Gyvendamas dykumoje, Mozė sykį sutiko piemenį. Praleido su juo ištisą dieną, padėjo melžti avis. Temstant Mozė pamatė, kaip piemuo i patį gražiausią dubenėlį pila truputį pieno ir neša jį padėti ant akmens, kiek tolėliau nuo palapinės.
Mozė paklausė, kam skirtas šis pienas. Piemuo atsakė:
– Tai pienas Dievui.
Smalsumo pagautas, Mozė paprašė piemenį paaiškinti. Šis buvo atviras:
– Visada įpilu geriausio pieno ir aukoju jį Dievui.
Mozė panoro apšviesti naivų piemens tikėjimą, tad klausinėjo toliau:
– Ir Dievas jį geria?
– Žinoma! – sušuko piemuo.
Tada Mozė ėmė aiškinti, kad Dievas yra gryna dvasia ir negali gerti jokio pieno.
Sutemus piemuo taip ir padarė. Blankioje mėnulio šviesoje jis išvydo iš dykumos atrisnojantį lapiuką. Vikriai apsižvalgęs kairėn ir dešinėn, žvėrelis metėsi prie pieno ir godžiai jį išlakė. Po to akimirksniu pranyko dykumoje.
Rytojaus dieną Mozė pastebėjo gilų liūdesį piemens veide.
– Gal kas nutiko? – pasiteiravo būsimas pranašas.
– Tu buvai teisus, – sudejavo piemuo. – Dievas yra gryna dvasia ir nenori mano pieno!
Sutrikęs Mozė pasakė:
– Dėl to neverta nusiminti. Užtat dabar žinai apie Dievą daugiau nei anksčiau.
– Taip, – sutiko piemuo. – Tačiau aš netekau vienintelio dalyko, kuriuo galėjau išreikšti jam savo meilę.
Mozė viską suprato. Pasitraukęs į vienumą, jis karštai meldėsi. Naktį jam apsireiškęs Dievas prabilo:
– Moze, tu suklydai. Taip, aš esu gryna dvasia, bet su malonumu priimdavau piemens aukojamą pieną kaip jo meilės ženklą. O kadangi pieno man nereikia, dalijausi juo su ištroškusiu lapiuku.
Pienas Dievui
