Viename kalnų kaimelyje gyvuoja labai graži tradicija. Kasmet pavasarį vyksta kaimo gyventojų varžybos. Kiekvienas stengiasi surasti pirmąją pražydusią gėlę. Kas ją randa ir nuskina – laimi ir yra tikima, kad visus metus jį lydės sėkmė. Todėl varžybose dalyvauja visi, ir jauni, ir seni.
Vienais metais, prasidėjus pavasariui, kai ėmė tirpti sniegas ir atsivėrė dideli drėgnos žemės plotai, kaimelio gyventojai leidosi ieškoti pirmosios gėlės. Valandų valandas ieškojo aukštai kalnuose ir žemai, kalnų atšlaitėse, bet nerado jokio žiedelio. Jau buvo benulei- džią rankas, kai staiga išgirdo šūksnį.
– Ji čia! Radau!
Tai buvo vieno berniuko balsas. Vyrai, moterys ir vaikai pasileido prie jo bėgti. Mažylis plojo rankomis ir šokinėjo iš džiaugsmo. Jis rado pirmąją gėlę!
Tačiau šis pirmasis žiedas buvo pražydęs tarp akmenų, keletą metrų žemiau stačios uolos krašto. Vaikas, ištiesęs ranką žemyn, rodė į gėlę, tačiau negalėjo jos pasiekti, nes baiminosi grėsmingo skardžio. Ir vis dėlto vaikas troško tos gėlės labiau už viską pasaulyje. Jis norėjo laimėti varžybas. Norėjo, kad visus metus jam šypsotųsi tėkmė.
Geraširdžiai kaimo gyventojai nusprendė berniukui padėti. Penki tvirti vyrai atnešė storą lyną. Ketino pririšti vaiką ir nuleisti jį iki gėlės, kad šis galėtų ją nuskinti. Tačiau vaiką kaustė baimė. Jis bijojo aukščio, bijojo, kad lynas gali trūkti.
– Ne, ne, – pravirko, – aš bijau!
Atvilko dar storesnį lyną. Ne penki, bet penkiolika vyrų nusprendė jį laikyti. Visi drąsino berniuką.
Staiga vaikas liovėsi verkęs.
Ryžtingai nusišluostė ašaras. Kaimo gyventojai nutilo, norėdami išgirsti, ką gi jis pasakys.
– Gerai, – tarė berniukas, – leisiuosi žemyn. Tačiau tik tuomet, jei lyną laikys mano tėvas!
Tokia yra Jėzaus žinia: „Nebijok Tėvas laiko tavo gyvenimo lyną.”
Autorius: Bruno Ferrero.