Kodėl Tu stovi už visų, mano Mylimasis, ir jų šešėlyje slepies? Jie stumdo Tave, praeina dulkinu keliu ir visiškai Tavęs nepaiso. Aš laukiu čia vargingas valandas, dėliodama Tau skirtas dovanas, tačiau praeiviai nuolatos ateina ir vieną po kitos gėles pasiima. Mano pintinė jau beveik tuščia.
Praėjo rytmetis, praėjo ir vidudienis. Jau mano akys merkias vakaro šešėliuos. Žmonės, eidami namo, pažvelgia į mane ir šypsosi, o aš degu iš gėdos. Sėdžiu tartum elgetaujanti mergaitė, ant veido užsitraukusi skarelę. Kada jie klausia, ko man reikia, akis nuleidžiu ir nieko jiems neatsakau.
O kaip galiu jiems pasakyti, kad laukiu čia Tavęs, kad Tu ateiti pažadėjai. Kaip galiu prabilt iš gėdos, kad skurdas – visas mano kraitis. Tačiau širdies gelmėj didžiuojuos tuo skurdu.
Aš sėdžiu ant žolės, žiūriu į dangų ir svajoju apie Tavo atėjimo spindesį – visi žibintai suliepsnoja, auksinės vėliavėlės plazda virš Tavojo vežimo, o žmonės prie kelio stovi, iš nuostabos netekę žado, matydami, kaip išlipi Tu iš vežimo pakelt manęs iš dulkių ir šalia savęs pasisodinti – nuplyšusią mergaitę elgetą, virpančią iš gėdos ir puikybės, kaip vijoklį vasaros vėjuje.
Bet laikas bėga, o Tavo ratų bildesio vis negirdėti. Daug eisenų, triukšmingų, šūkaujančių ir puošnių praeina pro mane. Nejau tik Tu tylus stovėsi jų šešėlyje? Nejau tik aš viena raudosiu, laukdama Tavęs, ir savo širdį alinsiu beprasmiu ilgesiu?
Rabindranatas Tagorė