Apaštališkas tikėjimo išpažinimas
(apie II – III a.)
Tikime į vieną Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Kūrėją. Taip pat tikime į Jėzų Kristų, Jo viengimį Sūnų ir mūsų Viešpatį, Kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš mergelės Marijos, Kuris kentėjo Poncijaus Piloto laikais, buvo nukryžiuotas, mirė ir buvo palaidotas, nužengė į mirties karalystę, trečiąją dieną prisikėlė iš mirusiųjų, užžengė į dangų, atsisėdo Visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš kur grįš gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Taip pat tikime į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų susirinkimą, nuodėmių atleidimą, mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.
Nikėjos tikėjimo išpažinimas
(325 m.)
Tikiu į vieną Dievą, Visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visko, kas regima ir kas neregima, Kūrėją.
Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Viengimį, gimusį iš Tėvo prieš amžių pradžią; Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, ne sukurtą, turintį vieną esybę su Tėvu, per Jį viskas egzistuoja. Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išgelbėjimo nužengusį iš dangaus, įsikūnijusį per Šventąją Dvasią ir mergelę Mariją ir tapusį žmogumi. Nukryžiuotą už mus prie Poncijaus Piloto ir kentėjusį, palaidotą ir trečią dieną prisikėlusį pagal Raštą, ir įžengusį į dangų, sėdintį Tėvo dešinėje, šlovėje ateisiantį teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Jo karaliavimui nebus galo.
Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį, teikiančią gyvybę, ateinančią nuo Tėvo ir Sūnaus, kuriai kartu su Tėvu ir Sūnumi lenkiamės ir kurią šloviname, kuri kalbėjo per pranašus.
Ir į vieną šventą, visuotinę ir apaštališką Bažnyčią. Išpažįstu vieną krikštą ir nuodėmių atleidimą. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžiaus gyvenimo.
Atanazo tikėjimo išpažinimas
(apie 430–570 m.)
Kiekvienas, kuris nori būti išgelbėtas, visų pirma privalo turėti visuotinį tikėjimą.
Kas šio tikėjimo neišsaugo sveiko ir nesutepto, neišvengs amžinos pražūties.
Štai koks yra katalikiškas tikėjimas: mes garbiname vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę vienybėje, nepainiodami asmenų ir neardydami esybės.
Nes yra vienas Tėvo asmuo, kitas Sūnaus, kitas Šventosios Dvasios.
Bet Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Dievybė yra viena, lygiavertė šlove ir amžinąja didybe.
Toks pats Tėvas, toks pats Sūnus, ir tokia pati Šventoji Dvasia.
Nesukurtas Tėvas, nesukurtas Sūnus ir nesukurta Šventoji Dvasia.
Tėvas neaprėpiamas, Sūnus neaprėpiamas, Šventoji Dvasia neaprėpiama.
Tėvas amžinas, Sūnus amžinas, ir Šventoji Dvasia amžina.
Ne trys amžini, o vienas amžinas.
Taip pat ne trys sukurti, ir ne trys neaprėpiami, o vienas nesukurtas, ir vienas neaprėpiamas.
Taip pat Tėvas yra visagalis, Sūnus visagalis, ir Šventoji Dvasia visagalė.
Ne trys visagaliai, o vienas visagalis.
Taigi Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, ir Šventoji Dvasia yra Dievas.
Ne trys Dievai, o vienas Dievas.
Taigi Tėvas yra Viešpats, Sūnus Viešpats, ir Šventoji Dvasia Viešpats.
Ne trys Viešpačiai, bet vienas Viešpats.
Kadangi to reikalauja krikščioniška tiesa, pripažįstame kiekvieną asmenį atskirai, kaip Dievą ir Viešpatį.
Taip visuotinė religija neleidžia mums sakyti, kad yra trys Dievai ar trys Viešpatys.
Tėvas nėra iš nieko padarytas, nei sukurtas, nei gimęs.
Sūnus yra tiktai iš Tėvo – nepadarytas, nesukurtas, bet gimęs.
Šventoji Dvasia yra iš Tėvo ir Sūnaus – nepadaryta, nesukurta ir negimusi, bet pasiųsta.
Todėl yra vienas Tėvas, o ne trys Tėvai, vienas Sūnus, o ne trys Sūnūs, viena Šventoji Dvasia, o ne trys Šventosios Dvasios.
Ir šioje Trejybėje nė vienas nėra pirmas ar paskutinis, nė vienas ne mažesnis ir ne didesnis už kitą.
Bet visi trys asmenys vienodai amžini ir vienodai lygūs, kad visus tris, kaip pasakyta, garbintų kaip vieningą Trejybę ir Trejybę vienybėje.
Taigi, kas nori būti išgelbėtas, taip turi suvokti Trejybę.
Toliau dėl amžino išgelbėjimo būtina teisingai tikėti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimu.
Teisingas tikėjimas yra toks, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra ir Dievas, ir Žmogus.
Dievas iš Tėvo esybės, pagimdytas prieš laikų pradžią, ir Žmogus, iš Jo motinos esybės pagimdytas savo metu.
Tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, protinga siela žmogaus kūne.
Lygus Dievui dieviškąja prigimtimi ir mažesnis už Dievą žmogiškąja prigimtimi.
Ir nors Jis Dievas ir žmogus, bet ne du, o vienas Kristus.
Vienas ne per atsivertimą iš Dievybės į kūną, bet per žmogiškumo pakilimą į Dievybę.
Jis yra vienas, bet ne taip, kad prigimtys susimaišytų, bet kad jos sudarytų vienybę.
Taip, kaip protinga siela ir kūnas sudaro vieną žmogų, taip Dievas ir Žmogus sudaro vieną Kristų, kuris kentėjo dėl mūsų išgelbėjimo, nužengė į mirties karalystę ir trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių, užžengė į dangų ir atsisėdo visagalio Tėvo Dievo dešinėje ir grįš teisti gyvųjų ir mirusių.
Jam sugrįžtant visi žmonės prisikels savo kūnuose ir atsiskaitys už savo darbus: kas darė gera, eis į amžinąjį gyvenimą, kas darė pikta – į amžinąją ugnį.
Toks yra visuotinis tikėjimas; ir jeigu kas tuo ištikimai ir tvirtai netiki, negali būti išgelbėtas.