„Tai norėtum pasikalbėt su manim?“ – paklausė Dievas.
„Jei turite laiko“ atsakiau.
Dievas nusišypsojo. „Mano laikas yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?“
„Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?“
Dievas atsakė:
„Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę. Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus. O vėliau išleidžia tuos pinigus, bandydami sutvarkyti savo sveikatą. Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne šia
diena. Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi niekuomet negyvenę“.
„Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?“ – paklausiau.
„Supratimo, kad jie negali priversti kitą žmogų pamilti juos. Viskas, ką jie gali – tai leisti kažkam juos mylėti. Išmokyti nelyginti savęs su kitais. Atlaidumo kaltiesiems. Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiems, ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti. Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug reikia. Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado žodžių arba neišmoko to parodyti. Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai.
Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas“.
„Ką dar turėtų žinoti Jūsų vaikai?“ – paklausiau.
„Kad esu čia, šalia Jūsų. Visuomet“.