Benamių prieglaudoje apsigyvenusį alkoholiką Džiovanį, laikomą nepataisomu girtuokliu, taip paveikė ten dirbusių savanorių kilniaširdiškumas, kad šis staiga ėmė ir visiškai pasikeitė. Vyras tapo pačiu paslaugiausiu žmogumi, kokį kada nors buvo sutikę prieglaudos darbuotojai ir lankytojai.
Dieną naktį Džiovanis nenuilsdamas dirbo. Jis nesipurtė jokių įpareigojimų: nei plauti kambarį, kuriame kažką buvo suvimdę, nei šveisti priterštus tualetus. Visus darbus Džiovanis atlikdavo su šypsena ir nuolankumu, mat jautėsi patenkintas galįs pasitarnauti kitiems. Juo galima buvo pasikliauti, kai reikėjo pamaitinti nusilpusius žmones arba nurengti ir suguldyti į lovas tuos, kurie patys neįstengė to padaryti.
Vieną vakarą, kaip įprastai, prieglaudos salėje kapelionas kalbėjo ten susirinkusiems žmonėms. Šie tyliai klausėsi. Kapelionas ragino melsti Dievą pasikeitimo malonės. Staiga vienas vyriškis pašoko iš vietos, pribėgo prie altoriaus ir, puolęs ant kelių, ėmė šaukti:
– O, Dieve! Padaryk mane tokį kaip Džiovanis! Padaryk mane tokį kaip Džiovanis!
Padaryk mane tokį kaip Džiovanis! Dvasininkas pasilenkė prie jo ir tarė:
– Sūneli, manau, būtų geriau prašyti: „Padaryk mane tokį kaip Jėzus!”
Žmogus pakėlė į kunigą nustebusias akis:
– O kodėl? Ar Jėzus – toks kaip Džiovanis?
Jei kas nors tavęs paklausia, koks yra krikščionis, vienintelis teisingas atsakymas būtų:
„Pažvelk į mane“