Daug kartų iki šiol buvo minėtos sąvokos „suvokti” ir „įsisąmoninti”. Blogi žmonės priešinasi sąmoningam savo padėties suvokimui. Sąmoningas savo tingumo supratimas yra dvasinės pažangos rodiklis. Žmonės dažnai nesuvokia sąmoningai savo religijos ar pasaulėjautos, ir religinio tobulėjimo kelyje jiems būtina įsisąmoninti savo nuostatą ir polinkį šališkumui. „Suskliaudę” ir dėmesingai mylėdami, mes į sąmoningą suvokimą vis daugiau įtraukiame savo mylimuosius ir pasaulį. Svarbiausia savidrausmės dalis yra atsakomybės ugdymas ir laisvo pasirinkimo galios suvokimas. Gebėjimas suprasti, žinoti priklauso mūsų proto daliai, ir ją vadiname sąmone ar sąmoningumu. Dabar mes jau galime apibrėžti dvasinį tobulėjimą kaip mūsų sąmoningumo augimą, jo evoliuciją.
Žodis „sąmonė” kilo iš lotynų priešdėlio „con”, reiškiančio „su”, ir žodžio „scire”, reiškiančio – „žinoti”. Būti sąmoningu, vadinasi „žinoti su”. Bet kaip mums suprasti tą „su”? Žinoti „su” kuo? Jau kalbėjome, kad mūsų proto dalis, kurią vadiname pasąmone, yra nepaprastų žinių lobynas. Ji žino daugiau, nei žinome mes, kai „mes” reiškia sąmoningąjį mūsų „aš”. Ir kai mes sužinome naują tiesą, tai atsitinka todėl, kad atpažįstame, suvokiame ją esant tiesa; mes „atpažįstame” iš naujo tai, ką žinojome visą laiką. Taigi ar negalime padaryti išvados, kad įsisąmoninti – reiškia žinoti kartu su mūsų pasąmone. Tai yra procesas, kai sąmoningas protas sinchronizuojasi su pasąmone. Ta koncepcija visai nesvetima psichoterapeutams, kurie dažnai savo terapiją apibūdina kaip procesą, kuris padeda žinojimą perkelti iš pasąmonės į sąmonę, taip didinant sąmonės karalystę, palyginus su pasąmone. Sąmoningumo ugdymas yra žinojimo lavinimas mūsų sąmoningame mąstyme.
Tačiau klausimas, kaip pasąmonė pasiekia tas žinias, kurių mes sąmoningai nesimokėme, vis dar išlieka. Vėlgi, tai per daug fundamentalus klausimas, todėl mokslas į jį neatsako, o mes galime tik spėlioti. Aš ir vėl bergždžiai ieškau geresnės hipotezės, negu ši: egzistuoja Dievas, kuris yra labai arti mūsų, taip arti, kad Jis yra mūsų dalis. Jei mes ieškome malonės vietos, ji yra mumyse. Jei ieškosime išminties, didesnės už mūsų, mes galime rasti ją savyje. Tai leidžia padaryti išvadą, kad Dievo ir žmogaus sandūra, bent jau iš dalies, yra mūsų pasąmonės ir sąmonės sandūra. Paprasčiau tariant: mūsų pasąmonė yra Dievas. Tai yra Dievas mumyse. Mes visada buvome Dievo dalis, Jis visada buvo su mumis, yra dabar ir bus amžinai.
Kaip tai gali būti? Jeigu mūsų skaitytoją piktina mūsų pasąmonės tapatybės Dievui idėja, leiskite priminti, kad tai visiškai nėra eretiška idėja, nes jos esmė tokia pati, kaip krikščionybės idėja: mumyse esančios Šventosios Dvasios koncepcija. Man atrodo, santykį tarp mūsų ir Dievo lengviau suprasime, įsivaizduodami mūsų pasąmonę kaip šakniastiebį arba nematomą, neįtikėtinai didelę ir turtingą šaknų sistemą, kuri maitina mažą sąmoningumo augaliuką, leidžiantį iš jos atžalas. Už tą palyginimą aš dėkingas Jungui, kuris apie save rašė, kad yra kaip „maža atsiskyrusi begalinės dievybės dalelė”, ir tęsė toliau:
„Man gyvenimas visada atrodė kaip augalas, maitinamas šakniastiebio. Tikrasis, nematomas augalo gyvenimas slypi šakniastiebio gilumoje. Dalis, matoma virš žemės, išsilaiko tik vieną vasarą. Pasirodęs trumpam laikui, augalas nuvysta. Kai galvojame apie begalinį gyvenimo ir civilizacijų vystymąsi bei išnykimą, mums gali susidaryti įspūdis, kad išnyksta absoliučiai viskas. Tačiau aš niekada nebuvau praradęs pojūčio, jog kažkas, ištverdamas nuolatinį kitimą, gyvena amžinai. Tai, ką mes matome, yra žydėjimas, kuris praeina. Šakniastiebis išlieka.”*
*C.G Jung, Memories. Dreams, Reflections, Anlela Jaffe, ed. (New Yoik: Vintage Books, 651 p.)
Jungas niekada nenuėjo taip toli ir neteigė Dievo egzistavimo mūsų pasąmonėje, nors savo raštuose jis aiškiai nurodo šią kryptį. Bet viena jis tikrai padarė, t. y. pasąmonę suskirstė į dvi dalis: labiau paviršutinišką, individualią „personalinę pasąmonę” ir gilesnę, bendrą visai žmonijai „kolektyvinę pasąmonę”. Mano supratimu, kolektyvinė pasąmonė yra Dievas, sąmonė yra žmogus kaip individas, o jų sąveika yra asmeninė pasąmonė. Šioje sandūroje asmeninė, personalinė pasąmonė neišvengiamai tampa sąmyšio, kovos tarp Dievo ir individo valios vieta. Aš pasąmonę esu aprašęs anksčiau, kaip gėrio ir meilės karalystę, ir tuo tikiu. Tačiau sapnai, nors jie ir perteikia mylinčios išminties siunčiamą informaciją, kartais siunčia ir nemalonius, pilnus nerimo ir gąsdinančius košmarus. Dėl šios priežasties daugelis specialistų psichinį sutrikimą lokalizuoja pasąmonėje, tarsi pasąmonė būtų psichopatologijos buveinė, o simptomai – slaptos piktosios dvasios, išnyrančios į paviršių kankinti individą. Kaip jau minėjau, mano požiūris yra priešingas. Aš tikiu, kad psichiniai sutrikimai yra sąmonės sutrikimai. Mes susergame dėl to, kad sąmoningas „aš” priešinasi mūsų pasąmonės išminčiai. Taip atsitinka tada, kai sutrinka mūsų sąmoningumas ir įvyksta konfliktas tarp jo ir pasąmonės, kuri nori išgydyti sąmonę. Kitais žodžiais, psichine liga susergama, kai individo sąmoninga valia smarkiai nukrypsta nuo Dievo valios, kuris sykiu yra ir paties individo pasąmonės valia.
Kaip jau teigiau, galutinis dvasinio vystymosi tikslas yra individo susitapatinimas su Dievu ir Dievo žinojimu. Kadangi pasąmonė kartu yra Dievas, tai dvasinio tobulėjimo tikslą galime apibrėžti kaip dieviškumo siekimą per sąmoningo „aš” ugdymą. Individui tai reiškia absoliučiai visiškai tapti Dievu. Ar tai reikštų, jog tikslas yra sąmonės susiliejimas su pasąmone, kad viskas taptų pasąmone? Vargu. Dabar mes jau priėjome prie svarbiausio. Svarbiausias, galutinis mūsų tikslas – tapti Dievu, bet išsaugoti sąmoningumą. Jeigu sąmonės pumpuras, išaugęs iš pasąmonės – Dievo šakniastiebio – gali tapti Dievu, tai Dievas įgyja naują gyvenimo formą. Tai ir yra mūsų individualaus egzistavimo prasmė. Mes gimstame, kad galėtume tapti sąmoningais individais, nauja Dievo gyvenimo forma.
Sąmonė yra bendros mūsų egzistencijos vadovas. Būtent sąmonėje priimami sprendimai, kurie virsta veiksmais. Jei mes turėtume tik pasąmonę, būtume lyg ką tik gimę kūdikiai, vieni su Dievu ir nepajėgiantys padaryti nieko, kad Dievo buvimą pajustų pasaulis. Kaip jau minėjau, kai kurie mistiniai induizmo ir budizmo teologai vaikiškumo statusą, nesant „aš” ribų, lygina su nirvana, kurios tikslas yra grįžti į įsčias. Tačiau čia nagrinėjamos teologijos ir daugelių mistikų tikslas yra kaip tik priešingas. Visai nereiškia, kad mes turime atsisakyti savojo „aš” ir tapti nesąmoningu kūdikiu. Atvirkščiai, tai yra brandaus sąmoningojo .aš” vystymasis, kuris vėliau gali tapti Dievo Ego. Jei mes, kaip suaugusieji, abiem kojomis tvirtai vaikščiojame žeme ir gebame daryti savarankišką, pasaulį įtakojantį pasirinkimą, tai savo brandžią laisvąją valią galime sutapatinti su Dievo valia. Tuomet Dievas per mūsų sąmoningąjį „aš” įgyja naują bei veiksmingą gyvenimo formą. Taip mes tapsime Dievo tarpininkais, kitaip tariant, Jo „rankomis”, ir todėl Jo dalimi. Kaip savo sąmoningais sprendimais mes sugebėsime įtakoti pasaulį pagal Jo valią, taip mūsų pačių gyvenimas taps tarpininku Dievo malonei. Tuomet mes patys galime tapti viena iš Dievo malonės formų tarp žmonių, dirbančių Jo vardu, Jo naudai ir kuriančių meilę, kur anksčiau jos nebuvo, keliančių aplinkinių žmonių sąmoningumą iki mūsų lygio ir taip skatinančių evoliucijos progresą žmonijos lygmeniu.
Ištrauka iš knygos M. Scott Peck „Nepramintuoju taku“