Prieš daugelį metų nedideliame kaime stalius įkūrė dirbtuvę. Vieną dieną, kai šeimininko nebuvo namie, darbo įrankiai susirinko į svarbų pasitarimą.
Ginčijosi ilgai ir karštai, net audringai. Mat buvo sprendžiamas klausimas dėl kai kurių narių pašalinimo iš garbingos bendruomenės.
Vienas rėžė:
– Turime pašalinti mūsų brolį Pjūklą, nes jis kandžiojasi taip garsiai, kad net ima mausti dantis. Jo charakteris – kandžiausias visame pasaulyje.
Įsiterpė kitas:
– Negalime čia ilgiau laikyti brolio Obliaus: jis nuolat dejuoja ir labai jau aštraus būdo. Diria odą kiekvienam, kuris jam pasimaišo po ranka.
Ėmė protestuoti kitas:
– Brolio Plaktuko charakteris nepalyginamai bjauresnis ir ūmus. Jis tikras mušeika. Neįmanoma pakęsti jo nuolatinio kalimo, tai gadina nervus visiems. Išmeskime jj lauk!
– O Vinys? Ar įmanoma kartu gyventi su tokiomis būtybėmis, kurios nemoka nieko daugiau, tik skaudžiai gelti? Joms nėra čia vietos! Taip pat Dildei ir Bružikliui. Su šiais gyvenimas – nuolatinė trintis. Išmeskime ir Švitrinį Popierių, kurio vienintelė gyvenimo prasmė, regis, draskyti artimą!
Staliaus įrankių ginčas įsiliepsnojo. Šaukė vienas per kitą. Plaktukas norėjo pašalinti dildę ir pjūklą, pastarieji norėjo išmesti vinis ir plaktuką ir taip toliau. Galiausiai visi išmetė visus.
Susibūrimą staiga nutraukė grįžęs stalius. Įrankiai kaipmat užsičiaupė, išvydę šeimininką, besiartinantį prie darbastalio. Žmogus paėmė lentą ir pradėjo ją pjauti kandžiuoju Pjūklu. Po to nuobliavo Obliumi, kuris trupina viską, ką paliečia. Žiauriai žeidžiantis Brolis Kirvis, nepraustaburnis brolis Brūžiklis, visus draskantis ir gremžiantis brolis Švitrinis popierius taip pat gavo darbo.
Galiausiai stalius paėmė į rankas geliančias seseris Vinis ir nenuoramą mušeiką Plaktuką.
Panaudojo visus bjauraus būdo įrankius, kad pagamintų nuostabų lopšį. Kūdikiui, kuris netrukus turėjo gimti.
Lopšį naujam besiskleidžiančiam Gyvenimui.
Dievas į mus žvelgia staliaus akimis.
Bruno Ferrero