Sykį gyveno senolė, kuri daugybę valandų per dieną praleisdavo maldoje. Vieną dieną ji išgirdo Dievo balsą: „Šiandien ateisiu tavęs aplankyti“. Nesunku įsivaizduoti senolės džiaugsmą ir pasididžiavimą. Pasiraitojusi rankoves, ėmė viską plauti ir blizginti, minkyti tešlą ir kepti pyragus. Po to apsivilko gražiausiais drabužiais ir ėmė laukti atvykstant Dievo.
Po valandėlės išgirdo beldžiant į duris. Senolė nuskubėjo atidaryti. Tačiau tai tebuvo kaimynė, prašiusi paskolinti žiupsnelio druskos. Senolė ją išstūmė lauk:
– Dėl Dievo meilės, eik iš čia greičiau, aš neturiu laiko tokioms smulkmenoms! Aš laukiu savo namuose Dievo! Eik, eik! – Ir užtrenkė duris įžeistai kaimynei tiesiai prieš nosį.
Po kiek laiko ir vėl kažkas pasibeldė. Senolė žvilgtelėjo į veidrodį, pasitempė ir nubėgo atidaryti. Bet kas gi čia? Tai buvo ryšuliais nešinas vaikinas plačiu nudėvėtu švarku, už grašius pardavinėjęs sagas ir muilo gabalėlius. Senolė jam atšovė:
– Aš laukiu gerojo Dievo. Neturiu laiko. Užeik kitą kartą!
Pasigirdo ir trečias beldimas į duris. Senolė atidarė, tačiau jai prieš akis stovėjo suvargęs, apsiskarmalavęs senyvas elgeta.
– Maloningoji ponia, prašau gabalėlio duonos, tegu ir sužiedėjusios… Ir gal galėčiau minutę pailsėti čia, ant jūsų namo laiptelių, – maldavo varguolis.
– Na jau ne! Palikite mane ramybėje! Aš laukiu Dievo! Eikit kuo toliau nuo mano laiptų! – irzliai sušuko senolė. Elgeta šlubčiodamas nutolo, o senolė toliau laukė Dievo.
Bėgo valandos, diena praėjo. Stojo vakaras, tačiau Dievas taip ir nepasirodė. Senolė giliai nusivylė. Pagaliau nusprendė eiti miegoti.
Įmigo greitai kaip niekada ir ėmė sapnuoti.
Sapne jai pasirodė gerasis Dievas ir tarė:
– Šiandien tris kartus buvau atėjęs tavęs aplankyti tačiau tu tris kartus manęs neįsileidai!
Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero „Kitos istorijos”