Miesto laikraštyje ir skelbimų lentose pasirodė keista žinutė: „Didžiai sielvartaudami pranešame apie Šv. Eufrozijos parapijos mirtį. Laidotuvės įvyks sekmadienį, 11 val.”
Tą sekmadienį Šv. Eufrozijos bažnyčia buvo pilnutėlė kaip niekada anksčiau. Žmonės vos tilpo. Ant katafalko, priešais altorių, gulėjo tamsaus medžio karstas. Klebonas pasakė trumpą kalbą:
– Nemanau, kad mūsų parapija dar galėtų prisikelti. Kadangi dabar čia susirinkome beveik visi, noriu paskutinį kartą kai ką pamėginti. Kviečiu kiekvieną prieiti prie karsto ir paskutinį kartą pažvelgti į mirusiąją. Eisite išsirikiavę vorele, vienas po kito, ir pasižiūrėję į lavoną išeisite pro zakristijos duris. Paskui, jei kas norės, galės po pagrindinį įėjimą sugrįžti šv. Mišioms.
Klebonas nukėlė karsto dangtį. Žmonės netvėrė smalsumu: „Kas ten, viduje? Kas gi iš tikrųjų mirė?”
Neskubėdami vienas po kito ėmė žingsniuoti karsto link. Prisiartinę pažvelgdavo vidun ir išeidavo iš bažnyčios – tylūs ir suglumę.
Mat visi, kurie dirstelėdavo į karsto vidų, tikėdamiesi pamatyti parapijos lavoną, atremtame veidrodyje išvysdavo savo veidą.
„Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų ” (1 Petro laiškas 2, 5).
Jeigu ten, kur renkasi tavo parapijos žmonės, pilna dulkių, vadinasi, dulkių yra ir tavo sieloje.
Autorius: Bruno Ferrero.