Kai Pijaus paklausė ar jam skauda stigmas, šis atsakė: „Negi manai, kad Viešpats man jas davė kaip papuošimus?”
Melskis, pasitikėk ir nesijaudink. Jaudulys yra bevertis. Dievas yra maloningas ir išgirs tavo maldą.
Nebijok, nes Dievas yra su tavimi.
Malda yra deguonis sielai.
O, koks vertingas yra laikas! Palaiminti, tie, kurie moka jį gerai išnaudoti. O, kad visi suprastų koks vertingas yra laikas, tuomet visi stengtųsi jį praleisti pagirtinai.
Kas mums gali užtikrinti, kad rytoj būsime gyvi? Klausykime savo sąžinės balso, karališkojo pranašo balso: „Jei šiandien girdi Dievo balsą, neužkietink širdies” Neatidėliokime nuo vienos akimirkos prie kitos (to ką turėtume padaryti) todėl, kad kita akimirka nėra mūsų.
Visuose gyvenimo įvykiuose reikia atpažinti Dievo valią. Garbink ir laimink tai ypač dalykuose, kurie tau sunkiausi.
Neleisk jokiam liūdesiui gyventi tavo sieloje, nes liūdesys neleidžia Šventajai Dvasiai laisvai veikti.
Turi visuomet meiliai nusižeminti prieš Dievą ir žmones, nes Dievas kalba tiems, kurie yra tikrai nuolankūs ir jis praturtina juos dovanomis.
Viešpats nori nuveikti didžių dalykų, bet su tą sąlyga, kad mes esame tikrai nuolankūs.
Rūpinkis patikti tik Dievui. Ir jei Jis patenkintas – tu patenkintas.
Kuo daugiau kenti, tuo daugiau džiaukis, nes suspaudimo ugnyje siela taps grynu auksu, verta būti patalpinta ir šviesti dangiškuosiuose rūmuose.
Nuolankumas ir tyrumas yra sparnai, kurie nuneš mus prie Dievo ir padarys mus beveik dieviškais.
Dievas mums siunčia kryžius, jų nereikia išradinėti.
Mūsų dabartinis gyvenimas yra duotas tiktai tam, kad įgytume amžinąjį ir jei mes negalvojame apie tai, mes susižavime tuo, kas priklauso šiam pasauliui, kur mūsų gyvenimas yra laikinas. Kai mes turime jį palikti, mes bijome ir tampame susijaudinę. Patikėk, kad gyventumėte laimingai šioje kelionėje, mes turime nusitaikyti į viltį atvykti į mūsų Tėvynę, kur pasiliksime amžinai. Tuo tarpu turime tvirtai tikėti, kad Dievas kviečia mus pas Save ir seka mus kelyje pas Jį. Jis niekada neleis niekam atsitikti, kas nebūtų mūsų didesniam gėriui. Jis žino, kas mes esame, ir Jis išties mums Savo tėvišką ranką per sunkumus, kad niekas neneleistų mums greitai bėgti pas Jį. Bet tam, kad mėgautumės šia malone turime pilnai Juo pasikliauti.
Mūsų kūnas yra tarsi asilas, kurį turime sutvardyti lazda, bet ne per stipriai, kad jis mūsų nenumestų atsisakydamas toliau mus nešti.