavausi žengiąs visai ne pirmyn, o veikiau atgal. Štai kodėl senas, geras mūsų bičiulis Jobas sako: „Bet jis žino kiekvieną mano žingsnį! Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas“ (Jobo 23,10).
Atvirai sakau, kad apie devyniasdešimt procentų visko, ką užrašiau (o jau esu parašęs 20 knygų), išmokau ir patyriau anaiptol ne pertekliaus ir klestėjimo laikotarpiais, o sausringomis dykumos dienomis. Mano patarimas tau skambėtų taip: būdamas dykumoje; pasistenk užfiksuoti visus savo išgyvenimus ir patirtis. Tai, ką tau pavyks sužinoti ir išmokti tuo metu, nepaprastai pravers ir stiprins kitus (taip pat ir tave patį vyresniame amžiuje). Kas žino, gal vėliau tie užrašai virs knyga!
Bičiuli, noriu tau pranašauti. įsiklausyk į šiuos žodžius: Dievo numatytu laiku Jis tavo gyvenime padarys kai ką tokio, kas paveiks daugelio gyvenimus ir likimus. Taip nutiks, jei tik leisi Viešpačiui įgyvendinti Jo tikslą, kol būsi dykynėje. Tu paliksi gilų pėdsaką daugelio žmonių gyvenime ir džiaugsiesi per visą amžinybę, matydamas savo klusnumo vaisių. Bičiuli, tu išeisi kaip auksas — išgrynintas, ištirtas, stiprus ir tikras.

Ištraukos iš knygos John Bevere „Dieve, kur Tu?!“.