DIEVO NULEMIMAS IR ŽMOGAUS LAISVA VALIA IŠGELBĖJIMO KLAUSIME
Vilniaus teologijos koledžas
Vilniaus mokymo centras
Kursinis darbas
Tema: Soteriologija
Atliko: 2 kurso studentė
Katryna Banel
Dėstytojas: Rimantas Kupstys
Vilnius
2019
TURINYS
ĮVADAS
I. NULEMIMAS IR IŠRINKIMAS
II. KALVINIZMAS
2.1. Visiškas nuodėmingumas
2.2. Besąlygiškas išrinkimas
2.3. Nulemtumas
2.3.1. Išrinktumas, kuris visoje Biblijoje turi kelias reikšmes
2.3.2. Pasmerkimas
2.4. Išrinkimas
2.5. Individualus išgelbėjimas
2.6. Nenugalima malonė
2.7. Šventųjų ištvermė
III. ARMINIANIZMAS
3.1. Dievo išankstinis būsimų įvykių žinojimas
3.2. Žmogus – Dievo paveikslas
3.3. Nėra prieštaravimo tarp Dievo valdžios ir žmogaus valios
3.4. Išgelbėjimas
IV. BIBLIJOS LIUDIJIMAI
4.1. Visuotinis atpirkimas
4.2. Nulemtumas
4.3. Išrinkimas
4.4. Malonės praradimas
IŠVADOS
BIBLIOGRAFIJA
ĮVADAS
Pastaruoju metu dažnai susiduriu su klausimu apie Dievo išrinkimą išgelbėjimui. Ar Dievo siūlomas išgelbėjimas gali būti gautas kiekvieno žmogaus ir priklauso nuo jo laisvo pasirinkimo, ar vis dėlto pats Dievas, niekuo nesivadovaudamas, išrinko išgelbėjimui tik tam tikrus žmones?
Aš, kaip protestantė-sekmininkė, laikau teisingu pirmąjį variantą. Norėdama pagrįsti savo nuomonę ir išmokti ją kokybiškai argumentuoti, išsamiau panagrinėsiu šį klausimą ir pasistengsiu pateikti kuo įtikinamesnius argumentus. Siekdami šio tikslo, nagrinėsime įvairių krikščionių autorių knygas, kurios paliečia šią temą, ir, žinoma, remsimės Biblija.
I. NULEMIMAS IR IŠRINKIMAS
Norint išnagrinėti šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką reiškia nulemtumas ir išrinkimas.
Graikiškas žodis „nulemti“ (iš anksto paskirti, nustatyti) Naujajame Testamente sutinkamas šešis kartus ir yra sustiprinta veiksmažodžio forma, turinti gana plačią reikšmę. Jį galima versti kaip „nustatyti“, „paskirti“, „apriboti“. Dviem atvejais šis žodis vartojamas kalbant apie išgelbėjimą (Apd 4:28 ir 1 Kor 2:7), o keturis kartus jis susijęs su išgelbėjimo tema kaip būsimu tikinčiųjų pašlovinimu ir įsūnyste (Rom 8:29–30; Ef 1:5,11).
Žodis „išrinkimas“ taip pat ne kartą sutinkamas Biblijoje (Mt 20:16; 24:22,31; Mk 13:20; Ef 1:4).
Daugelį amžių teologai ir mokslininkai ginčijosi, kokį vaidmenį nulemtumas ir išrinkimas vaidina žmogaus išgelbėjime ir amžinajame gyvenime. Dėl to susiformavo dvi pagrindinės kryptys su priešingais požiūriais į šį klausimą: kalvinizmas ir arminianizmas.
Kad geriau suprastume šį klausimą, išsamiau panagrinėsime abi šias kryptis.
II. KALVINIZMAS
Kalvinizmas kilo iš Žano Kalvino mokymo. Jis gimė 1509 m. Prancūzijoje. Jaunystėje priklausė Romos katalikų Bažnyčiai, tačiau 1530-aisiais priėmė protestantizmą. 1536 m. jis išleido savo pagrindinį veikalą „Krikščioniškojo tikėjimo pamokymai“, kuriame išdėstė naujosios teologijos pagrindus. Mokymas apie žmogaus pasyvumą išgelbėjimo klausime ir apie besąlygišką nulemtumą tapo išskirtiniu jo teologijos bruožu.
1618 m. Dorto sinodas, priešpastatydamas save arminianizmui, suformulavo vadinamuosius „penkis kalvinizmo punktus“ arba kalvinistinę „TULIP“ sistemą:
- Total Depravity – visiškas nuodėmingumas
- Unconditional Election – besąlygiškas išrinkimas
- Limited Atonement – ribotas atpirkimas
- Irresistible Grace – nenugalima malonė
- Perseverance of the Saints – šventųjų ištvermė
2.1. Visiškas nuodėmingumas
Kalvinistai teigia, kad pagal Raštą prigimtinė žmogaus būsena yra visiško nuodėmingumo būsena, todėl žmogui visiškai neįmanoma pačiam užsitarnauti išgelbėjimą ar prie jo prisidėti. Tai reiškia, kad žmogus visiškai puolė Edeno sode, ir visa jo asmenybė bei gyvenimo sritys buvo paliestos nuodėmės.
Jie remiasi tokiomis Rašto vietomis: Ps 51:7; Pr 6:5; Rom 5:12; Mk 4:12; 1 Kor 2:14; 2 Tim 2:25; Job 14:4.
Kadangi žmonės yra surišti savo nuodėmingumo ir juose nebeliko gyvybės, tik Dievas gali juos atgaivinti. Išgelbėjimas savo prigimtimi turi būti iš Viešpaties.
2.2. Besąlygiškas išrinkimas
Kalvinistų požiūrį į žmogaus išrinkimą išgelbėjimui galima apibūdinti taip: Dievas dar prieš pasaulio sukūrimą išrinko tam tikrus žmones amžinajai šlovei Kristuje pagal savo amžiną ir nekintamą valią, neatsižvelgdamas į jokias žmogaus savybes ar nuopelnus.
Tam pagrįsti pateikiamos tokios Rašto vietos: Rom 8:30; 9:11–16; 11:5–6; Ef 1:4–6; 2 Tim 1:9.
Taigi nulemtumas ir išrinkimas laikomi neatsiejamais.
2.3. Nulemtumas
Nulemtumas bendriausia prasme yra Dievo plano išraiška Jo dvasiniams kūriniams. Jis susijęs su visais žmonėmis ir Kristumi bei Jo auka žmonių išgelbėjimui.
Reformuotosios teologijos atstovas Luisas Berkhofas išskiria du nulemtumo aspektus: išrinkimą ir pasmerkimą.
2.3.1. Išrinktumas
a) Visos Izraelio tautos išrinkimas.
b) Tam tikrų žmonių išrinkimas tarnystei Dievui.
c) Žmonių išrinkimas būti dangaus karalystės paveldėtojais.
2.3.2. Pasmerkimas
Pasak Berkhof’o, pasmerkimas yra Dievo sprendimas nesuteikti kai kuriems žmonėms ypatingos malonės, kad jie būtų nubausti už savo nuodėmes ir taip atsiskleistų Dievo teisingumas.
2.4. Išrinkimas
Kalvinistų požiūriu, jei žmogus yra dvasiškai miręs, jis pats negali iš tokios būsenos išeiti – jį gali išvesti tik Dievas. Jei žmogus gimė iš naujo, tai įvyko tik todėl, kad Dievas prikėlė jį naujam gyvenimui.
Kalvinistai pateikia tokius pavyzdžius:
- Dievas pašaukė Abraomą, o kitus paliko pagonybėje.
- Dar prieš gimimą Dievas išsirinko Jokūbą, o ne Ezavą.
- Evangelija kalba apie besąlygišką išrinkimą.
Jie taip pat atmeta mintį, kad Dievas išsirinko žmones remdamasis iš anksto žinota jų būsima tikėjimo reakcija.
2.5. Individualus išgelbėjimas
Kadangi žmogus pats savęs išgelbėti negali, išgelbėjimas priklauso Dievui. Kristus mirė už konkrečius žmones – už tuos, kuriuos Dievas išsirinko.
Jeigu Kristus būtų norėjęs išgelbėti visus be išimties, tačiau daugelis vis tiek nebūtų išgelbėti, tai reikštų, kad Jo atpirkimas nepasiekė tikslo. Todėl kalvinistai teigia, kad Kristus atėjo išgelbėti tik išrinktųjų.
2.6. Nenugalima malonė
Kalvinistinis mokymas teigia, kad išrinktieji negali pasipriešinti Dievo malonei. Kai Šventoji Dvasia pašaukia žmogų, tas žmogus neišvengiamai ateina pas Kristų.
Tam pagrįsti pateikiamos tokios vietos kaip Jn 6:37,44–45; Rom 8:14; 1 Pt 5:10.
2.7. Šventųjų ištvermė
Tai reiškia, kad tie, kuriuos Dievas pašaukė ir pašventino, negali prarasti išgelbėjimo. Jei Dievas iš anksto paskyrė žmogų išgelbėjimui, Jis jį ir išsaugos iki galo.
III. ARMINIANIZMAS
Arminianizmo istorija prasidėjo XVII a. Nyderlanduose su Jokūbu Arminijumi. Susipažinęs su mokymu apie nulemtumą, jis nesutiko su Kalvino pozicija.
Arminijus tvirtino:
- Žmogus turi laisvą valią ir gali tikėjimu priimti Evangeliją.
- Dievas iš anksto žinojo, kas atsilieps į Evangeliją.
- Žmogus gali atmesti Dievo malonę.
- Kristus mirė už visus žmones.
- Žmogus gali atkristi nuo malonės.
Arminianai sutinka, kad Dievas yra visagalis ir viską žinantis, žmogus yra nuodėmingas, o išgelbėjimas ateina tik per Dievo malonę. Tačiau jie nesutinka, kad žmogaus valia būtų visiškai panaikinta.
3.1. Dievo išankstinis žinojimas
Arminianai tiki, kad Dievas žino visą ateitį, tačiau tai nereiškia, jog kiekvienas žmogaus pasirinkimas yra iš anksto nulemtas.
Dievas žino, kokį pasirinkimą žmogus padarys, tačiau tas žinojimas pats savaime nepriverčia žmogaus taip elgtis.
3.2. Žmogus – Dievo paveikslas
Žmogus turi savo valią ir gali rinktis. Nors po nuopuolio jis yra nuodėmės vergijoje, Kristus gali jį išlaisvinti.
Arminianai teigia, kad malonė negali būti „nenugalima“, nes malonės esmė yra kvietimas, kurį žmogus gali priimti arba atmesti.
3.3. Dievo valdžia ir žmogaus valia
Arminianų požiūriu, žmogaus laisvas pasirinkimas neprieštarauja Dievo valdžiai. Dievas, būdamas visagalis, gali valdyti pasaulį net ir suteikęs žmogui tikrą pasirinkimo laisvę.
3.4. Išgelbėjimas
Arminianų požiūriu:
- Dievas nusprendė išgelbėti tikinčiuosius Kristuje.
- Kristaus auka yra visuotinio išgelbėjimo pagrindas.
- Tikėjimas yra būtina sąlyga išgelbėjimui.
- Net išrinktieji turi tikėti, kad būtų išgelbėti.
Žmogus nėra išgelbėjamas automatiškai. Tikintysis priima Kristaus dovaną tikėjimu.
IV. BIBLIJOS LIUDIJIMAI
4.1. Visuotinis atpirkimas
Naujajame Testamente apaštalai kvietė visus žmones atgailauti ir tikėti Jėzumi Kristumi. Raštas teigia, kad Kristus mirė „už viso pasaulio nuodėmes“ (1 Jn 2:2).
Todėl arminianai mano, kad Kristaus auka buvo skirta visiems žmonėms, o ne tik išrinktiesiems.
4.2. Nulemtumas
Rom 8:29–30 ir Ef 1:3–14 ištraukose nulemtumas aiškinamas kaip Dievo planas tiems, kurie atsiliepia į Jo kvietimą ir tampa panašūs į Kristų.
4.3. Išrinkimas
Naujajame Testamente išrinkimas dažniausiai susijęs su:
- Jėzumi Kristumi;
- dvylika apaštalų;
- Bažnyčia.
Išrinkimas dažnai reiškia paskyrimą tam tikrai tarnystei, o ne automatinį išgelbėjimą.
4.4. Malonės praradimas
Arminianai remiasi tokiomis vietomis kaip Hbr 6:4–6 ir Hbr 10:26–31, teigdami, kad žmogus gali atkristi nuo tikėjimo ir prarasti malonę.
IŠVADOS
Nagrinėdama šį klausimą ir ieškodama arminianizmo argumentų, dar labiau įsitikinau, kad Dievo duodamas išgelbėjimas gali būti pasiekiamas kiekvienam žmogui ir priklauso nuo jo laisvo pasirinkimo.
Kalvinizmas man kelia vis daugiau klausimų. Jei Dievas vienus išrinko išgelbėjimui, o kitus ne, kodėl tada Jis sukūrė tuos, kurie neturės galimybės būti išgelbėti?
Dievas yra meilės Dievas, mylintis visą pasaulį. Todėl būtų neteisinga teigti, kad Jis iš anksto paskyrė tik tam tikrus žmones išgelbėjimui, neatsižvelgdamas į jų valią.
Dievas siūlo išgelbėjimą visiems, o žmogus gali jį priimti arba atmesti.
BIBLIOGRAFIJA
Berkhof Louis. Krikščioniškoji doktrina.
Picirilli Robert E. Kalvinizmas, arminianizmas ir išgelbėjimo teologija.
Ross Tom. Sisteminės teologijos apybraižos.
Ušakov D. N. Šiuolaikinės rusų kalbos aiškinamasis žodynas.
Horton Stanley. Sistematinė teologija.
Ir kiti šaltiniai, nurodyti originaliame darbe.