- Argi religija nėra tiesiog psichologiniai ramentai?
Vienas dažniausių prieštaravimų, kurį girdžiu iš ateistų apie krikščionybę skamba taip: krikščionybė yra tik psichologinė projekcija. Jūs krikščionys tikite Dievu, nes tai jums padeda pasijusti geriau. Nes jūs psichologiškai silpni. Jūs neturite pasitikėjimo savimi, kad gyventumėte gyvenimą be tikėjimo kažkokiu kosminiu dangaus tėveliu, dangaus fėja, nematomu draugu, kuris palaikytų jūsų ranką, kad jūs jaustumėtės gerai. Religija yra tiesiog psichologiniai ramentai. Kaip aš atsakau? Pirmiausia noriu pasakyti, kad vien tai, kad tikėjimas Dievu man padeda geriau jaustis ir suteikia paguodą, dar nereiškia, kad Dievas egzistuoja. Juk negalima peršokti nuo to, kaip tu dėl kažko jautiesi prie to, ar tai egzistuoja ar ne. Leiskit duoti pavyzdį. Yra daug dalykų, kurie man padeda jaustis geriau. Galvojimas apie šokoladą man padeda pasijusti geriau, galvojimas apie kalnų vaizdus man padeda pasijusti geriau. Galvojimas apie miniatiurinius dramblius važinėjančius su ratukinėmis pačiūžomis man padeda pasijusti gana gerai. Bent tai, kad man patinka idėjos apie šiuos tris dalykus, nepasako, kurie du iš jų yra tikri ir kuris vienas netikras. Tam, kad tai išsiaiškinti reikia žvelgti šiek tiek giliau. Negalima peršokti nuo to, kaip tu dėl kažko jautiesi prie to, ar tai tikra ar ne. Bet yra kita problema. Mes bandome atmušti psichologines raketas ateistų nukreiptas prieš religiją ir mes galime psichologinį argumentą apsukti ir vėl mesti jį į ateizmą. Vienas iš žymiausių šiuo metu rašančių ateistų filosofų yra Tomas Nagelis. Kartą jis knygoje parašė: ne tai, kad aš netikiu Dievu, bet aš nenoriu, kad būtų Dievas. Aš nenoriu, kad visata būtų tokia. Tai labai ausį rėžiantis teiginys ir mano klausimas profesoriui Nageliui būtų: galbūt įmanoma, kad jūsų neapykanta Dievui ir Jo nemėgimas yra taip giliai įsišakniję, kad jūsų ateizmas išaugo kaip psichologinė projekcija. Jūs norite, kad Dievas neegzistuotų. Kitaip sakant mes galime panaudoti tą patį argumentą prieš ateizmą. „Krikščionys paprasčiausiai yra žmonės, kurie bijo tamsos“ – teigia ateistai. Aš atsakau „ateistai yra žmonės, kurie bijo šviesos“. Nei vienas iš šių teiginių iš tiesų nepadeda. Tu negali nueiti nuo to, kaip tu jautiesi prie to ar tai egzistuoja. Tau reikia ištirti ir rasti kur veda įrodymai. Bet dar viena paskutinė mintis. Jei krikščionybė būtų norų išsipildymas. Aš galvoju ar būtų lengviau? Jei aš norėčiau išrasti Dievą. Jei Dievas būtų tik mano psichologijos projekcija. Aš esu užtikrintas, kad sukurčiau tokį Dievą, kurio vaidmuo būtų mane daryti geru ir laimingu, daryti viską kas man patinka, sakyti man, kad viskas bus gerai ir sukurti tokias moralės taisykles, kurių laikytis sugebėčiau su abiem užrištomis rankomis. Bet tai ne krikščionybė. Krikščionybė yra sunki ir daug kainuojanti. Aš esu pašauktas sekti Dievu, Jam tarnauti visa savo širdimi, protu ir siela. „Imk savo kryžių ir sek manimi“ sakė Jėzus. Krikščionybėje yra kaina, kuri tokia aukšta, kad aš negaliu manyti, kad tai norų išsipildymas. Aš norėčiau ko nors daug lengvesnio. Matote, mano iššūkis yra abiems ir draugams ateistams ir mano draugams krikščionims ir jei Dievas, kuriuo tu tiki ar netiki atrodo kaip didesnė tavęs versija. Dievas apie kurį tu galvoji ir su kuriuo kovoji nėra Biblijos Dievas ir tau reikia pažvelgti dar kartą.
2. Islamas ir krikščionybė: ar tai tas pats Dievas?
Ar musulmonai ir krikščionys garbina tą patį Dievą? Šį klausimų girdžiu labai dažnai, nes manau, kad žmonės žiūri į islamą ir krikščionybę ir mano, kad jei musulmonai ir krikščionys garbina vieną Dievą, visa ko kūrėją ir valdovą, tai turėtų būti tas pats Dievas. Na, ne. Visa tai tik sako, kad musulmonai ir krikščionys sutaria, kad yra Dievas, tačiau yra didžiulis nesutarimas kalbant apie to dievo charakterį. Leiskite pateikti pavyzdį apie egzistavimą ir charakterį. Jei aš pasakyčiau, kad yra vienas JAV prezidentas ir aš tikiu, kad jis yra Barakas Obama, o tu sakai, kad tai antinas Donaldas. Mes aiškiai sutariame, kad yra vienas prezidentas, bet mes smarkiai nesutariame dėl prezidento charakterio ir tapatybės. Kažkas panašaus vyksta, kai lyginame Jahvę iš Biblijos ir Alachą iš Korano. Leiskite duoti pavyzdį. Kai Biblija kalba apie Dievo charakterį , ji aiškiai išskiria keturias Dievo savybes. Jis yra asmeninis ir santykių Dievas. Jis gali būti pažinus ir iš tiesų Raštas įsako ne vien Juo sekti ir Jam paklusti, bet Jį pažinti. Jis yra Dievas, kurį Biblija apibūdina kaip Meilę. Tai Jo prigimtis, pati Jo esmė. Ir Jis parodė savo meilę, kentėdamas ant kryžiaus, kad išspręstų mūsų nuodėmingumo ir sudužimo problemą, kad mes būtume sutaikinti su Juo ir mūsų santykiai su Juo būtų atnaujinti. Žiūrėdami į Koraną mes matome, kad Alachas, Korano dievas nėra santykių dievas. Jis nėra asmeninis. Niekur Korane nėra rašoma, kad jį galima pažinti. Jis tam per daug tolimas. Jis niekada nėra apibūdamas kaip mylintis ir jis tikrai nekentėjo ir nedarė nieko, kad išspręstų nuodėmės problemą. Ir kuo toliau lyginame dievo charakterius Biblijoje ir Korane tuo labiau suprantame kokie jie skirtingi. Ir aš tai sakau ne tam, kad parodyčiau nepagarbą savo draugams musulmonams, bet visai atvirkščiai. Jei mes bandome islamą padaryti panašesnį į krikščionybę, mes grūdame jį į rėmus, kuriuose jis netelpa. Studijuok islamą pagal jo mokymą ir tyrinėk Biblijos Dievą pagal jos mokymą, bet kai žvelgi į Biblijos Dievą išsiskiria vienas dalykas – mes esame prašomi ne žinoti apie Jį, bet pažinti Jį asmeniškai. Ar tu Jį pažįsti?
3. Ar tikėjimas nėra tik kvailiams ir lengvatikiams?
Neseniai kalbėjau su draugu, kuris nėra krikščionis. Jis save laiko ateistu. Ir mes kalbėjome tokiomis svarbiomis temomis kaip Dievas, gyvenimas, tikėjimas. Ir pokalbio metu aš jo paklausiau kodėl jis netiki Dievu. Ir jis man atsakė, kad netiki Dievu, nes Jis netikras, išgalvotas. Ir dar daugiau. „Aš esu analitinio tipo žmogus ir jei tikėčiau Dievu, tai prieštarautų tam, kas aš esu. Būtų kažkokia nesąmonė“. Mano atsakymas buvo, kad mes čia kalbame apie du skirtingus apibrėžimus. Taigi apibrėžkime kas tau yra tikėjimas ir kas man yra tikėjimas. Kai tyrinėjame Bibliją ieškodami kaip ji apibrėžia tikėjimą, suvokiame, jog biblinis tikėjimo apibrėžimas nėra tai, kad tikime kažkuo ko nėra. Biblinis tikėjimo apibrėžimas yra atsakas į tikrovę. Tai yra atsakas į tikrovę. Taigi, kai krikščionys sako, kad tiki Dievu, jie turi omeny, kad reaguoja į Tą, kuris tikrai yra. Dievas egzistuoja, Jis tikras. Bet dar daugiau – Jis patikimas. Mes galime Juo pasikliauti. Kai mes nagrinėjame idėją ką reiškia turėti tikėjimą Dievu, suprantame, kad tikėjimas Dievu nėra priešingas vienas kitam. Jie veikia kartu. Biblijoje, knygoje pavadintoje antru Petro laišku, jis rašo bažnyčiai ir tame laiške teigia, kad tai kas yra rašoma, jums pranešama, nėra protingai sukurti mitai, bet tai, ką mes jums pranešame, remiasi tais, kurie visa tai matė savo akimis. Jis rašo, kad jie matė Jo dievišką didenybę. Ką tai mums sako? Tai sako, kad visa tikėjimo idėja, tai atsakas į tikrovę. Jis tikras. Todėl turime sau užduoti šį klausimą: Ar mūsų tikėjimo objektas tikras? Ar tai, kuo pasitikime yra tikra? Ar tai tikra? Krikščionys teigia, kad Dievas tikras. Taigi kai sakome, kad tikime Dievu, mes reaguojame į tikrovę. Ir dar daugiau nei tai. Jis yra patikimas.
4. Ką reiškia būti žmogumi?
Tai vienas svarbiausių klausimų su kuriuo tik galime susidurti. Viktoras Franklis, 20 amžiaus žydų psichoterapeutas, vienas žinomiausių to amžiaus autorių, rašė taip: kai kova už būvį sumažėjo iškilo šis klausimas: dėl ko išlikti? Daug žmonių gyvena pagal kažką, bet neturi dėl ko gyventi. Franklis palietė prasmės klausimą. Ar žmogaus gyvenimas turi prasmę? Ar yra kokia nors kryptis kur reikėtų judėti ar viskas yra tik atsitiktinumas ir chaosas? Jei ateizmas teisus ir Dievo nėra, tai jokios prasmės ir negali būti. Mes tiesiog kosminiai nelaimingi atsitikimai, kuriuos sukūrė laikas, atsitiktinumas ir natūrali atranka. Mes ne kas kita kaip materija, molekulės ir atomai. Bet aišku jei tai tiesa, tai sukelia drastiškas pasekmes. Tai reiškia, kad nieko blogo su žmonėmis elgtis taip, tarsi jie ir būtų tik dalelės. Jie neturi vertės, orumo ar kažko už jų. Tačiau krikščionybė kalba kitaip. Krikščionybės atsakymas į klausimą, ką reiškia būti žmogumi, visuomet veda į Pradžios knygos pirmą skyrių, 26-27 eilutes. Kur skaitome, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Tai nėra vien tik mįslingai skambanti filosofinė kalba. Idėja, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą yra pamatinė žmogaus vertei. Ji nusako kodėl žmogaus gyvybė turi tikrą vertę. Neatsižvelgiant į tavo lytį, tautybę ar kiek tu uždirbi. Visi žmonės yra lygūs. Tai nusako kodėl žmonės turi orumą. Kodėl negalima su jais elgtis kaip su priemonėmis, o ne tikslais. Kodėl su jais reikia elgtis su meile, pagarba ir užuojauta. Ir tai duoda pagrindą tokiems dalykams kaip moralė, etika ir žmonių teisės. Visi šie dalykai vakarų civilizacijoje buvo paremti idėja, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Išmesk šią idėją kaip siūlo mūsų draugai ateistai ir viskas sugriūna. Bet dar viena paskutinė mintis. Atvaizdas yra paremtas atspindėjimu. Kaip veidrodis atspindi tai, į ką yra nukreiptas. Ir Biblija sako, kad mūsų gyvenimas yra sukurtas būti nukreiptas į Dievą. Mes turime atspindėti Dievo šlovę. Bet jei mes neatsisukame į Dievą. Ką pastatysime į Jo vietą? Tai turbūt bus pinigai, sėkmė, pripažinimas ar seksualumas. Bet jei savo gyvenimą statai ant šių dalykų, būsi tuščias žmogus, nes tie dalykai tave nuvils. Yra tik vienas būdas susidoroti su savo menkumu ir įbrėžimais ant veidrodžio, ir tai yra savo gyvenimą pakreipti į tą, kurį Biblija apibūdina kaip tikrąjį Dievo atvaizdą – Jėzų Kristų. Kuris atėjo į šį pasaulį ir galutinai sumokėjo kainą už mus, taip parodydamas kokią vertę Dievas mums suteikia, kad mūsų sielos galėtų būti ištaisytos, išgydytos. Kad būtų susitvarkyta su mūsų menkumu, kad mes teisingai atspindėtume Dievą, kaip ir buvo numatyta.
5. Kodėl Biblija draudžia seksualinę laisvę?
Kai užduodame šį klausimą, pirmiausia turime pabrėžti, kad Biblija nėra prieš seksualinę laisvę. Iš tiesų, vien kalbant apie seksualumą ir santykius, Biblija pagarbiai žiūri į seksualumą. Iš tiesų, jei nagrinėsite Bibliją nuo pradžių iki galo, nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo knygos, pamatysite, kad Biblija kalba apie seksualumą ir sekso grožį. Viena Biblijos knyga pavadinta Giesmių giesme labai daug kalba vien tik apie sekso grožį. Taigi toks pirmasis dalykas. Pagarbus požiūris į seksualumą Biblijoje. Ir dar daugiau. Ar Biblijoje yra kokių nors taisyklių apie seksualumą ir santykius? Žinoma. Bet tos taisyklės yra sukurtos dėl mūsų gerovės ir laisvės, o ne tam, kad laisvė būtų panaikinta. Na, dabar kas nors gali sakyti: iš kur mums žinoti, kad tos taisyklės tikrai duotos, kad mums suteiktų laisvę? Aš atsakyčiau, kad yra tokių taisyklių, kurios atneša priespaudą, o ne laisvę. Bet ypač išsivysčiusiame pasaulyje yra ir kitokių taisyklių, kurios suteikia laisvę. Pavyzdžiui taisyklės draudžiančios vogti, kelių eismo taisyklės. Jos užtikrina mūsų saugumą. Tokiu pačiu principu seksualumo taisyklės sudėtos į Bibliją dėl mūsų saugumo, gerovės, laisvės. Minutėlę pagalvokime. Biblija yra knyga apie laisvę. Pavyzdžiui išėjimo knygoje yra istorija apie Mozę, kurioje Dievas išlaisvina savo žmones iš priespaudos ir veda juos kitą vietą. Kristaus istorija, kai Dievas siunčia savo Sūnų į žemę, tai istorija kaip Dievas suteikia mums laisvę. Taigi kai užduodame klausimą, ar Biblija draudžia seksualinę laisvę? Aš atsakyčiau – visiškai ne. Ir turime prisiminti, kad Biblija labai pagarbiai žvelgia į seksualumą. Taip, yra apribojimų, bet jie skirti mūsų laisvei. Trečia, žvelkite į Bibliją, tyrinėkite ją nuo pradžių iki galo ir pamatysite, kad Dievas už mus. Jis nesistengia vesti mūsų į priespaudą, bet nori mums suteikti laisvę.
6. Argi ne arogantiška teigti, kad tu žinai tiesą?
Dažnai girdžiu tokį kaltinimą, kad krikščionys yra arogantikški, nes tvirtina, kad Jėzus yra vienintelis kelias pas Dievą, kad tik krikščionybė teisinga. „Kaip siauraprotatikša, kaip netolerantiška, kaip pagyrūniška! Argi nebūtų priimtiniau ir tolerantiškiau sakyti, kad visos religijos teisingos?“ Tuoj paaiškinsiu kokia problema susijusi su tokiu mąstymu. Minutėlę pagalvokime apie tiesos teigimo prigimtį. Kai tik pareiškiama, kad kas nors yra teisinga, pašalinama tai, kas neteisinga. Pavyzdžiui, jei aš sakau, kad 2+2 yra 4, aš pašalinu galimybę, kad 2+2 yra 8 ar 400 ar 3047,2. Jei aš sakau, kad Paryžius yra Prancūzijos sostinė, aš pašalinu galimybę, kad tai koks nors kitas miestas. Nesvarbu kokia tema kalbame, kai tik ką nors pareiškiame, mes tuo pačiu ir pašaliname kitus atsakymus. Ir tai, taip pat galioja religijoje. Įdomu tai, kad net jei sakote, jog visos religijos teisingos, jūs pašalinate kitas tiesas. Ką aš turiu omeny? Jei sakote, kad visos religijos teisingos jūs nepriimate tų, kurie teigia, kad tik viena religija teisinga arba tų, kurie tiki, kad tik kai kurios religijos teisingos. Kuo daugiau apie tai galvosime, prieisime prie tokios išvados: vienintelis būdas nieko nepašalinti – tai nieko nesakyti. Nes vos tik ką nors pasakote, jūs ką nors pašalinate. Taigi, kaip su tuo teiginiu, kad krikščionybė yra unikali, kad Jėzus yra vienintelis kelias pas Dievą? Įdomu paieškoti iš kur kilo ši idėja. Krikščionys to nesugalvojo. Mes ją pasiėmėme iš Jėzaus Kristaus, kuris labai mėgo pakilius ir išskirtinius teiginius apie save. Evanglijoje pagal Jona 14 skyriuje 6 eilutėje Jėzus sako šiuos žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ Juk tai stulbinančiai siauras teiginys. Šiaip jau arogantiškas teiginys. Nebent jis teisingas. Pusplapis po puslapio mes evangelijose randame, kad Jėzus sako tokius teiginius. Ir jo teiginiai tikrai išskirtiniai. Jis teigia, kad Jis Dievas, kad gali atleisti nuodėmes. Jei išnagrinėjame visus šiuos teiginius – lieka tik trys galimybės. Arba Jėzus buvo melagis, manipuliuojantis žmonėmis ir sakantis visokius keistus dalykus. Arba Jis buvo pamišėlis, tiesiogine ta žodžio prasme – beprotis. Tas, kuris pats nesupranta ką kalba. Ir lieka tik viena galimybė, kad Jis buvo tas, kas sakėsi esąs. Ir tokius išskirtinius teiginius Jis sakė, nes jie buvo teisingi ir Jis turėjo teisę taip teigti. Klausimo „kuri religija teisinga?“ pačioje šerdyje glūdi Jėzaus asmuo. Ar Jis buvo tas, kas sakėsi esąs?
7. Kodėl turėčiau rinktis Jėzų, o ne Budą ar Mahometą?
Kai užduodame klausimą kodėl Jėzus? Kodėl ne Buda ar Mahometas? Manau, kad geriausia būtų pradėti nuo klausimo: kas svarbiausia krikščionybėje? Krikščionybės centre yra Jėzus Kristus. Jis tikrai yra pats svarbiausias. Jei iš krikščionybės pašalinate Kristų, jums nieko nelieka. Visa tai sakau su didžiuliu rūpesčiu ir pagarba kitoms religijoms. Bet lygiai to paties negalima pasakyti apie kitas religijas ar tikėjimo sistemas. Pavyzdžiui budizmas. Galima išimti Buda iš budizmo, bet pati pagrindinė budizmo doktrina lieka. Netgi galima pašalinti Mahometą iš islamo, bet vis tiek lieka pagrindinės tiesos, šventasis Koranas. To paties negalima pasakyti apie krikščionybę. Kaip mano vienas draugas Maiklas Ramsdenas dažnai sako: „gali iš krikščionio atimti Kristų, bet tau teliks tik -ionis. Ir -ionis negali tau padėti“. Jums tikrai nieko nelieka. Įdomus dalykas krikščionybėje yra tai, kad ji nesikoncentruoja į idėjų pažinimą ar mokymą kaip gyventi. Dievas per Kristų mums parodo kaip gyventi. Gyventi tokį gyvenimą, kuris atspindėtų Kristų. Jo meilę, Jo charakterį. Taip pat per Jėzų duoda mums principus, idėjas apie Jį. Bet pats krikščionybės pagrindas yra Jėzus Kristus. Tai reiškia, kad tikslas, prasmė, reikšmė gyvenime, išgelbėjimas, žinojimas ką iš tikrųjų reiškia gyventi, atrandamas tik asmeniškai pažįstant Jėzų. Jėzus Kristus kartą pasakė kai ką labai provokuojančio. Jis pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Ir šiuo teiginiu jis sako: „žiūrėkit, aš nerodau į idėjas ar gyvenimo būdą. Aš rodau į save. “ Jis teigia: „jei nori sužinoti koks yra Dievas, Aš esu Jis. Aš esu Dievas“. Tai turėtų deginti kaip verdantis vanduo. Bet tai yra daug daugiau ir giliau. Krikščionybėje pažinti Dievą daug svarbiau nei suprasti idėjas. Dievas nėra idėja, kurią reikėtų suprasti. Jis yra asmuo, kurį reikia pažinti. Ar mes pažįstame šį Dievą? Kito tokio kaip Jis nėra.
8. Įrodyk man, kad Dievas egzistuoja!
Įrodyk man, kad Dievas egzistuoja! Kartais to prašo skeptikai. Akimirką pagalvokime apie sąvoką „įrodymas“. Labai aiškus, tikslus įrodymas iš tiesų egzistuoja tik matematikoje ar logikoje. Kitose moksluose, tokiuose kaip filosofija, menai, istorija, gamtos mokslai ar teisė labiau ieškome ne įrodymų, bet žiūrime kur įrodymai veda. Mes ieškome kas geriausiai paaiškintų įrodymus. Duosiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad mes su draugu Tomu išėjome pasivaikščioti netoli miško. Aš esu įsitikinęs, kad šiuose miškuose gyvena nacionalinis Kanados gyvūnas – bebras. O Tomas yra skeptikas. Paėję kelias minutes mes pamatome gyvūnų išmatas. Aš parodau į jas ir sakau, kad tai bebro išmatos. Įrodymas, kad bebrai gyvena šiuose miškuose. O Tomas skeptikšai kraipo galvą ir sako, kad tai laukinės pelės išmatos. Aš pagūščioju pečiais ir mes einame toliau. Tuomet pamatome apkandžiotus medžius, kuriuose aiškiai matosi dantų žymės. Aš sakau: žiūrėk, bebrai apkandžiojo tuos medžius. Tomas vėl skeptiškai kraipo galvą ir sako, kad tuos medžius apkandžiojo maži briedžiai su labai aštriais dantimis. Einame toliau ir prieiname proskyną su didžiulu ežeru viduryje. Ežeras suformuotas padarius užtvanką upėje. O viduryje ežero galime pamatyti bebrų namelius. Aš parodau į užtvanką, bebrų namelius ir sakau: kokių dar įrodymų tau reikia? Bebrai tikrai gyvena šiuose miškuose. Ne, ne atsako Tomas. Praėjusią savaitę stipriai lijo ir potvynis tiesiog sunešė tuos medžius, kad jie atrodytų tarsi užtvanka, bet bebrų čia nėra. Kai išeiname iš miško, aš turiu pripažinti, kad neturėjau galimybės Tomui parodyti pačių bebrų. Bet mes tikrai pamatėme daugybę įrodymų, kurie geriausiai paaiškinami hipoteze, kad bebrai gyvena tuose miškuose. O Tomas visada turėjo ad hoc paaiškinimus kiekvieną kartą kai atsirasdavo naujų duomenų. Mnau, kad yra daug panašumų ir kalbant apie Dievą. Taip galbūt ir nėra vieno tvirto Dievo buvimo įrodymo. Bet manau, kad hipotezė apie Dievą geriausiai paaiškina daugybę įrodymų, kurie kartu paėmus veda prie Dievo egzistavimo. Apie kai kuriuos iš jų jau kalbėjome šiuose trumpuose filmukuose. Galbūt vienas įrodymas ir neįtikina, bet kai paimame juos visus kartu įrodymai veda prie Dievo. Bet dar viena paskutinė mintis. Įdomu ar jums kada nors atrodė, kad krikščionybė visų pirmiausia nėra vien tik argumentai, intelektualinė pozicija ar filosofija. Dievas nesiekia tavęs nugalėti kažkokiame intelektiniame šachmatų žaidime. Dievas pirmiausia ieško mūsų pasitikėjimo ir įsipareigojimo. Štai įrodymai, sako Biblija. Ir šių įrodymų pagrindu ar tu pasitikėsi Dievu?
9. Kaip tu gali tikėti Dievu be jokių įrodymų?
Kaip tu gali tikėti Dievu, kai nėra jokių įrodymų? Už šio klausimo slypi idėja, kad Dievu tikima nepaisant įrodymų. Tai toks tikėjimas be jokių įrodymų. Bet tai nėra krikščioniškas tikėjimo suvokimas. To paties neteigia ir Biblija. Biblinis tikėjimo suvokimas yra atsakas į tikrovę. Iš tikrųjų tai įrodymais besiremiantis tikėjimas. Mes tikime Dievu, nes Jis iš tikrųjų yra. Jis tikrai egzistuoja. Ir Jis yra patikimas. Dabar, kai ieškome įrodymų, kurie padėtų mums tikėti Dievu. Tam yra daugybę vietų. Galime ieškoti moksluose. Galime ieškoti moralėje. Galime ieškoti istorijoje. Mes galime žiūrėti į istorijas apie Jėzų Kristų. Istorija apie Dievą, tapusį kūnu ir gyvenusį tarp mūsų pirmojo amžiaus Palestinoje. Noriu papasakoti istorija apie Kristų ir Jo artimiausius draugus. Jie buvo valtyje, kuri plaukė Galilėjos ežere. O Jėzaus draugai buvo profesionalūs žvejai. Jie labai gerai pažinojo tuos vandenis. Bet šioje istorijoje juos užklumpa baisi audra. Jie mirtinai išsigandę. Jie pašaukia Jėzų ir Jį pažadina. Įdomu tai, kad Jis tuo metu valtyje miegojo. Taigi, Jis atsibunda, nuramina ir vėją ir bangas. Jis gali kontroliuoti orą. Kaip reaguoja jo bendrakeleiviai? Jie dairosi vienas į kitą ir klausinėja: kas šis žmogus? Kas Jis per vienas? Tai buvo užuomina, ženklas, kad Jėzus nėra vien tik mokytojas ar rabinas. Jie galvoja taip: juk tik Dievas gali kontroliuoti bangas, orą, vėją. Jie sako: kas šis žmogus? Taigi, kai ieškome Dievo įrodymų, mes užduodame tokius pačius klausimus. Mes taip pat ieškome užuominų, ženklų, kurie mums pasakytų – tai Dievas. Svarbu pabrėžti vieną dalyką apie krikščionybę – gali nepakakti tokio įrodymo kaip šis, bet kai sudedame daugybę įrodymų ir priimame juos su nuolankumu, turime labai įtikinančių įrodymų, kad galime tikėti Dievu. Ir šis tikėjimas atsako į tikrovę. Toks tikėjimas Dievu įgyjamas ne nepaisant įrodymų, bet dėl įrodymų.
10. Ar ateizmas yra religija?
Žmonės manęs dažnai klausia: Endi kodėl tu ateizmą vadini religija? Ar ateizmas nėra tik netikėjimas Dievu? Na aš manau, kad tai netiesa. Kuo įdėmiau žiūrime į ateizmą tuo labiau suprantame, kad ateizmas daug daugiau nei netikėjimas Dievu. Tuoj paaiškinsiu kodėl. Jei ateizmas paprasčiausiai būtų netikėjimas Dievu, susidurtume su keliais keistokais keblumais. Tuomet ir akmenys, kačiukai, viščiukai, Ričiardo Dokinso kairė koja būtų ateistai, nes jie visi netiki Dievu. Tai labai prieštaringa išvada ir ji veda prie to, kad ateizmas yra daugiau nei vien tik netikėjimas Dievu. Ateizmas negali būti taip apibrėžiamas. Dar viena problema su idėja, kad ateizmas yra tik netikėjimas Dievu. Jei tai būtų tiesa, kaip tai galėtų suformuoti kažkieno tapatybę? Pavyzdžiui, aš netikiu Kalėdų seneliu, netikiu ir Dantukų fėja. Bet aš nepristatau savęs kitiems kaip netikinčiu fėjomis. To nerasite ir mano Twiterio profilyje. O pats dažnai sutinku žmonių, kurie save pristato ateistais. Tai formuoja jų tapatybę, o jei taip yra, tuomet aišku, kad tai nėra vien tik netikėjimas Dievu. Tai parodo ir trečias įrodymas: šiais laikais ateistai ir sekuliaristai įkuria bažnyčias. Taip jie tai tikrai daro. Prieš kelis metus Londone grupelė ateistų pradėjo rinktis nebenaudojomoje bažnyčioje ir įkūrė Sekmadienio asamblėją. Jie susitinka Sekmadienio rytais, dainuoja pasaulietines dainas, klausosi įkvepiančių kalbų apie mokslą. Taip jie formuoja ateistų bažnyčią. Tokios ir panašios bažnyčios dygsta didžiuosiuose pasaulio miestuose. Taigi ateizmas atrodo kaip religija, jie veikia kaip tikėjimo sistema. Ji turi bažnyčias, tikėjimo išpažinimus, bendruomenes, savo guru. Tai tikrai yra religija arba tikėjimo sistema. Ir aš tai sakau ne tam, kad pasišaipyčiau iš savo draugų ateistų, bet tam, kad jie atsibustų. Nes jei ateizmas yra religija, seka kelios išvados. Ir viena svarbiausių yra ši: jei ateizmas yra religija ar tikėjimo sistema, negalima tiesiog numanyti, reikia tam pateikti svarias priežastis ir įrodymus. Nes jei nenorite to padaryti prieštaraujate patys sau. Kaip rašo ateistas Kristoferis Hitčensas savo knygoje „Dievas nėra didis“: „tai, kas gali būti pridėta be įrodymų, gali būti pašalinama be įrodymų“. Tai galioja krikščionybei. Bet taip pat galioja ir ateizmui. Aš siūlau savo draugams ateistams priimti tai kaip patarimą.
11. Ar visi geri žmonės keliauja į dangų?
Ar visi geri žmonės keliauja į dangų? Tai labai geras klausimas. Ir jį aš girdėjau daugybę kartų. Bet manau, kad šis klausimas savyje turi problemą. Jame yra klaidinga prielaida. O prielaida yra, kad pakanka būti geram, kad gautum dangaus pilietybę. Tai nėra vien tik klaidinga prielaida, bet ji taip pat nesutampa su tuo ką sako Biblija apie patekimą į dangų. Ji taip pat klaidingai supranta kas yra Jėzus ir kodėl Jis atėjo. Na, kodėl Jis atėjo? Biblijoje mes matome, kad Jėzus Kristus atėjo tam, kad suteiktų mums gyvenimą, gyvenimo apsčiai. Tuoj paaiškinsiu ką reiškia žodis „gyvenimas“. Graikų kalboje yra du žodžiai reiškiantys gyvenimą. Vienas yra „bios“, iš šio žodžio kilo žodis „biologinis“ ir paprasčiausiai reiškia kasdieninį egzistavimą. Kitas graikiškas žodis yra zoei ir jis reiškia gyventi pilnai. Gyventi tokį gyvenimą, kuriuo mes pilnai patenkinti. Jėzus Kristus atėjo, kad duotų mums tokį gyvenimą. Bet dar daugiau, amžinąjį gyvenimą. Ir ką tai reiškia? Ir tai reiškia, kad mirtis… pagalvokime, mes manome, kad mirtis yra amžina. Bet taip nėra. Kristus nugalėjo mirtį. Ir Jis mums duoda gyvenimą. Iš tiesų amžinas yra gyvenimas, o ne mirtis. Taigi kas yra dangus? Dangus yra Dievas priimantis tuos, kurie paprasčiausiai priėmė Jo kvietimą į šį dinamišką ir gyvenimą teikiantį santykį.
12. Kodėl Jėzui reikėjo mirti?
Kodėl Jėzui reikėjo mirti? Kodėl Dievas paprasčiausiai negalėjo spragtelti pirštais ir mums atleisti? Šį klausimą man dažnai užduoda draugai musulmonai, nes Koranas, islamo šventoji knyga, teigia, kad Alachas yra gailestingas ir atleidžiantis. Taigi, todėl mano draugai musulmonai sako: „kryžius nėra būtinas, Jėzui nereikėjo mirti. Dievas tiesiog gali pamojuoti rankomis ir mums atleisti“. Kaip mes atsakome? Pagalvokime apie žodį „gailestingumas“. Šis žodis reiškia gauti tai ko tu nenusipelnei. Jei aš esu prieš teisėją, kaltinamas nusikaltimu, esu pripažįstamas kaltu, bet teisėjas parodo gailestingumą ir mane paleidžia. Na, aš negavau bausmės, kurios nusipelniau. Teisėjo pademonstruotas gailestingumas buvo sumokėtas teisingumo sąskaita. Parodant gailestingumą visuomet nukenčia teisingumas. Visose kitose religijose gali rasti šį prieštaravimą. Dėl to, kad visos kitos religijos, kurias žinau dažnai nori kalbėti apie dievo gailestingumą ir teisingumą. Taip teigia islamas. Bet jei Korano dievas mums atleidžia, mūsų nebausdamas ir nemokėdamas kainos už mūsų nuodėmę, tuomet jis gali būti gailestingas, bet nebus teisingas. Štai čia ir randame prieštaravimą pačioje religijos šerdyje. Visa tai galioja ir visoms kitoms religijoms išskyrus vieną. Tik vienoje religijoje, kurią žinau, Dievas yra gailestingas ir atleidžiantis ir tuo pačiu Jis teisingas, šventas ir teisus. Ir taip yra krikščionybėje. Nes Jėzaus Kristaus kryžiuje Dievas parodo gailestingumą nepažeidžiant teisingumo, bet per teisingumą. Nes Jėzus sumokėjo kainą už mūsų nuodėmę. Kainą, kurios patys nebūtume galėję sumokėti. Ar ant kryžiaus buvo bausmė? Taip, bet taip pat ir atleidimas. Kryžius šias dvi Dievo savybes laiko kartu. Pavyzdžiui jei jums paskolinčiau savo aipadą ir jūs jį sudaužytumėte ir aš jums sakau: „nesijaudinkite, kad sudaužėte. Aš su tuo susitaikysiu“. Ir jūs nueinate. Jums buvo atleista. Aš parodžiau gailestingumą. Bet aš turėjau sumokėti kainą. Visuomet kada tikrai atleidžiama, parodomas gailestingumas, kažkas turi sumokėti kainą. Tik krikščionybėje Dievas sumoka tą kainą. Ant kryžiaus Dievas sumokėjo kainą, paaukodamas savo gyvybę, kad kiekvienas iš mūsų pažintų tikrą atleidimą, tikrą gailestingumą, bet nepažeidžiant teisingumo.
13. O kas bus su tais, kurie negirdėjo apie Jėzų?
Vienas dažniausiai mano girdimų priekaištų krikščionybei gali būti išreiškiamas šiuo klausimu: o kas bus su tais, kurie negirdėjo apie Jėzų? Kaip su tais žmonėmis, kurie niekada neturėjo galimybės priimti Dievo kvietimo į amžinąjį gyvenimą? Juk tai neatrodo sąžininga. Ir šie paskutiniai žodžiai kalba apie pačią esmę. Jei tai tikrai tiesa, kad žmonės tikrai neturėjo galimybės priimti Dievo kvietimo į amžinąjį gyvenimą, tuomet tai tikrai neteisinga. Bet pirmiausia noriu pasakyti tai, ką mes žinome iš Biblijos ir tai yra, kad Dievas yra teisingas. Dievas yra teisus. Pažvelkime į paskutinę Biblijos knygą, Apreiškimą Jonui. Joje daug kalbama apie tai, kokia bus pasaulio pabaiga. Ir matome žmones, kurie nesako: „Dieve, tai neteisinga. Tai, kaip dalykai pasibaigė atrodo negerai. Kaip tu galėjai taip pasielgti?“ Ką mes iš tiesų girdime, kad žmonės sako: Teisingi ir tikri Tavo keliai. Teisingi ir tikri Tavo keliai. Tikrai nuostabu, kai apie tai pagalvoji. Kad tai, ką jie sako reiškia: tai teisinga, taip ir turi būti. Taigi tai žinome. Gali būti abejonių ir šis klausimas gali neraminti. Bet tiek tikrai žinome: Dievas yra teisingas. Jis teisus. Bet dar daugiau – Dievo resursai yra neriboti. Ką aš turiu omeny. Dažnai, kai girdime klausimą: o kas bus su tais, kurie negirdėjo apie Jėzų. Mes tą žodį „girdėjimas“ kartais suprantame kaip fizinį susitikimą, pavyzdžiui kai girdima kalbant viešai. Arba tiesiog kalbant su pačiu asmeniu. Arba per internetinę mediją. Bet ką aš norėčiau pakartoti – Dievo resursai yra neriboti. Jis veikia daugybe būdų. Mus vis pasiekia istorijos apie žmones, kurie susitinka su Jėzumi. Jie susitinka su Dievu per angelišką pagalbą, vizijas, sapnus. Na dabar jūs galite sakyti: bet juk tai labiau išimtys, tai nevyksta nuolatos. Galbūt aš su tuo ir sutinku. Galbūt tai išimtys. Bet ką mums tai sako? Sako, kad Dievas yra neribotas. Nėra nieko apribota tame kaip Jis veikia, kalba, tarnauja. Taigi, kai užduodame klausimą: o kas bus su tais, kurie negirdėjo apie Jėzų? Žinome tiek: Dievas yra teisingas, Jis teisus ir Jo resursai neriboti.
14. Argi mokslas nepalaidojo Dievo?
„Mokslas palaidojo Dievą“, – neseniai man pasakė vienas ateistas. Jo manymu Dievas remiasi prietarais, o mokslas – mąstymu, kuris yra pranašesnis. Na trumpai apie tai pagalvokime. Ko mums reikia, kad galėtume atlikti mokslinius tyrimus? Pirmiausia mums reikia pasitikėti savo protu, samprotavimais, mąstymu. Jei abejotum tuo ar tai, kas vyksta tavo smegenyse yra patikima, tai tu negalėtum atlikti mokslinių tyrimų ir apskritai nieko. Taigi užduosiu provokuojantį klausimą. Jei ateizmas teisus, kas yra mąstymas? Na atsakymas turėtų būti, kad tai paprasčiausiai cheminis procesas. Jei ateizmas teisus ir Dievo nėra – tai kas vyksta tarp mano ausų, tai tik atomų judėjimas. Bet jei tai tiesa, kaip aš galiu pasitikėti savo mąstymu? Vienas įtakingiausių 20 amžiaus mokslininkų buvo J. B. S. Haldane ir jis rašė taip: „jei mano mąstymo procesai yra pilnai nulemti atomų judėjimo mano smegenyse, tuomet neturiu jokio pagrindo manyti, kad mano įsitikinimai teisingi. Gal jie teisingi chemiškai, bet negaliu tvirtinti, kad jie teisingi logiškai“. Bet problema yra gilesnė. Jei ateizmas teisus, tuomet mano dabartinė smegenų būsena nulemta buvusių mano smegenų būsenų. Tai tiesiog visiškai fizinių, visiškai nulemtų procesų pasekmė. Jei aš išdėliočiau tūkstantį domino detalių priešais save ir nuversčiau pirmą domino, ji nuverstų kitą, kitą nuverstų dar kitą ir taip toliau. Kai priartėtume prie tūkstantosios – staiga neatsirastų nei samprotavimas, nei patikimumas, nei tiesa. Mes tiesiog stebėtume determinuotą procesą. Taip pat yra ir su mūsų smegenimis. Kaip galime pasitikėti mintimis, kurias jos sukuria? Bet yra dar viena paskutinė problema. Jei ateizmas teisus, tuomet mūsų smegenys yra tiesiog milijonų metų nekontroliuojamos evoliucijos produktas, valdomas ne Dievo, kuris yra sąmoningai mąstantis kūrėjas, bet tiesiog valdoma natūrialios atrankos. Ir natūraliai atrankai nerūpi tiesa. Jai rūpi tik tai, kad tu galėtum išlikti ir daugintis. Ateistų filosofė Patricia Churchland kartą rašė taip: „pati svarbiausia nervų sistemos savybė yra įgalinti organizmą sugebėti maitintis, kovoti, bėgti ir daugintis“. Tiesa čia užima paskutinę vietą. Kitais žodžiais tariant evoliucijai nesvarbu kuo tu tiki, ar tavo įsitikinimai teisingi. Jai paprasčiausiai rūpi, kad tu išliktum. Sudedame šias problemas į vieną krūvą ir prieiname prie tokios išvados: jei ateizmas teisus – nėra jokios svarios priežasties pasitikėti savo protu. Iš tiesų jei ateizmas teisus tu turi daug priežasčių nepasitikėti savo protu ir abejoti savo minčių turiniu. Ir taip priartėjame prie didžios ironijos – jei tu tiki ateizmu, taip tu prarandi Dievą, bet taip pat tu prarandi žmoniškumą, mąstymą ir gebėjimą atlikti mokslinius tyrimus.
15. Iš kur tu gali žinoti kas tikrai yra tiesa?
Iš kur man žinoti kas yra tiesa? Kai žmonės manęs to klausia jie nori sužinoti ar iš tiesų yra kažkas tikro. Kaip man tai sužinoti? Dabar norėčiau jums pateikti tris terminus, kuriuos būtų galima apgalvoti. Tuo pačiu tai yra trys testai skirti išsiaiškinti kas iš tiesų yra tiesa. Štai tie terminai: atitikimo teorija, darnumo teorija ir paaiškinamoji galia. Leiskite man šiuos terminus paaiškinti nuo pirmo iki paskutinio. Atitikimo teorija užduoda tokį klausimą: ar tai, kuo tu tiki, kuo tu pasitiki ar tai atitinka tikrovę. Ar tam galima rasti patvirtinančių įrodymų? Pateiksiu pavyzdį. Jei aš pasakyčiau, kad vakar Mančesterio United laimėjo futbolo varžybas. Šis teiginys teisingas tik tuo atveju, jei Mančesterio United tikrai laimėjo tas varžybas. Tai atitikimo teorija. Kuo aš tikiu turi atitikti įrodymus. Dabar aptarkime darnumo teoriją. Ši teorija klausia: ar tai kuo tu tiki, kuo pasitiki dera tarpusavyje ar ji turi aukštą vidinį suderinamumą? Leiskite paaiškinti plačiau. Tarkim mes su jumis pietaujame. Ir po puodelio kavos, mes kalbamės ir jūs sakote: „Neitanai, man atrodo, kad tu turi sūnų. Jam turbūt maždaug dveji metai. Ar tai tiesa?“ Ir su didžiuliu entuziazmu aš atsakau: „Taip mes turime sūnų ir mes juo labai patenkinti ir jį labai mylime“. Tuomet ateina dar vienas mūsų draugas, prisijungia prie pokalbio ir sako: „Ei Neitanai, neseniai sužinojau, kad turi sūnų. Aš to nežinojau. Jam maždaug dveji metai. Ar tai tiesa?“ Ir aš atsakau: „Ne. Ne. Iš tiesų mes neturime sūnaus.“ Dabar jūs turbūt paklausite: „Kaip yra iš tiesų? Juk abu pasisakymai negali būti teisingi.“ Kodėl? Todėl, kad tarp jų yra prieštaravimas. Tarp jų nėra darnumo. Kad kas nors būtų tiesa, ji turi patvirtinti ne tik atitikimo teoriją, bet ir darnumo teoriją. Dabar priėjome prie paaiškinamosios galios. Paaiškinamoji gali paprasčiausiai užduoda klausimą: ar tai kuo tikiu, kuo aš pasitikiu, padeda suprasti ką matau pasaulyje, bet taip pat mano norus ir troškimus. Stebėdami suprantame, kad pasaulis nėra toks, koks turėtų būti. Kad su pasauliu kažkas stipriai negerai. Bet taip pat ir su mano troškimais. Pavyzdžiui mano prasmės troškimas. Ir taip pat pastebėjimas apie save, kad aš daug ką sugebu, bet turiu ir didelių trūkumų. Klausimas: koks tikėjimas, kokia tikėjimo sistema ar pasaulėžiūra geriausiai paaiškina šiuos pastebėjimus ir troškimus? Kai žvelgiame į krikščionių tikėjimą ir į šiuos tris tiesos testus: atitikimo teoriją, darnumo teoriją ir paaiškinamąją galią – krikščionių tikėjimas tiesiog nuostabus ir išlaiko visus tris tiesos testus aukščiausiu balu.
16. Jei Dievas yra, kodėl egzistuoja blogis?
Jei Dievas yra, kodėl egzistuoja blogis? Tai vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu. Ir jis vienas sunkiausių. Dažniausiai klausiantysis jau būna stebėjęs pasaulį ir matęs kančią, neteisybę, skausmą, blogį ir uždavęs klausimą: kaip visagalis ir geras Dievas gali leisti visam tam egzistuoti? Bet kai girdžiu šį klausimą, aš noriu klausiančiojo paklausti ar esate kada nors pagalvoję apie žodžio „blogis“ kilmę. Žodis „blogis“ yra neatskiriamas nuo privalėjimo. Kai sakote, kad kas nors yra blogai, jūs sakote, kad to neturėjo būti, kad tai neleistina. Pažiūrėk ką padarė Hitleris, pažiūrėk kas nutiko Ruandoje ar Viduriniuosiuose Rytuose. Taip neturėjo būti. Bet problema skamba taip: jei Dievo nėra ir mes gyvename pilnai ateistinėje visatoje, tuomet viskas kas nutinka – tiesiog nutinka. Nėra jokio privalėjimo. Viską paprasčiausiai reguliuoja aklos, beasmenės, nerūpestingos jėgos. Viską lemia laikas, atsitiktinumas ir natūrali atranka. Niekas neprivalo būti. Geriausia ką galite pasakyti kaip ateistai yra tai, kad jums kažkas nepatinka. Man nepatinka žmogžudystės, žudymas etniniu pagrindu ar prievartavimas. Bet tai tik jūsų asmeninė nuomonė. Jūs negalite to vadinti blogiu, nes kalbant apie pasaulį nėra nieko privalomo. Aštuntame dešimtmetyje ateistų filosofas Arthur Leff dirbęs Jeilio universitete šia tema parašė esė, kurioje teigė: jei pašaliname Dievą, kaip ateistai mėgsta daryti, tuomet lieka tik du pasirinkimai kuo gali remtis moralė. Arba kiekvienas žmogus pats nusprendžia kas yra moralu. Tačiau tuomet gauname 7 milijardus dievukų žemėje, kurie nesutaria tarpusavyje. Arba nusprendžiame, kad valstybės turi nutarti kas yra teisinga, o kas ne. Bet tuomet gauname daugumos tironiją. Autorius teigia, kai tik kas nors jums sako, kad privalote ką nors daryti, galite pažvelgti jiems tiesiai į akis ir sakyti: „tikrai? Kas taip sako?“. Arthur Leff ateistų filosofas teigė, kad visi moralės teiginiai, visos šnekos apie gėrį ir blogį, jeigu nėra Dievo, tiesiog sudūžta, kapanojasi ir nuskęsta ant ateizmo rifo. Mes negalime nueiti toliau nei vien tik asmeninė nuomonė. Bet blogiausia tai, kad mes taip negalime gyventi. Mes iš prigimties žinome, kad yra tokie dalykai kaip gėris ir blogis. Kai pamatome neteisingumą, žmogžudystę ar smurtą mūsų instinktyvi reakcija yra sakyti: „Ne! Tai neteisinga, tai bloga. Taip neturėtų būti“. Bet tas pirmykštis šauksmas, kuris kyla iš mūsų vidaus gali būti paaiškintas tik tuo, kad už visatos ribų yra Dievas, kuris duoda pagrindą tikrai moralei, kuri nurodo kas gera ir kas ne. Paradoksas skamba taip: kai iškeliame blogio problemą manydami, kad galėsime tai panaudoti siekdami įrodyti, kad Dievo nėra, iš tiesų baigiame tuo, kad pasisakome už Dievo egzistavimą. Blogio egzistavimas neveda prie ateizmo. Jis veda prie pripažinimo, kad Dievas yra ir egzistuoja tikros moralinės vertybės. Ir tuomet kyla kitas klausimas: jei Dievas tikrai egzistuoja, jei aš negaliu nuo to pabėgti; ką tas Dievas padarė dėl blogio ir kančios? Ir mano atsakymas yra, kad krikščionybė turi labai daug ką apie tai pasakyti, bet palikime tai kitam kartui.
17. Kas sukūrė Dievą?
Kas sukūrė Dievą? Trumpai pagalvokime apie šį klausimą. Ir pakeiskime žodį „Dievas“ žodžiu „žmonės“ arba „gyvūnai“. Tokius klausimus dažnai užduodame būdami vaikais. Mes ateiname pas save tėvus ir sakome: „Tėveli, kas sukūrė mane? Tėveli, kas sukūrė gyvūnus?“. Tėvai dažniausiai bijo klausimo apie tai, kas sukūrė jų vaikus. Tuomet klausiama: „o kaip mane sukūrė?“ Tai gali skambėti keistai, bet tai logiška. Todėl, kad prielaida yra, kad mes buvome sukurti. Taip pat užduodame tą patį klausimą ir apie Dievą, nes vėlgi prielaida yra, kad Dievas buvo sukurtas. Bet iš tiesų Dievas niekada nebuvo sukurtas. Jis vienintelis nebuvo sukurtas. Taigi, kai uždaudame klausimą „kas sukūrė Dievą“, mes iš tiesų klausiame kas sukūrė Tą, kuris nebuvo sukurtas. Ir šį klausimą užduoda daugybė skeptikų tarsi galvodami, kad galės prigauti krikščionis sakydami „tu juk negali pasakyti, kas sukūrė Dievą“. Bet iš tiesų tai parodo mūsų nenorą suprasti kas yra Dievas. Būti Dievu tai reiškia būti Tuo, kuris niekada nebuvo sukurtas. Jis buvo visuomet. Dar daugiau – Jis yra visa ko valdovas ir palaikytojas. Bet dar nuostabiau yra tai, kad šis Dievas, krikščionių Dievas yra nesukurtas, visuomet buvo ir trokšta asmeninių santykių su mumis. Jis nebuvo sukurtas. Bet Jis nori santykių su mumis. Tai nuostabu.
18. Kodėl turėčiau tikėti Biblija, o ne Koranu?
Kodėl turėčiau tikėti Biblija, o ne Koranu? Ar aš tikiu Biblija vien dėl to, kad esu krikščionis? Ne, nes manau, kad yra daugybė priežasčių pasitikėti Biblija ir nepasitikėti Koranu. Pateiksiu penkias priežastis. Pirmiausia – rankraščiai. Mes turime tūkstančius senovinių Biblijos rankraščių. Mokslinkai amžiais studijavo Biblijos rankraščius ir dėl jų darbo galime būti visiškai užtikrinti, kad šių dienų Biblija yra daugiau ar mažiau tokia pati, kai ji buvo parašyta savo laiku. O kaip Koranas? Mes negalime būti tokie tikri dėl šios problemos: pagal islamo istorikus 644 metais, trečiasis musulmonų kalifas po Mahometo mirties, kalifas Utmanas įsakė sudeginti visus Korano rankraščius, kurie nesutapo su jo turima Korano kopija. Dėl šio rankraščių deginimo mes negalime žinoti kas buvo parašyta sudengintuose rankraščiuose ir negalime būti tikri, kad dabar mūsų turimi tekstai lygiai tokie patys kaip Mahometo Koranas. Antra, Koranas pats neatitinka savo standarto. Koranas teigia, kad yra Dievo žodis, atsiųstas tiesiai iš dangaus be jokio žmogaus įsikišimo. Jį parašė Dievas. Bet kai akademiškai nagrinėjame Koraną, ką aš dariau savo disertacijoje, galime rasti labai daug žmogiškumo pėdsakų. Jis neatitinka savo standarto. O kaip Biblija? Krikščionys visuomet teigė, kad Biblija yra Dievo žodis, bet įkvėptas per žmones ir nieko nuostabaus, kad Biblijoje randame daug žmogiškumo. Bet stebina tai, kad 66 knygos, kurias parašė 40 skirtingų autorių per tūkstantį penkis šimtus metų skelbia visiškai nuoseklią žinią. Biblija atitinka savo standartą, o Koranas ne. Trečia, Bibliją galima patikrinti istoriškai. Kai Biblija, ypač Naujasis Testamentas kalba apie istoriją, apie vardus, vietas, datas, karalius, valdovus. Visa tai galime palyginti su kitais istoriniais šaltiniais ir matome, kad tai sutampa. O Koranas yra visiškai atsietas nuo istorijos. Tarif Khalidi žymus musulmonų akademikas teigia, kad Koranas yra meta-istorinis. Jis nesusietas su istorija. Ketvirta. Bibliją galima patikrinti archeologiniu būdu. Galima kasinėti Artimuosiuose rytuose, Palestinoje ar Izraelyje. Ir dažniausiai tai kas būna randama sutampa su tuo, kas aprašoma evangelijose. Archeologija patvirtina Bibliją, bet ne Koraną. Ir galiausiai Koranas klysta egzistencine prasme. Koranas sako, kad žmonės iš esmės geri. Viskas ko reikia, tai laikytis Dievo įsakymų ir pasaulyje viskas bus gerai. Į tai aš atsakau: apsižvalgykite, paskaitykite laikraštį, pažiūrėkite žinias. Pažiūrėkite kokia pasaulio būklė. Ar žmonės iš esmės geri? Ne. Kažkas mumyse yra stipriai blogai ir mes turime tai pripažinti. Koranas to nedaro. Kita vertus Biblija labai atvirai kalba apie žmonių būklę. Ji sako, kad su žmonėmis nėra gerai, ji kalba apie nuodėmę, kuri mus atskyrė nuo Dievo ir griauna mūsų tarpusavio santykius. Ir pasakoja ką Dievas padarė per Jėzų Kristų, kad išspręstų šią problemą. Biblija teisi egzistencine prasme. Štai penkios priežastys pasitikėti Biblija ir nesekti Koranu.
19. Kaip mylintis Dievas gali siųsti žmones į pragarą?
Kaip mylintis Dievas gali siųsti žmones į pragarą? Tai sunkus klausimas ir jis turi daug sluoksnių. Pažvelkime į vieną iš aspektų. Tai dieviško teismo aspektas. Dangus ir pragaras yra dieviško teismo dalis. Pagalvokime apie tai. Galvojimas apie dievišką teismą, mums nesukelia malonių jausmų. Bet kai tikrai suprantame kas yra dieviškas teismas, pamatome, kad tai geras dalykas ir mes to norime. Jei tyrinėjame Raštą, randame daugybę vietų kur Dievas vykdo teisingumą. Ir kiekvieną kartą kai tai įvyksta žmonės to laukia ir dėl to džiaugiasi. Pagalvokime apie Senąjį arba Naująjį Testamentą, kiekvieną kartą, kai kenčiantys priespaudą žmonės išgirsdavo apie Dievo vykdomą teisingumą, jų nusiminimą keisdavo viltis. 96 ir 98 psalmės. Jei nesate susipažinę su Biblija, raginčiau abi jas perskaityti. Abi šios psalmės kalba apie Dievo vykdomą teisingumą. Tai žodžiai, kurios atneša viltį. Gyvą viltį nuo priespaudos kenčiantiems žmonėms, nes buvo pasakyta, kad nors dabar sunku, kad susiduriama su priespauda, bet pabaigoje Dievas įvykdys teisingumą. Pasakysiu kai ką įdomaus. 98 psalmė, kuri kalba apie Dievo vykdomą teisingumą įkvėpė Isaac Watts, žymų giesmių autorių, parašyti giesmę „Džiaugsmas pasauliui“. Trumpai pagalvokime apie šią giesmę. Ji nėra iš tų giesmių, kurios nuliūdina, bet ji mums teikia viltį ir džiaugsmą. Prisiminkit tai ką ką tik pasakiau, nes daugelis iš mūsų gali sakyti: „Manau, kad galiu su tuo sutikti, bet mes juk nežinome kokia bus pabaiga. Kas gali garantuoti, kad ir tuomet bus gerai?“ Na, Rašte mes randame nuorodų kokia bus pabaiga. Apreiškimo Jonui knygoje, kuri yra pati paskutinė Biblijos knyga, randame daug įvaizdžių apie tai, kokia bus pabaiga. Šioje knygoje nerasime nieko panašaus į tokius žodžius kaip: „Dieve, tu buvai neteisingas. Pabaigoje tu buvai neteisingas.“ Bet vietoj to girdime žodžius: „Teisingi ir tikri Tavo keliai. Teisingi ir tikri Tavo keliai.“ Taigi norėčiau pasiūlyti pradėti nuo šios minties: kai galvojame apie Dievą, kuris siunčia žmones į pragarą. Noriu priminti, kad dangus ir pragaras yra dieviško teismo dalis. O dieviškas teismas yra geras dalykas. Tai kažkas ko mes laukiame. Ir pabaigoje Dievas valdys teingai. Jis įvykdys teisingumą.
20. Negi racionalu tikėti Trejybe?
Vienas dažniausiai man užduodamų klausimų, ypač iš mano draugų musulmonų, būna apie Trejybę. Jie sako: „Kaip jūs, krikščionys galite tikėti kažkuo tokiu neaiškiu, kaip Dievas galėjo tapti kūnu Jėzaus asmenyje?“ Pastaruosius 20 metų man bekalbant su musulmonais, aš supratau, kad už šio prieštaravimo slypi nesupratimas apie ką kalba krikščionys kai mini Trejybę. Daug mano musulmonų draugų tiki, kad krikščionys žmogų Jėzų Kristų pradėjo garbinti, Jį iškėlė ir pavertė Dievu. Ir kaip paprasčiausias žmogus galėjo tapti Dievu? Aš galiu pasakyti, kad jie visiškai teisūs. Žmogus negali tapti Dievu. Bet kas būtų jei klausimą ar prieštaravimą apsuktume? O kas jei klausimas nėra kaip žmogus gali tapti Dievu, bet ar galėjo Dievas tapti žmogumi? Ar įmanoma, kad visagalis visatos kūrėjas pasirinktų priimti kūną ir vaikščioti bei kalbėti su mumis? Štai tikrasis klausimas. Kad atsakytume turime žvelgti į Dievo charakterį. Korane aprašomas dievas ir Biblijoje aprašomas Dievas yra labai skirtingi dievai. Biblijos Dievas yra santykių Dievas. Korano dievas – ne. Biblijos Dievas yra pažinus. Korano dievas – ne. Biblijos Dievas yra apibūdinamas kaip meilė. Korano dievas – ne. Kai sudedame šiuos skirtumus, pamatome, kad kalbame apie labai skirtingus dievus. Ar Korano dievas, dievas, kuris yra tolimas ir nepažinus galėtų tapti kūnu Jėzaus Kristaus asmenyje? Ne. Tiesiog kvaila net tai siūlyti. Bet kaip Biblijos Dievas? Dievas, kuris yra santykių Dievas, pažinus, kuris yra meilė. Jei pažvelgsime į pačią pradžią kaip Jis elgėsi su žmonija. Pamatysime, kad Jis nuolat įžengia į žmonijos istoriją. Biblijos Dievas vaikščiojo ir kalbėjo su Adomu, Abraomu. Degančiame krūme Jis pasirodė Mozei. Išėjimo knygoje skaitome, kad Jis vaikščiojo ir kalbėjo su Moze tarsi žmogus kalbėtų su savo draugu. Ar šis Dievas galėjo tapti kūnu, įžengti į erdvę ir laiką Jėzaus asmenyje? Taip. Nes tai atitinka Jo braižą. Tai logiška. Bet dar viena paskutinė mintis. Jei tarp mūsų ir Dievo yra praraja, kaip kad sako Biblija. Biblija teigia, kad mūsų santykiai su Dievu nutrūkę, dėl mūsų nuodėmės, maišto ir egoistiškumo. Jei tarp mūsų yra praraja, tuomet tik tas, kuris yra kartu ir Dievas ir žmogus gali nutiesti tiltą virš bedugnės tarp mūsų ir Dievo. Ir Biblija sako, kad būtent tai Jėzus ir atėjo padaryti. Ir dėl to Trejybės doktrina ne tik teisinga teologiškai, filosofiškai, istoriškai, bet ir egzistenciškai. Nes jei Jėzus nėra kartu ir Dievas ir žmogus, tuomet nėra jokios vilties, kad galime būti sutaikinti su Dievu. O jei yra. Tuomet galbūt taika su Dievu yra įmanoma.
21. Kodėl Biblijoje tiek daug smurto?
Kodėl Senajame Testamente tiek daug smurto? Tai sunkus klausimas. Pacituosiu vieną mokslininką. Jis sakė: „Biblijoje daugybę vietų kai norisi kuo greičiau versti puslapį.“ Jis nori pasakyti, kad ypač Senajame Testamente daug istorijų, kurias skaitant nieko nesupranti ir tiesiog norisi versti toliau ir skaityti kitą istoriją. Kaip mums susidoroti su šiuo iššūkiu – su smurtu Senajame Testamente? Pateiksiu kelis pastebėjimus. Pirmiausia kalbėsiu apie tai kaip mums reikėtų interpretuoti Raštą. Kai tyrinėjame Raštą, reikia prisiminti du žodžius. Pirmas – nurodantis, antrasis yra parodantis. Nurodantis kaip interpretacijos įrankis savyje turi idėją, kad Dievas moko žmones kaip gyventi. Nurodo dalykus. Parodantis savyje turi idėją, kad Dievas paprasčiausiai per Rašto autorius parodo kokie dalykai yra. Tiesiog aprašo istorijas. Taigi labai svarbu atskirti nurodymus nuo parodymų ir jų nemaišyti. Dažniausiai iškeliamas prieštaravimas sako: „o kaip su tam tikrais atvejais? Pavyzdžiui Jozuės atvėjis Jozuės knygoje. Kaip dėl užkariavimo. Ar tai ne žudymas rasiniu pagrindu?“ Šį prieštaravimą galima rasti Richard Dawkins raštuose. Jis teigia, kad Jozuės knygoje pilna žudymų rasiniu pagrindu. Aš noriu priminti, kad turime atidžiai žvelgti į tekstą. Turime tinkamai naudoti šiuos interpretavimo įrankius. Ką turiu omenyje? Kai iš tiesų skaitome Jozuės istoriją, taip iš tiesų randame Dievo nuosprendį, bet nuosprendis nėra dėl tautybės. Ne, tautybė yra šventa. Problema yra nuodėmė. Problema yra nuodėmė. Dabar, žinoma, suvokiu, kad tai mums gali paguodos ir nesuteikti. Todėl mums reikia grįžti prie nuodėmės apibrėžimo. Kas yra nuodėmė? Na, nuodėmė yra pažeisti tai kas teisinga. Ypač šiuo atveju, nuodėmė pažeidžia tai, kas šventa. Ką tai sako mums? Kai žvelgiame į Jozuės knygą, matome, kad Dievas neteisia žmogaus ar žmonių grupės dėl jų tautybės. Ne, toli gražu. Problema yra nuodėmė. Tai reiškia, kad nesvarbu ar tu esi Izraelio stovykloje (kaip Jozuės atveju) ar už stovyklos ribų – problema yra nuodėmė. Ir Dievas su tuo susidoroja. Ir tam tikra prasme tai mums padeda apsispręsti. Taigi atminkite šiuos tris dalykus: nurodantis, parodantis ir nuodėmės problema. Nuodėmės problema Jozuės atveju ir ką Dievas su tuo daro, turėtų mums padėti apsispręsti. Pamatyti, kad Dievas teisia tai kas neteisinga.
22. Ar Jėzus tikrai prisikėlė iš numirusių?
Jėzaus prisikėlimas yra krikščioniško tikėjimo pagrindas. Bet mano draugai skeptikai dažnai manęs klausia: „kaip jūs galite tikėti kažkuo tokiu neįtikėtinu kaip kažkieno prisikėlimas iš numirusių. Ar neįtikėtini tvirtinimai nereikalauja neįtikėtinų įrodymų?“ Atsakymas yra – ne. Neįtikėtiniems tvirtinimams tiesiog užtenka labai gerų įrodymų. Kalbant apie Jėzaus prisikėlimą, tai ir turime – labai gerus įrodymus. Gerus istorinius įrodymus. Pasidalinsiu su jumis keturiais istoriniais faktais su kuriais sutinka beveik visi istorikai, kurie rašo apie istorinį Jėzų. Nesvarbu ar jie krikščionys, judėjai, skeptikai ar ateistai. Pirmasis faktas. Jėzus buvo nužudytas ant romėnų kryžiaus maždaug trisdešimtais metais. Jėzaus nukryžiavimas buvo nepatogus pirmiesiems krikščionims. Jie tvirtino, kad Jis yra Mesijas. O Mesijas turi nuversti romėnus, o ne būti jų nužudytas. Kitaip sakant, joks krikščionis nebūtų išgalvojęs nukryžiavimo istorijos. Kaip pasakė vienas istorikas: „Jėzaus nukryžiavimas yra vienas patikimiausių faktų iš pirmojo amžiaus istorijos“. Antras – tuščias kapas. Evangelijos sako, kad sekmadienio rytą moterys Jėzaus kapą rado tuščią. Kodėl galime būti tikri, kad tai teisa? Dėl šios priežasties. Tais laikais moterų liudijimai buvo laikomi nepatikimais. Jei šią istoriją krikščionys būtų išgalvoję, jie liudininkėmis tikrai nebūtų išrinkę moterų. Trečias. Pasirodymai po prisikėlimo. Mes žinome, kad kelias savaites po mirties Jėzus pasirodydavo savo pasekėjams. Kodėl galime būti tikri, kad tai tikrai įvyko? Todėl, kad ties susitikimai nebuvo panašūs į haliucinacijas, vizijas ar sapnus. Iš tiesų grupinės haliucinacijos neegzistuoja. Tam nėra jokių įrodymų. Ir Jėzaus pasirodymai buvo tikrai fiziniai. Jėzus liečia savo pasekėjus, su jais kalbasi, jie kartu valgo pusryčius. Tai būtų neįmanoma haliucinacijos ar vaiduoklio atveju. Ir ketvirtas – skeptikų atsivertimas. Pavyzdžiui Paulius, kuris persekiojo Bažnyčią. Jis susitinka su prisikėlusiu Jėzumi kelyje į Damaską ir jo patyrimas toks stiprus, kad iš persekiotojo jis tampa mokiniu. Arba Jėzaus brolis Jokūbas, kuris Jėzaus žemiškojo tarnavimo metu manė, kad jo brolis išprotėjęs, bet jis sutinka prisikėlusį Jėzų ir jis tampa pasekėju. Jis tiki, kad jo brolis yra prisikėlęs Viešpats ir Kristus. Štai keturi įrodymai. Bet dar kai kas. Jei prisikėlimo nebuvo, tuomet kaip paaiškinti ankstyvosios Bažnyčios gimimą? Žydų istorikas Pinchas Lapide gražiai apibendrina šią problemą. Jis sako: „kaip paaiškinti mokinių transformaciją iš grupelės išsigandusių vyrų ir moterų, kurie slepiasi nuo institucijų į pačius drąsiausius, savimi užtikrintus misionierius per visą žmonijos istoriją, kurie pasiruošę mirti dėl savo įsitikinimų?“ Jei jų neperkeitė Jėzaus prisikėlimas, tuomet kas? Ir galiausiai paskutinis klausimas. Jei prisikėlimas įvyko, tuomet mums reikia užduoti klausimą: ką tai reiškia? Manau, kad tai reiškia, jog tai ne atsitiktinis stebuklas. Jei Jėzus prisikėlė iš numirusių, tai patvirtina visus Jo teiginius, kuriuos Jis išsakė tarnaudams žemėje. Nepaprastus teiginius. Netgi teiginį, kad Jis yra Dievas. Taip pat patvirtina teiginius apie tai ko Jis siekė – nuodėmės atleidimo, sunaikinti nuodėmės ir mirties galią. Ir pažadas apie naują gyvenimą po mirties, kurį siūlo kiekvienam iš mūsų. Jei Jėzus prisikėlė iš numirusių – tuomet labai rimtai turime žiūrėti į viską ką Jis sakė.
23. Ar logiška tikėti Trejybe?
Neįmanoma suprasti Trejybės. Kiekvieną kartą kai girdžiu žmones keliant klausimus ar prieštaravimas apie Trejybę, daugybė žmonių sako: Trejybės suprasti neįmanoma arba, kad tai prieštaravimas arba kaip suvokti ką tai reiškia? Aš nesulaikau juoko, nes prisimenu Oksfordo teologijos profesoriaus Alister McGrath istoriją. Jis pasakoja kaip augo Šiaurės Airijoje ir lankė bažnyčią, kurioje visuomet kartodavo Atanazo išpažinimą. Gal šio tikėjimo išpažinimo ir nesate girdėję. Jis labai senas. Jame cituojami šie žodžiai: Tėvas yra nesuvokiamas, Sūnus yra nesuvokiamas, Dvasia yra nesuvokiama. Alister pasakoja istoriją kai vieną kartą šis tikėjimo išpažinimas buvo pacituotas ir iš karto po to kai visi pasakė „Dvasia yra yra nesuvokiama“ vienas ūkininkas bažnyčios gale sušuko: „Po galais, visas tas dalykas nesuvokiamas!“ Aš iš to juokiuosi. Man ši istorija labai juokinga. Bet kodėl? Manau, todėl, kad Trejybės doktrina labai sudėtinga. Taip, ji tikrai labai sudėtinga. Bet sudėtingumas nelygu neracionalumui. Jie skiriasi. Trejybės doktrina mus verčia galvoti ir tyrinėti koks didis yra krikščionių Dievas. Kitaip sakant paprasti apibrėžimai čia netiks. Ką tai mums sako? Tai sako, kad Dievas yra Tėvas ir Kūrėjas. Jis taip pat yra Sūnus – Atpirkėjas. Jis taip pat yra Dvasia – palaikytoja. Trejybė. Trejybės doktrina teigia, kad mus sukūrė Dievas. Taip, Jis atsiuntė Sūnų, kad mus atpirktų, kad būtume susieti su Dievu asmeniškai, bet kartu Jis nepaliko mūsų vienų. Jis atsiuntė savo Dvasią, kad mus palaikytų. Ar Trejybės doktrina logiška? Aš atsakyčiau – taip. Ar ją sunku suprasti? Taip, sunku. Bet sudėtingumas nelygu neracionalumui.
24. Ar visos religijos kalba apie tą patį?
Vienas dažniausių teiginių, kurį man tenka išgirsti skamba taip „visos pasaulio religijos yra iš esmės vienodos“. Kaip reaguoti į tokį teiginį? Na, įsivaizduokite, kad pas jus ateina draugas ir sako: „ei, aš daug skaičiau, perskaičiau visas knygas ir priėjau prie išvados, kad visos knygos, visi rašytojai, visi žanrai pasakoja visiškai tą pačią istoriją. Visos knygos vienodos“. Ką atsakytumėte savo draugui? Manau, kad akimirksniu suprastumėte, kad jūsų draugas išprotėjo. Juk jis negalėjo perskaityti visų knygų. Todėl, kad jei jam tai būtų pavykę, jis tikrai būtų supratęs, kad knygos skirtingos. Tas pats galioja ir religijoms. Kai man kas nors sako, kad tiki, jog visos pasaulio religijos yra iš esmės vienodos, aš akimirksniu darau išvadą, kad jie kruopščiai nesidomėjo nei viena religija. Todėl, kad jei tai darai. Kai tyrinėji skirtingas pasaulio religijas, tuomet suvoki, kad jos teigia labai skirtingus dalykus. Pateiksiu vieną pavyzdį. Pastaruosius 20 metų aš studijavau islamą. Netgi mano daktaro disertacija yra apie Koraną. Labiausiai dėl to, kad norėjau geriau suprasti savo draugų musulmonų tikėjimą. Bet kuo daugiau tyrinėju islamą, tuo labiau atrandu, kad islamas nemoko kažko truputį kitokio nei krikščionybė. Jis moko visiškai kitaip nei krikščionybė. Iš tiesų jei lyginame kiekvieną pagrindinį krikščionybės mokymą, matome, kad islamas moko visiškai priešingai. Pateiksiu vieną paprastą pavyzdį. Viena pagrindinių krikščionybės tiesų yra, kad maždaug 30 metais Jėzus iš Nazareto buvo nukryžiuotas ant romėnų kryžiaus. O Koranas ketvirtame skyriuje 157 eilutėje neigia, kad toks nukryžiavimas įvyko. Taigi susiduriame su problema. Evangelijos, krikščionių Biblija moko, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, Koranas neigia, kad Jis buvo nukryžiuotas. Arba Jis buvo arba nebuvo. Šių dviejų teiginių neįmanoma suderinti. Iš to seka išvada. Arba krikščionybė teisi arba islamas teisus arba jie abu klysta. Bet jie abu negali būti teisūs. Todėl, kad jie vienas kitam prieštarauja. Jei tai tiesa, kad pasaulio religijos yra skirtingos, tuomet kaip nepasiklysti šiame labirinte? Juk yra tiek daug religijų, teigiančių tiek daug skirtingų dalykų. Na tai reiškia, kad teks mąstyti, skaityti. Turime susigrumti su didžiaisiais gyvenimo klausimais ir turime ištirti skirtingas religijas. Siūlau pirmiausia pradėti nuo krikščionybės. Manau, kad joje daugiausiai įrodymų. Ištyrinėkite krikščionybę. Arba perskaitykite evangelijas, pažiūrėkite ką teigia Jėzus ir patikrinkite ar tai tiesa.
25. Kodėl geriems žmonėms nutinka blogi dalykai?
Kodėl geriems žmonėms nutinka blogi dalykai? Ką krikščionybė gali pasakyti apie blogio problemą? Pirmiausia ji sako, kad blogis yra tikras. Blogis yra tikras. Bet dar daugiau. Blogis yra blogas. Na, kodėl aš tai sakau? Nes kai kurie gali sakyti, kad tai akivaizdu. Bet kai žvelgiame į blogio problemą, suprantame, kad su blogiu susiduria kiekvienas. Apie blogį kalba ne vien krikščionybė. Niekas nepabėga nuo šio klausimo. ką apie tai sako rytų religijos, ypač induizmas. Induizmas nesako, kad blogis tikras. Turime majos doktriną, kuri teigia, kad kančia, blogis, skausmas yra iliuziniai. Bet trumpai apie tai pagalvokime. Kaip pasakė vienas mano profesorius: „jei skausmas, kurį jaučiu yra iliuzinis. Jei tai iliuzija, tuomet tai labai skausminga iliuzija“. Be to tai mums nelabai padeda. Mums reikia kažko daugiau. Krikščionybė teigia, kad blogis yra tikras. Taip pat ji sako, kad blogis yra blogas. Bet vėl kai žvelgiame į kitus tikėjimus arba į tuos, kurie sako, kad niekuo netiki, galbūt užkietėję ateistai. Daugybė mano pažįstamų ateistų pasakytų: „čia maišomos kategorijos. Blogis nėra… Blogio visai nėra.“ Krikščionybė sako: „Ne. Blogis yra tikras ir jis blogas. Bet dar daugiau. Krikščionybė teigia, kad Dievas įsitraukęs į šią problemą. Kai mes kalbame apie krikščionių Dievą, kalbame apie tokį Dievą, kuris žino ką reiškia skausmas, kančia, blogis. Jis patyrė šią problemą ir mes tai žinome iš Kristaus istorijos. Dievas atsiuntė savo Sūnų į žemę, kad Jis mirtų ant kryžiaus, priimdamas visą blogio ir nuodėmės siaubingumą. Bet dar daugiau. Dėl kryžiaus ir prisikėlimo galime žinoti, kad pasaulis pilnas nusivylimo, skausmo, sielvarto, netekčių. Bet būsimas pasaulis nebus toks kaip šis. Mes tai žinome dėl prisikėlimo. Krikščionybė žvelgia į blogio problemą ir sako: „taip, problema yra tikra, tai blogai, bet Dievas sprendžia blogio problemą ir būsimas pasaulis nebus toks kaip šis“.
26. Ar religijos viską apnuodija?
2010 metais kai tik grįžau į Torontą vyko didžiuliai debatai tarp tuo metu žinomiausio ateisto Kristoferio Hičinso ir buvusio britų ministro pirmininko Tonio Blero. Ir jie diskutavo apie tai ar religija naudinga visuomenei. Debatų viduryje Kristoferis Hičinsas pasakė puikiai suglaudintą mintį, kuri gerai parodo ateistų poziciją. Jis pasakė: „religija viską apnuodija. Religija sukelia karus, netoliaranciją, nesantaiką, fanatizmą. Ji sukelia visokių rūšių blogį. Religija viską apnuodija“. Aš tai dažnai girdžiu ir šiandien. Kaip galėtume į tai atsakyti? Man atrodo, kad galima paimti žodį „religija“ ir pakeisti jį daugybe kitų žodžių. Pavyzdžiui, politika viską apnuodija. Pažiūrėkite kokią žalą politika darė ir daro visame pasaulyje. Pinigai viską apnuodija. Pinigai sukelia gobšumą, nusikaltimus ir smurtą. O kaip mokslas? Pažvelkime kokią žalą mokslas padarė gamtai. Mokslas viską apnuodija. Ir šį sąrašą galima tęsti toliau. Kuo toliau tą darysime tuo greičiai atrasime kai ką gilesnio. Mokslas, politika, pinigai ar religija nėra tikroji problema. Tie dalykai yra išorėje. Problema iš tiesų yra daug arčiau mūsų. Ji yra mumyse. Rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas kartą parašė tokius žodžius: „Riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina per kiekvieno žmogaus širdį“. Kitaip sakant problemos esmė yra mūsų širdis. Jei nepripažinsime, kad su mumis kažkas negerai, kad mumyse yra kažkas iškreipto ir dėl to mes galime mokslą, politiką, religiją panaudoti tiek geram tiek blogam. Jei to nepripažinsime tuomet pasaulis ir liks toks sugedęs kaip dabar. Žinau tik vieną pasulėžiūrą, tikėjimo sistemą, tik vieną religiją, kuri sprendžia žmogaus širdies problemą. Ir tai yra Jėzaus Kristaus Evangelija. Matote, Jėzus neatėjo atnešti naujos informacijos ar naujų religinių patyrimų ir ne naujo taisyklių rinkinio, kurio laikantis būtų išspręstos visos pasaulio problemos. Jis atėjo tam, kad perkeistų žmonių širdis. Jis mums siūlo naują gyvenimą, naują gimimą, kaip sako Biblija – naują kūrinį. Jei nieko nebus daroma, tam, kad būtume pakeisti iš vidaus, tuomet mes ir toliau viską nuodysime ir tikiu, kad tik Jėzaus Kristaus Evangelija mums siūlo šią perkeičiančią galią.
27. Kodėl krikščionys tokie smerkiantys?
Kodėl krikščionys tokie moralizuojantys ir smerkiantys? Manau, kad tai labai rimtas klausimas. Ir tas apie kurį reikia rimtai pagalvoti. Nes dažnai svarbu ne tai, ką krikščionys sako, bet dažniausiai tai susiję su tuo kaip mes pateikiame Gerąją naujieną kitiems. Prisimenu savo draugo Maiklo Ramsdeno žodžius, kuriuos jis dažnai kartoja. Jis teigia: „krikščionys storžieviškumą pavertė dvasine dovana“. Kai žvelgiame į evangelijas, matome, kad to Kristus visiškai neskatina. Mes turime ne tik pateikti šią žinią, kuri kyla iš Dievo meilės kitiems, bet tai kaip mes pateikiame šią žinią skeptikams ar bet kam kitam, tai turi būti daroma su meile. Pradinis pasidalinimo mūsų tikėjimu su kitais taškas yra Geroji naujiena. Tai Geroji naujiena! Istorija apie tai, kaip Dievas nusileidžia į tamsą, mus išgelbsti ir atneša mus, kaip sako Biblija, į šviesą. Pradinis taškas dalintis tikėjimu bent jau krikščionims yra Geroji naujiena. Bet tai nėra vien tik Geroji naujiena, bet ta Geroji naujiena asmeniškai jums. Taip, ji įdomi ir teoriniame lygmenyje. Bet tai keičia kaip mes gyvename. Taigi tai Geroji naujiena, Geroji naujiena jums ir tai sukuria impulsą apie tai skelbti kitiems. Tai nėra tarsi įsakymas kitiems žmonės „tu turi tai išgirsti“. Ne, tai nuostabios žinios skelbimas kitiems. Galbūt kitiems sakant: „tu turėtum pagalvoti apie tai. Tai labai patrauklu, įdomu, tai geras dalykas“. Taigi nereikia būti moralizuojančiu ar smerkenčiu. Pradinis krikščionybės taškas yra Geroji naujiena, Geroji naujiena jums ir mes skelbiame šią nuostabią žinią kitiems.
28. Ar galime susitaikyti su Dievu?
Atlikime trumpą eksperimentą. Net jeigu netikite Dievu, trumpam įsivaizduokite, kad Jis egzistuoja ir įsivaizduokite, kad egzistuoja dangus. Taigi egzistuoja Dievas ir dangus. Kaip manote, kaip ten patekti? Žinote, kaip dauguma žmonių atsako į šį klausimą? Manau, kad reikia būti geram. Dauguma žmonių mano, kad į dangų patenkama būnant geru, gyvenant moralų, dorą gyvenimą ir dėl to Dievas turėtų jus įleisti į dangų. Bet žinote ką? Su šia idėja yra kelios pagrindinės problemos. Pirmiausia tai veda prie arogancijos ir puikybės. Jei aš manau, kad pateksiu į dangų dėl to, kad esu pakankamai geras, moralus ir doras, tuomet lyginsiu save su blogesniais ir tai baigsis tuo, kad pradėsiu į juos žiūrėti iš aukšto. Aš esu geresnis už juos. Mąstymas, kad į dangų galima patekti gerais darbais veda prie arogancijos, išpuikimo ir teisuoliškumo. Bet dar viena problema. Jei galiu sumokėti už patekimą į dangų savo gerais darbais, tuomet tai rodo, kad Dievas man skolingas. Aš artėju prie Jo ne kaip nusidėjėlis, kuriam reikia atgailauti, bet kaip žmogus su kvitu mojuoju Dievui po nosimi: „pažiūrėk į mano gerus darbus. Tu man skolingas. Tuojau pat atverk dangaus vartus!“. Kaip taip gali būti? Kaip visa ko Kūrėjas, pats Dievas, gali būti skolingas man, paprasčiausiam žmogui? Kas blogai su tokiu įvaizdžiu? Galbūt tikroji religija daug mažiau susijusi su buvimu geru, nei daugelis mano. Evangelijos pagal Joną trečiame skyriuje girdime apie įžymų susitikimą kuriame vienas iš žydų religinių lyderių vardu Nikodemas naktį slapčia ateina pas Jėzų. Ir pradeda su Juo kalbėti, Jo klausti. Kaip patekti į dangų? Kaip būti išgelbėtu? Kaip pažinti Dievą? Jėzus pateikia netikėtą atsakymą. Jėzus nekalba apie žinias, įstatymų laikymąsi. Jis pažvelgia į Nikodemą ir sako: „tu privalai atgimti. Tu tiesiogine prasme turi tapti kitu asmeniu. Turi priimti naują gyvenimą ir atleidimą, kuris gali būti atrandamas tik per Mane ir tuomet galėsi patekti į dangų“. Tai stebinantis atsakymas, bet jo gylis gali būti parodytas paprastu pavyzdžiu. Šį pavyzdį pasiskolinau iš savo draugo Maiklo Ramsdeno. Įsivaizduokite be galo ilgas lentynas ir tose lentynose išdėliotos kiekvieno žmogaus, kuris tik kada nors gyveno, nuotraukos. Pačioje viršutinėje lentynoje patys moraliausi, doriasi, geriausi žmonės, kurie tik kada nors gyveno. Tai Gandis, Motina Teresė, Florence Nightingale. Šiek tiek žemiau – nacionaliniai didvyriai, žmonės, kurie žymūs savo šalyje, tokie kaip Terry Fox Kanadoje ar kiti, tiesiog geri žmonės. Lentynoje žemiau – paprasti, padorūs, sunkiai dirbantys vyrai ir moterys. Žmonės, kuriais didžiuotumėtės jei jie būtų jūsų draugai. Norėtumėte, kad jie būtų jūsų kaimynai, nes jais galima pasitikėti. Jiems paskolintumėte savo mašiną. Tai padorūs žmonės. Dar žemesnėje lentynoje – žmonės, kurie gyvena arti prarajos, jų gyvenimai pavojingi, su jais smagu linksmintis. Jiems jokiais būdais neskolintum savo mašinos. Dar žemiau – žmonės, kurie meluoja, sukčiauja ir apgaudinėdami siekia pasipelnyti. Ir pačioje apačioje – žmonės, kurie blogi, pagiežingi, bjaurūs, kraugeriški diktatoriai ir į juos panašūs. Tarkim aš paprašyčiau prie šių lentynų nubrėžti teismo nuosprendžio liniją virš kurios visi žmonės patektų į dangų. Kur daugiausiai žmonių brėžtų liniją? Žinote ką daro žmonės? Jie apsidairo, suranda savo nuotrauką ir liniją nubrėžia tiesiai po ja. „Aš patenku su visais, kurie virš manęs, o kiti tegu dega“. Bet žinote ką sako Biblija? Dievas nubrėš teismo nuosprendžio liniją. Bet ji nebus horizontali, o vertikali. Vienoje linijos pusėje – žmonės, kurie pažvelgė į Dievo siūlomą atleidimą ir naują gyvenimą Kristuje ir pasakė Dievui: „susikišk, aš pats save galiu išgelbėti, man Tavęs nereikia“. Kitoje linijos pusėje – žmonės, kurie pažvelgė į Dievo siūlomą atleidimą Jėzuje ir pasakė: „taip, prašau. Aš esu nusidėjėlis. Man reikia tavo pagalbos. Prašau ar aš galiu gimti iš aukšto“? Taigi klausimas. Kurioje linijos pusėje stovite jūs?
29. Ar krikščionybė padarė daugiau gėrio ar blogio?
Ar krikščionybė padarė daugiau gėrio ar blogio? Tai sunkus klausimas. Iš karto noriu pasakyti, kad tai svarbus klausimas. Kaip galime atsakyti? Pirmiausia turėtume atsiprašyti. Kaip krikščionys mes turime atsiprašyti dėl visų baisių ir neteisingų veiksmų, kurie buvo atlikti prisidengiant Dievo vardu. Bet kodėl mums reikia atsiprašyti? Mes atsiprašome, nes tai neatspindi to, koks yra Dievas, Jo Charakteris. Tai tiksliai neatspindi koks iš tiesų yra Jėzus Kristus. Kai galvojame apie šį klausimą, jis veda prie Kristaus. Jis teigia: jums reikia atrasti ir išanalizuoti koks yra Jėzus ir kai suprantame koks yra Jėzus, mes suprantame, kad Jis nepalaiko ir nepritaria šiems baisiems dalykams, kurie buvo daromi Jo vardu. Tęsiame toliau. Kai žvelgiame į ankstyvąją Bažnyčią ir klausiame kas ją išgarsino, randame atsakymą – meilė. Dievo meilė išgarsino Bažnyčią. Taip pat daug sociologų ir istorikų teigia, kad ansktyvoji bažnyčia augo dideliais tempais, bet visa tai buvo dėl brangios ir pasiaukojančios meilės. Ankstyvosios Bažnyčios teologas Tertulijonas lygino ankstyvąją Bažnyčią su pagonimis ir rašė: tik mylinčio gerumo praktikavimas mus paženklina mūsų oponentų akyse ir jis sako: „pažiūrėkite kaip jie vienas kitą myli“. Taigi kai užduodame šį klausimą. Krikščionybė tikrai nepadarė daugiau blogio nei gėrio. Reikia į tai pažiūrėti rimtai. Ir kaip krikščionys mes turime atsiprašyti, nes tai neteisinga, bet tai neteisinga, nes tai neatspindi to, koks iš tiesų Dievas yra. Taip pat turime nepamiršti gerų krikščionybės pusių. Jų tikrai yra. Ir jos rodo į Kristau asmenį. Būtent meilė išgarsino ankstyvąją Bažnyčią. Ši brangi meilė buvo įsišaknijusi Jėzaus Kristaus asmenyje.
30. Ar gyvenimas be Dievo beprasmis?
„Man nereikia Dievo tam, kad būčiau geras“. Tai dažnas kaltinimas, kurį girdžiu iš savo draugų ateistų. Bet problema tame, kad nepaisant aistros su kuria šie žodžiai sakomi, jie iš esmės neteisingi. Jei Dievo nėra gyvenimas negali turėti nei prasmės, nei tikslo. Pateiksiu kelias priežastis. Pagalvokime apie tikslą. Tiksas gali būti tik suteikiamas, kylantis iš išorės. Savo rankoje turiu akmenį. Jį naudoju kaip prespapjė ant savo darbo stalo. Toks jo tikslas ir prasmė. Bet iš kur kyla tikslas? Aš šiam akmeniui suteikiau tikslą. Kai jis gulėjo paplūdimyje Škotijoje prieš man jį randant su milijonais kitų akmenų, jis neturėjo jokio tikslo ir prasmės. Kad jis turėtų tikslą aš jam tai turėjau suteikti. Lygiai tas pats galioja ir mums. Jei nėra Dievo, kuris mums galėtų suteikti tikslą, mes esame tokioje pačioje padėtyje kaip akmuo paplūdimyje. Bet yra antroji problema, kuri dar gilesnė. Tarkim kaip ateistas galite sakyti: „aš pats galiu sukurti prasmę, pats galiu save iškelti į viršų“. Problema tokia: kad ir kokią prasmę sukurtum savo gyvenime, pasekmės visuomet bus tokios pačios. Pagal ateizmą jūs mirsite, mirs jūsų vaikai, visi jūsų palikuonys mirs, žmonija išnyks, vieną dieną saulė išsiplės ir praris žemę, vieną dieną visata pasibaigs. Tuščias, tamsus, šaltas, vienišas. Pasekmės visuomet vienodos nesvarbu kokius sprendimus dabar priemi. Susidūręs su šia tikrove vienas žymiausių 20 amžiaus ateistų Bertranas Raselas rašė: „siela gali saugiai gyventi tik ant tvirto nenugalimos nevilties pagrindo“. Vienintelė ateisto pabaiga yra neviltis. Nes būtent tai mes matome kai žvelgiame į juodąją skylę visatos pabaigoje. Ar galite taip gyventi? Ne. Kiekvienam iš mūsų reikia gyvenimo prasmės ir tikslo. Nors tai savaime neįrodo, kad Dievas yra, bet manau, kad tai veikia kaip didžiulė į Dievą rodanti rodyklė. Matote, jei Dievo nėra, vienintelė alternatyva, kad evoliucija sukūrė tokius keistus sutvėrimus kaip jūs ir aš, priverstus ieškoti prasmės, kurios nėra. Bet jei Dievas yra? Tuomet gerai. Bet Biblija žengia toliau. Naujajame Testamente Evangelijos pagal Joną pradžioje skaitome tokius žodžius: „Pradžioje buvo Logos, tas Logos buvo pas Dievą, ir Logos buvo Dievas. Tas Logos tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Kas yra Logos? Tai senas graikiškas žodis, kurį naudojo senovės filosofai siekdami nurodyti gyvenimo prasmę. Kitaip sakant Biblija sako, kad gyvenimo prasmė nėra intelektualinė paslaptis, kurią reikėtų išspręsti, bet asmuo, kurį reikia pažinti. Šio asmens vardas yra Jėzus. Ar jūs Jį pažįstate?
31. O kas jei aš abejoju Dievu?
Ar būti agnostiku yra blogai? Pirmiausia reikia apibrėžti ką reiškia būti agnostiku. Būti agnostiku paprasčiausiai reiškia būti neužtikrintu. Iš tikrųjų nežinoti. Taigi, ar būti agnostiku yra blogai? Sakyčiau, ir taip ir ne. Leiskite paaiškinsiu. Kai žvelgiame į Jėzaus Kristaus gyvenimą, ypač į tą, kuris aprašytas keturiose evangelijose Naujajame Testamente. Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Pagalvokite apie tas istorijas, kai Jėzus atliko neįtikėtinus stebuklùs. Stebuklùs, kuriuos pamatęs sakytum „vau!“. Daugelis jo artimiausių draugų matė Jo stebuklùs. Tai buvo žmonės, kurie Juo sekė, kurie Juo tikėjo. Ir dažniausiai po Jėzaus atliktų stebùklų jie žiūrėdavo vienas į kitą ir klausdavo: „kas Jis toks? Kas šis žmogus?“ Bet štai kas svarbu – jie vis tiek Juo sekė. Ne kaip Tuo, kurio nepažinojo. Jie daug žinojo apie Jį. Bet jie nežinojo visko. Taigi jie leido tiems dalykams, kurie buvo aiškūs, skleisti šviesą ir apšviesti tai, kas buvo neaišku. Suprantu kai žmonės prieina prie manęs ir sako: „Neitanai aš nesu tikras, aš tiesiog nežinau, aš nežinau…“ Nesvarbu ar esi krikščionis ar ne, aš tai suprantu. Bet štai kas svarbu ir tai supratau ne vien skaitydamas Bibliją, bet iš savo asmeninės patirties. Aš turėjau abejõnių, neaškumų, nusivylimų. Aš patarčiau neatitolti nuo Dievo tokiose situacijose, bet ateiti pas Jį, atnešti savo abejonès, neaiškumus Jam. Tikrovė tokia, kad visi savo tikėjimo kelionėje susidursime su abejõnėmis, susidursime su daugybe atvejų kai tiesiog nebūsime užtikrinti. Dievo kvietimas mums, nesvarbu ar esate krikščionis ar ne, yra atnešti Jam mūsų abejonès ir neaiškumus. Ir kartu su Dievu kovoti su tomis abejõnėmis. Ir geriau pažinti koks Jis yra.
32. Jei Dievas man pasirodytų, aš patikėčiau Juo
Neseniai kalbėjau Vankuveryje. Po renginio prie manęs priėjo studentas ir man pasakė: Aš esu ateistas. Ir jei Dievas man pasirodytų asmeniškai ir padarytų stebuklą tik man, priešais mane – aš iš karto tapčiau tikinčiuoju. Jis to nepadarė, todėl aš ir lieku ateistu. Aš pagalvojau – koks geras prieštaravimas. Bet pažiūrėjau studentui į akis ir paskiau: Žinai ką? Kad ir kaip galingai skambėtų tavo prieštaravimas, Biblijoje yra stiprus įrodymas. Pagalvok apie Senąjį Testamentą. Išėjimo knygos trisdešimt antrame skyriuje. Mes randame istoriją kaip Mozė eina į Sinajaus kalną, kad gautų dešimt Dievo įsakymų. Ir Izraelio žmonės susirinkę prie kalno. Ir Dievas pasirodo Mozei su dramatiškais ženklais ir stebuklais. Žemė dreba, ugnis dega, rūksta dūmai ir žmonės bijo tokios Dievo jėgos. Bet kai Mozė nusileidžia nuo kalno, ką jis randa? Na vietoj to, kad žmonės būtų sužavėti tuo, ką jie matė, jie pasidirbino auksinio veršio stabą ir jį garbino. Kitaip sakant, stebuklai nevedė prie įsipareigojimo. Galime pažvelgti į Naująjį Testamentą. Pavyzdžiui Judas, vienas iš Jėzaus dvylikos mokinių. Jis tris metus vaikščiojo su Jėzumi. Matė Jo daromus stebuklus, stebėjo Jo atliekamus galingus darbus. Ir ką Judas padaro? Jis išduoda Jėzų. Kitaip sakant, vien tai, kad tu pamatai stebuklą, nereiškia, kad tinkamai į jį reaguosi. Tu vis tiek gali atsukti nugarą ir maištauti. Bet yra kita problema. Aš pasakiau tam studentui: įsivaizduok, kad tu išėjai iš pastato ir iš karto automobilių stovėjimo aikštelėje pasirodo Dievas ir padaro patį dramatiškiausią stebuklą. Pavyzdžiui užrašo tavo vardą ugninėmis keturių šimtų metrų aukščio raidėmis. Kas atsitiktų paskui? Studentas atsakė: turbūt aš patikėčiau Juo. Taip, aš atsakiau, bet problema ta, kad Dievas nenori, kad tu paprasčiausiai tikėtum Juo. Mes ir vėl tai matome Rašte. Jokūbo knygoje Naujajame Testamente mes skaitome: net demonai tiki Dievu ir dreba. Net velnias tiki Dievu. Tikėti Dievu nėra pagrindinis dalykas. Ko Dievas tavęs prašo, tai ne tiek tikėjimo, kiek pasišventimo ir pasitikėjimo, kad atiduotum Jam savo gyvenimą. – Kaip Dievas galėtų reikalauti kažko tokio neįtikėtino? – paklausė studentas. Na manau, kad tai paprasta, tam yra dvi priežastys. Pirmoji – Jis Dievas. Jis tave sukūrė ir Jis gali kurti taisykles. Bet numeris du. Mes skaitome Naujajame testamente. Mes skaitome pirmame Jono laiške: Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo. Kitaip sakant Dievas ėmėsi iniciatyvos. Jėzaus asmenyje Dievas atidavė savo Sūnaus gyvybę už mus. Jis mums atidavė viską. Ir todėl Jis gali reikalauti visko.
33. Ar Biblija yra patikima?
Biblija yra istorijų knyga. Bet ar ji tikra? Kai girdime šį klausimą arba priekaištą, priklausomai nuo to kaip jis suformuluotas, dažniausiai iškyla žodis „patikimumas“. Mes užduodame klausimą: „ar galime pasitikėti evangelijomis? Ar galime pasitikėti Naujuoju Testamentu? Ir visų galiausiai ar Biblija patikima?“ Norint pagrįsti Naujojo Testamento patikimumą įrodymų galime ieškoti daugybėje vietų. Pateiksiu vieną. Šis įrodymas siejamas su datomis. Su laiku, kai buvo parašytos evangelijos. Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijos buvo parašytos labai anksti. Sutelkime dėmesį ties viena evangelija – Morkaus evangelija. Ji buvo parašyta septintame dešimtmetyje po Kristaus. Atminkit tai. Dabar pažvelkime kada Jėzus buvo nukryžiuotas. Dauguma mokslininkų sutinka, kad Kristus buvo nukryžiuotas maždaug trisdešimtais – trisdešimt trečiais metais. Kodėl šios datos tokios svarbios? Tai svarbu, nes kai mokslininkai nori pagrįsti senovinių knygų patikimumą, šiuo atveju evangelijų, jie turi žinoti kiek laiko praėjo nuo įvykio ir jo užrašymo. Kuo ta atkarpa trumpesnė – tuo rašytinis šaltinis patikimesnis. Kai žvelgiame į kitas senovines ir labai gerbiamas knygas, dažniausiai šimtai metų skiria patį įvykį ir jo užrašymą. Bet taip nėra su evangelijomis. Kaip ir mano minėtoje Morkaus evangelijoje. Ji labai ankstýva. Taigi Morkaus evangelija parašyta septintame dešimtmetyje. Kristus buvo nukryžiuotas maždaug trisdešimtais – trisdešimt trečiais metais. Ką tai mums sako? Tai sako, kad daugelis žmonių, kurie matė Jėzų tiesiogiai arba net su juo valgė ar klausė Jo minioje ar mažesnėje grupelėje, vis dar buvo gyvi kai buvo parašyta Morkaus evangelija. Tai tik vienas punktas, bet jis labai svarbus kalbant apie patikimumą. Yra dar daugybė vietų, kuriose galime ieškoti įrodymų, kad galėtume pasitikėti evangelijomis, bet tai vienas svarbiausių aspektų, pagal, kurį galime tikėti, kad evangelijos yra patikimos.
34. Ar Jėzus iš viso egzistavo?
Tvirtinimas, kad Jėzus niekada neegzistavo kartais randamas internete, bet dauguma pripažintų istorikų į šį tvirtinimą nežiūri rimtai. Pavyzdžiui pasaulyje gerai žinomas istorikas ateistas Bart Ehrman prieš kelis metus pajuto poreikį parašyti knygą pavadinimu „Ar Jėzus egzistavo?“ Į šį klausimą jis atsakė teigiamai. Šios knygos įvade rašo koks jis susierzinęs ir piktas dėl to, kad jam teko gaišti laiką atsakinėjant į tokį akivaizdų klausimą. Bet jis sako, kad vis dar yra jo pamišusių draugų, kurie mano, kad tai melas. Ir būtent todėl jis parašė šią knygą. Kodėl tiek daug žmonių taip stipriai laikosi įsikabinę idėjos, kad Jėzus niekada neegzistavo? Manau, kad tam yra daug priežasčių. Pirmoji priežastis paremta labai skeptišku požiūri į istoriją. Man žmonės sako: „mes negalima pasitikėti senoviniais dokumentais. Evangelijų rašytojai turėjo planą. Mes nieko negalime žinoti apie istorinį Jėzų ir taip toliau.“ Problema tokia, jei tikrai tiki tokiu ekstremaliu skepticizmu ir jį pritaikai viskam, tuomet turi daryti išvadą, kad negalime nieko žinoti apie istoriją. Toks ekstremalus skepticizmas neigia ne tik Jėzų, bet ir visą senovės istoriją. Kita problema susijusi su teiginiu, kad Jėzus niekada neegzistavo yra teiginys, kad evangelijos yra mitai. Tie žmonės, kurie tai teigia iš tiesų nenutuokia kas yra mitai. Oksfordo profesorius K. S. Liuisas buvo pasaulyje pripažintas mitų žinovas. Jis rašė taip: „kai girdžiu ką nors sakant, kad Jėzus yra mitas, dažniausiai aš klausiu: kiek mitų esi perskaitęs? Todėl, kad aš perskaičiau tūkstančius mitų savo akademinėje karjeroje. Ir galiu pasakyti, kad evangelijos nėra mitai.“ Matote, vienas pagrindinių mitų požymių yra tai, kad veiksmas vyksta atsietas nuo erdvės ir laiko. O evangelijos, priešingai, yra giliai įsišaknijusios istoriniame laike ir erdvėje. Jos kalba apie vardus, datas, vietas, istorinius įvykius, politinius lyderius ir visokius dalykus, kurie rodo, kad evangelijų autoriai įvykius aprašė istoriniame laike ir erdvėje. Kokio žanro yra evangelijos? Tai ne mitai, tai graikų-romėnų biografijos. Ir dar viena paskutinė problema susijusi su tvirtinimu, kad Jėzus niekada neegzistavo ir kad evangelijas išgalvojo ankstyvoji Bažnyčia, skamba taip: mes iš kitų dokumentų žinome kokie klausimai rūpėjo pirmiesiems krikščionims. Jiems rūpėjo santykių tarp pagonių ir žydų klausimas, žydų įstatymo prigimtis ir apipjaustymo klausimas. Pažvelkime į evangelijas. Ten Jėzus nekalba apie šiuos klausimus. Todėl tai iškelia keistą galvosūkį – kodėl ankstyvąjai Bažnyčiai reikėtų išgalvoti Jėzų, kuris nekalba apie tai kas jai būtų naudinga? Tai labai keista. Daug patikimesnė išvada yra, kad evangelijų Jėzus yra istorinis Jėzus. Jei taip sunku patvirtinti tvirtinimą, kad Jėzus niekada neegzistavo, kodėl tiek daug skeptikų vis dar tuo tiki? Ateistas istorikas Bart Ehrman sako taip: „motyvas verčiantis teigti, kad Jėzus niekada neegzistavo nėra istorinis, bet ideologinis.“ Ir manau, kad Bart visiškai teisus. Matote, jei Jėzus iš tiesų egzistavo tai rodo, kad Dievas egzistuoja. Ne kažkoks abstraktus filosofų dievas, bet tas Dievas, kuris įsitraukė į istoriją. Dievas, kuris yra arti ir asmeninis. Dievas, kuris susitinka su mumis Jėzaus Kristaus asmenyje. Ir daugelis mano ateistų draugų nenori susitikti su Dievu. Manau, kad jie bijo Jėzaus, dėl išvadų, kurias jie būtų priversti padaryti dėl Jo gyvenimo ir tarnystės. Todėl jie ir siekia ištrinti iš istorijos. Bet tai ne istorija. Tai ideologija.
35. Argi evangelijos nėra vien tik legendos?
Argi evangelijos nėra vien tik legendos? Tai įdomus klausimas priklausomai nuo to kaip jis suformuotas ar kaip prieštaravimas ar kaltinimas. Dažniausiai už šio klausimo slypi kitas klausimas: „Neitanai, žiūrėk. Žmonės, kurie parašė evangelijas ir Naujojo testamento knygas, argi jie neišgalvojo istorijų, kad pradėtų judėjimą?“. Trumpai apie tai pagalvokite. Pateiksiu kelis teiginius. Pirmasis, tai pastoriaus ir knygų autoriaus Timo Kelerio teiginys. Jis pasakė: „turinys per daug nenaudingas, kad evangelijos būtų legendos“. Tuoj paaiškinsiu. Kad mokslininkai patvirtintų senovinių raštų patikimumą, šiuo atveju evangelijų, jie taiko tokį kriterijų. Jis vadinamas gėdos kriterijumi. Šis kriterijus ypač sutelkia dėmesį į žodžius ar įvykius susijusius su Jėzumi Kristumi, kurie galėjo ankstyvąjai Bažnyčiai sukelti gėdą. Tuoj paaiškinsiu. Pateiksiu du pavyzdžius. Pirmasis. Apie Petrą. Petras buvo vienas artimiausių Jėzaus draugų. Bet iš evangelijų žinome, kad jis išsižadėjo savo Viešpaties Jėzaus Kristaus prieš Jį nukryžiuojant. Mokslininkai apie tai sako: „jei ankstyvoji Bažnyčia būtų norėjusi pradėti judėjimą, tai neatrodytų gerai, tai būtų sukėlę gėdą. Todėl jie būtų tai pašalinę“. Bet to jie nepadarė, jie paliko šią istoriją. Todėl ji turi būti tikra. Dar vienas pavyzdys. Apie Judą Iskariotą. Ir vėlgi, vienas artimiausių Jėzaus draugų. Iš evangelijų žinome, kad Judas Iskariotas suvaidino svarbiausią vaidmenį išduodant Jėzų. Bet dar daugiau. Po viso to sekė įvykių grandinė, kuri vedė prie Jėzaus mirties. Mokslininkai apie tai sako: „ei, Jėzus yra ankstyvosios Bažnyčios judėjimo centre. Jei jie būtų išgalvoję istorijas, jie tikrai nebūtų įtraukę šios istorijos, kurioje vienas artimiausių Jėzaus draugų, jį išduoda.“ Bet jie ją įtraukė. Ši istorija nėra nuslėpta. Ji palikta. Mokslininkai apibendrina, kad tai turi būti tiesa. Žinoma, galėtume pateikti dar daug istorijų, bet čia du svarbiausi pavyzdžiai. Ką galėtume atsakyti į teiginį, kad evangelijos yra legendos? Na, aš pasakyčiau taip: žmonės gali iškelti daugybę prieštaravimų ar kaltinimų prieš evangelijas. Bet ta idėja, kad jos yra legendos, tiesiog nepasitvirtina. Ypač kai žvelgiame į gėdos kriterijų.
37. Ką daryti su nusivylimu?
Ką daryti su nusivylimu? Šį klausimą sau uždaviau daugybę kartų ir daugybė mano draugų taip pat klausia: ką daryti su šia skaudžia gyvenimo tikrove? Daugelis iš mūsų gali sakyti: „taip, aš buvau nuviltas. Taip, mane nuvylė draugai, šeimos nariai, kolegos“. Bet ką daryti kai esame nusivylę tikėjime. Jaučiamės tarsi Dievas mus būtų nuvylęs. Iš tiesų nusivylimas Dievu daug svarbesnis. Noriu pasakyti kelis dalykus. Pirmasis toks, kaip krikščionys, mes turime pripažinti, kad tai nutinka. Mes turime pripažinti, kad buvome nusivylę Dievu. Turėtume nevengti šios temos, bet dar daugiau, pažvelkime į kelis dalykus, pirmiausia tylą. Daugybę kartų girdėjau ir pats sau sakiau, kad Dievas tyli. Atrodo tarsi Jis negirdi mano maldų. Ką man daryti? Štai kas galėtų padėti. Dievo tyla nereiškia, kad Jis nieko nedaro. Vien tai, kad Dievas tyli, nereiškia, kad jis neveikia ar netarnauja. Iš tiesų Dievas gali veikti nuostabiais būdais, net kai mes Jo negirdime. Dar daugiau, ką mums daryti su savo jausmais? Ką daryti, kai nejaučiame Dievo artumo? Mes tikime Dievu, kuris yra tikras. Jis nėra vien tik įdomi idėja. Bet Jis tikras. Jis yra Dievas, kurį galima pažinti ir mes jaučiame Jo artumą. Kartais mes jaučiame, kad Jis šalia mūsų. O ką daryti kai to nejaučiame? Paaiškinsiu taip: pagalvokite apie kryžių. Kristaus kryžių. Tą didingą įvykį istorijoje, kuriame Jėzus ant savęs prisiėmė didžiulę blogio ir nuodėmės naštą. Tai didingas momentas, kurio metu Jis sutaikino pasaulį su Dievu ir įgalino mus su Juo turėti asmeninį santykį. Bet taip, tuo metu tai buvo labai tamsus laikas. Ir jei ten būčiau aš, turbūt su Jo draugais ir šeima, žiūrėčiau į Jėzų ant kryžiaus ir viskas būtų atrodė labai tamsu. Aš nemanau, kad tuo metu jie jautė Dievo artumą. Manau, kad jie būtų pasakę, na bent jau aš jų vietoje būčiau sakęs taip: „Dievo čia nėra. Gal Jis kažkur kitur, bet tikrai ne čia“. Bet nuostabu tai, kad Dievas iš tiesų buvo ten slaptoje. Jis buvo tame tamsiame laike veikiantis dėl pasaulio išgelbėjimo. Ką daryti su nusivylimu? Pirmiausia turime pripažinti, kad taip nutinka, tai skaudi gyvenimo tikrovė. Bet dar daugiau. Kai mums atrodo, kad Dievas tyli, Jis vis tiek veikia. Tyla nereiškia neveiksnumo. Ir kai mes jo nejaučiame, kai nejaučiame Dievo artumo, mums reikia sau priminti, kad Jis veikia nuostabiais būdais.
38. Ar tikėjimas nėra vien tik silpnapročiams kvailiams?
Ar tikėjimas priešingas mąstymui? Aš dažnai girdžiu šį klausimą. Dažnai mano draugai ateistai cituoja rašytoją Marką Tveną, kuris pasakė: „Tikėjimas yra tuomet kai tiki, nors žinai, kad tai netiesa.“ Ateistų rašytojas Richard Dawkins eina dar toliau. Jis tikėjimą vadina blogu. Nes tai reiškia tikėti be jokių įrodymų ir todėl apie tai negalima diskutuoti. Jis sako, kad religingi tikintieji yra indoktrinuoti į jų absurdiškus įsitikinimus vietoj to, kad tam turėtų priežastis. Ar tikrai žodis „tikėjimas“ reiškia būtent tai? Ne, jis to tikrai nereiškia. Jei žvelgiame į žodį tikėjimas, jis kilo iš lotyniško žodžio fides, kuris reiškia kažkuo pasitikėti. Taigi tikėti reiškia pasitikėti. Kai tai suprantame kartu suvokiame, kad mes visi, nesvabu kuo mes tikime, ateistai ar krikščionys iš tiesų tikime milijonais skirtingų būdų. Kai perkate kavą iš kavinės jūs tikite barista, kad jis jums neįpylė nuodų į jūsų gėrimą. Jūs važiuojate į darbą ir tikite, kad mechanikai tinkamai sutaisė jūsų stabdžius. Jūs ateinate į ofisą, atsisėdate savo mėgstamiausioje kėdėje ir jūs tikite, kad ji išlaikys jūsų svorį. Tikėjimas, tikėjimas, tikėjimas. Nuo jo paprasčiausiai neįmanoma pabėgti, nesvarbu ar tu ateistas, skeptikas ar krikščionis. Mes tikime kasdien. Kita priežastis, kodėl tikėjimas svarbus, tai, kad vien mąstymo ir įrodymų nepakanka. Nuo mąstymo ir įrodymų reikia keliauti prie įsipareigojimo. Pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad jums bežygiuojant po kalnus jūs nukrentante nuo uolos, jūs krentate žemyn ir pamatote medelio šaką. Jūs mokėtės botanikos, todėl galite lengvai atpažinti koks tai medis. Jūs taip pat studijavote fiziką, inžineriją ir galite apskaičiuoti kokį svorį ši šaka gali išlaikyti. Ne taip svarbu kiek jūs žinote apie tą šaką, nes jei negriebsite tos šakos naudodami savo tikėjimą, įsipareigojimą, pasitikėjimą ja, jūs pasmerktas mirčiai. Įdomu tai, kad Biblija labai panašiai kalba apie tikėjimą Dievu. Biblija nesako: „Ei, tikėk Dievu, dėl šių priežasčių“. Biblija sako: „štai priežastys, štai įrodymai, štai visa tai dėl ko galima pasitikėti Dievu. Dabar, remiantis įrodymai ar tu pasitikėsi Dievu“? Matote kiekvienas iš mūsų nesvarbu kuo tikime, visi kažkuo pasitikime, nesvarbu ar mes krikščionys ar ateistai. Galbūt tai tikėjimas pačiu savimi, visuomene, mokslu, progresu, Dievu. Klausimas nėra ar tu tiki. Visi tiki. Klausimas yra kuo tu tiki. Ir ar tai, kuo tu tiki pakankamai stiprus, kad išlaikytų svorį.
39. Kodėl Jėzui reikėjo mirti?
Kodėl Jėzui reikėjo mirti? Na, pirmiausia noriu pabrėžti du dalykus. Pirmiausia noriu kalbėti apie nuodėmės problemą. Kodėl Jėzus mirė? Tam, kad išspręstų nuodėmės problemą. Antra, kad atneštų sutaikinimą. Apie tai pakalbėsime vėliau. Pirmiausia pažvelkime į nuodėmės problemą. Kai apie tai mąstote, nesvarbu ar esate krikščionis ar ne, šis žodis jums nepatinka. Kartu su savimi šis žodis nešasi daug religinės naštos. Tuoj pateiskiu trumpą apibrėžimą, kas yra nuodėmė. Nuodėmė – tai teisingumo pažeidimas. Taigi, kas yra nuodėmė? Tai teisingumo pažeidimas. Dievas atsiųsdamas savo Sūnų mirti ant kryžiaus, Jis prisiėmė didžiulę nuodėmės naštą, šią nuodėmės problemą, kuri mums buvo kaip kliūtis, kad su Juo galėtume turėti santykį. Daugelis iš jūsų gali galvoti: „aš nemanau, kad aš nuodėmingas. Aš nemanau, kad esu toks žmogus.“ Ir jei tai tu. Jei tu tikrai manai, kad nesi nuodėmingas. Yra tik viena išeitis. Tu privalai susituokti. O dabar rimtai. Giliai širdyje mes žinome, kad esame nuodėmingi. Mes nesame vien tik su daug trūkumų ar netobuli. Mes esame nuodėmingi. Kažkas su mumis negerai. Ir tai nėra išorinė problema, tai mūsų vidinė problema. Ir kaip sakiau anksčiau, tai kliudė mums turėti santykį su Dievu. Štai kodėl spręsdamas nuodėmės problemą Dievas mus sutaikino su savimi. Vienas Naujojo Testamento rašytojų parašė taip: Dievas buvo Kristuje Jėzuje sutaikantis pasaulį su savimi. Jis mus grąžino atgal. Jis nutiesė mums kelią. Kad galėtume turėti santykį su Dievu. Tai mums kalba apie tai dėl ko reikėjo kryžiaus. Tam, kad būtų išspręsta nuodėmės problema ir mes būtume sutaikyti su Dievu. Taip pat tai mums sako, kad Dievas žino ką reiškia kentėti. Jis pažįsta skausmą. Jis pažįsta gėdos jausmą. Jis nėra tolimas Dievas. Jis visa tai patyrė. Taigi, kai einame per sunkius gyvenimo laikotarpius, ką daugelis iš mūsų jau patyrė arba patirs. Dievas yra su mumis. Jis žino ką tai reiškia. Kodėl reikėjo kryžiaus? Kodėl Jėzus mirė? Jis mirė, kad išspręstų nuodėmės problemą ir kad sutaikytų mus su Dievu. Štai dėl ko reikėjo kryžiaus.
40. Jei mokslas atsako į visus klausimus, kam dar reikia Dievo?
„Mums daugiau nebereikia Dievo, nes mes turime mokslą“. Šią frazę dažnai girdžiu iš savo draugų ateistų. Problema su šia idėja yra tokia – ji nepripažįsta kai ko esminio apie mokslą. O tai skamba taip: mokslas turi savo ribas. Mokslas turi ribas. Yra daugybė klausimų į kuriuos mokslas negali atsakyti. Pavyzdžiui apie Dievą. Pateiksiu pavyzdį apie mokslo ribotumą. Įsivaizduokite, kad su draugu aplankėte vieną žymiausių meno galerijų pasaulyje – Luvro muziejų Paryžiuje. Ir jums bevaikštant po galeriją pamatote žymųjį Leonardo da Vinčio paveikslą Mona Liza. Ir jūs atsisukate į savo draugą ir sakote: „man visuomet buvo įdomu sužinoti kodėl Leonardas da Vinčis nutapė Lizą del Džokondą būtent su tokia šypsena? Ir jūsų draugas sako: „džiaugiuosi, kad paklausei, nes aš esu mokslininkas ir manau, kad su mokslo pagalba galime rasti atsakymą. Štai mano planas, pasislėpę palaukime kol meno galerija užsidarys, tuomet išlysime, prapjausime apsauginį stiklą ir nugramdysime šiek tiek dažų nuo paveikslo. Tuomet tuos dažus nuvešime į mano chemijos laboratoriją, atliksime spektrografinę analizę ir tokiu būdu galėsime atsakyti kodėl Leonardas da Vinčis būtent taip nutapė savo paveikslą.“ Įtariu, kad jūs kaip ir aš pasikrapštytumėte galvą ir savo draugui pasakytumėte: „tu ne mokslininkas, o beprotis“. Todėl, kad visi mes žinome, kad neįmanoma atsakyti į meno istorijos klausimus tyrinėjant dažus. Kitaip sakant, mokslas negali atsakyti į tokius klausimus. Jis negali atsakyti į istorinius, filosofinius, ekonominius, muzikos, etikos, moralės ar estetikos klausimus. Mokslas turi ribas. Kai kalbame apie mokslo pagrindą, galvoju ar kada nors mąstėte kodėl mes apskritai tyrinėjame? Kodėl mokslo pagalba gauti žinias yra gerai? Galbūt mokslo sritis, kurioje jūs dirbate kaip nors pagerins žmonių sveikatą arba pagerins gyvenimą? O kaip dėl archeologijos mokslo arba juodųjų skylių tyrinėjimo arba amazonės skruzdžių dauginimosi tyrinėjimo. Kodėl šios žinios geros? Matote, mokslas remiasi idėja, kad žinių įgavimas yra gerai, bet mokslas negali pasakyti kodėl. Kita vertus, krikščionybė sako, kad Dievas, kuris sukūrė visatą yra visos tiesos Dievas. Ir kaip Biblija sako, jis įdėjo amžinybę į žmonių širdis ir mes siekiame tiesos dėl to, kad esame sukurti pagal Jo paveikslą ir mes suprantame, kad siekti žinių yra gerai. Kitaip sakant, mokslas neišstumia Dievo už ribų. Mokslas rodo į kažką daugiau. Į Dievą, kuris yra visos tiesos šaltinis.
41. Ar visos religijos yra vienodos?
Visos religijos yra vienodos. Pakeiskime žodį „religijos“ žodžiais „sporto šakos“. Visos sporto šakos yra vienodos. Aš esu beisbolo fanas. Man labai patinka šis žaidimas ir dažnai iš žmonių, kurie nelabai domisi sportu, girdžiu: „Neitanai, juk visos sporto šakos yra vienodos“. Tai įdomus pastebėjimas, nes iš vienos pusės tu turi kamuolį ir tikslas yra jį įmušti arba pataikyti į skylę ir nesvarbu ar kamuolį reikia mesti ar mušti su lazda, tai vis tiek tas pats. Visos sporto šakos yra vienodos. Bet jeigu tą patį sakome sportininkams, kurie sportuoja profesionaliai, juos tai žeidžia, nes sporto šakos tikrai skirtingos. Pavyzdžiui, palyginkime kriketą ir beisbolą. Aš esu kanadietis ir kelis metus gyvenau Anglijoje. Pamenu, kai man persikėlus gyventi į Angliją daugybė mano kanadiečių draugų sakė: „Neitanai, tau tikrai reikėtų žaisti kriketą, nes jei tau sekasi beisbole, seksis ir krikete. Būsi nuostabus kriketo žaidėjas“. Nors ir abi sporto šakos žaidžiamos aikštėje ir žaidėja muša kamuolį su lazda, yra daugybė skirtumų. Kriketo kamuolys kitoks nei beisbolo. Taip pat abiejose sporto šakose žaidėjas meta kamuolį, bet skiriasi netgi to metančio žmogaus pavadinimas. Beisbole jis vadinamas metėju. Krikete jis vadinamas bauleriu. Yra labai ryškių skirtumų. Netgi žaidimo struktūra, taisyklės. Yra daugybė skirtumų. Dabar pakalbėkime apie religiją. Vienas mano kolega sako: „Yra daug skirtumų ir tie skirtumai daug ką reiškia“. Religijų paviršiuje gal ir yra panašumų, bet iš esmės, kai pakapstome giliau, randame daug skirtumų. Palyginkime krikščionybę ir islamą. Krikščionybėje tikima, kad Dievas yra meilė. Jis atleidžia. Jis trokšta su mumis bendrauti. Mes tikime, kad Jis atsiuntė savo Sūnų, žmogaus kūne, Jėzų Kristų laike ir erdvėje pirmojo amžiaus Palestinoje, kad su mumis bendrautų. Dabar šitą pamatinę krikščionybės tiesą perkelkime į islamą ir tai bus piktžodžiavimas. Islame nekalbama apie tai, kad Dievas nori su mumis bendrauti. Nekalbama ir apie atleidžiąntį Dievą arba Dievą, kuris yra meilė. Islame tai piktžodžiavimas. Aš nesiekiu išsamiai pristatyti krikščionybę ar islamą, bet noriu pabrėžti, kad yra daug skirtumų ir tie skirtumai daug ką reiškia.
42. Tiesa tau, bet ne man?
Po vieno renginio prie manęs priėjo studentė ir pasakė: „man reikia jūsų patarimo. Turiu problemų su drauge iš universiteto“. – Kokia problema, – aš paklausiau. „Na, – ji atsakė, mano draugė yra moralinė reliatyvistė. Kad ir apie ką kalbėtume, ar apie prievartavimą ar žudymą ar prekybą žmonėmis, nesvarbu kokį pavyzdį aš naudoju, mano draugė sako, kad netiki moraliniais absoliutais, viskas yra reliatyvu. Gal tau tai ir tiesa, bet ne man. Kaip aš turėčiau reaguoti? – paklausė studentė. Truputį pagalvojau ir jai pasakiau: „kitą kartą, kai kalbėsi su savo drauge ir ji neigs, kad tiki bet kokiu moraliniu absoliutu, bet kokia moraline tiesa, tiesiog pavok jos telefoną. Manau, kad tuoj pat tavo draugė pradės protestuoti: „Grąžink mano telefoną“. O tuomet draugei galima pasakyti: „Maniau, kad tu netiki moraliniais absoliutais“. Kitaip sakant, idėja, kad kažkas gali būti tiesa tau, bet ne man, skamba patraukliai. Tačiau ji sugriūna kai tai pritaikome šiame pasaulyje. Tačiau šią idėją mes girdime nuolat. Mes gyvename postmodernistiniame reliatyvistiniame amžiuje. Kodėl? Manau, kad daug žmonių mūsų kultūroje patikėjo idėja, kad tiesos teiginiai, ypač moralės ir etikos srityse, mus apriboja. Jei bus kokia nors moralinė tiesa, ji mus varžys, o mes norime būti laisvi. Todėl mes atmetame moralę, tiesą ir sakome: „gal tai tiesa tau, bet ne man“. Problema yra tiesos nebuvimas. Draudimų nebuvimas veda ne į laisvę, o į anarchiją. Trumpam pagalvokime apie ledo ritulio žaidimą. Jei panaikintume visas taisykles ir leistume žaidėjams daryti ką tik jie nori, ar turėtume laisvę? Ne. Turėtume anarchiją. Rungtynių nebūtų. Kad visuomenė funkcionuotų ir galėtume gyventi, turime turėti struktūrą. Panaikinkite taisykles, draudimus ir gausite ne laisvę, o anarchiją. Paskutinė mintis. Įsivaizduokite, kad stovite ant aukščiausio pastato Toronte krašto ir sakote: „aš netikiu absoliutais. Aš netikiu žemės traukos dėsniu. Gal tai tiesa tau, bet ne man.“ Ir po tokio pareiškimo nušokate nuo pastato. Kas nutiks? Na jūs nukrisite žemyn ir iš jūsų liks šlapia vieta. Jūs bandėte sulaužyti žemės traukos dėsnį, bet jis sulaužė jus. Tai taip pat taikoma ir Dievo moralės įstatymui. Jei laužote Dievo įstatymus, netampate laisvi, jūs skaudinate save, kitus žmones. Ir Biblija sako, kad būtent tai su mumis blogai. Ir būtent todėl Dievas turėjo žengti radikalų žingsnį – atsiųsti savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris teigė, kad pats yra tiesa. Kuris atėjo, kad mirtų ant kryžiaus, kad išspręstų mūsų atskyrimo nuo Dievo problemą. Ir siūlo mums būti naujais kūriniais, siūlo naują gyvenimą ir atkurtą santykį su Dievu. Ir tikiu, kad tai tiesa jums, man ir visiems.
43. O kas jei man Dievas nerūpi?
Vienas dažniausių mano girdimų priekaištų krikščionybei skamba taip: „Neitanai, tai įdomu, tai skamba įdomiai, visi tie dalykai apie Dievą ir koks tu užsidegęs dėl Dievo, bet iš tiesų man nerūpi“. Ir jie nenori įžeisti ir nenori mane įskaudinti ar iš manęs pasišaipyti. Jie tiesiog sako, kad jiems tikrai nerūpi. Dažniausiai už viso to slepiasi apatija, kai nerūpi Dievas, tikėjimas ir krikščionybė. Ką gali atsakyti krikščionys? Manau, kad apatija gali turėti daug priežasčių, bet dažniausiai žmonėms nerūpi Dievas, nes jie nesupranta koks Jis yra. Nesupranta kas yra Dievas. Kai kurie tiki, kad Dievas – tai kosminis skriaudėjas. Tai tokia būtybė, kuri mūsų nekenčia ir kai tik ką nors padarome blogo jis pasiruošęs mus mušti su lazda. Šį Dievo įvaizdį išpopuliarino ateistas Richard Dawkins. Pamenu kai kartą jis pasakė: aš nenoriu tikėti dievu, kuris yra piktas, bjaurus, kerštingas ir brutalus. Pirmą kartą kai išgirdau šią frazę, vietoj žodžio brutalus aš išgirdau žodį britiškas. Man patinka britai ir Britanija. Bet aš taip pat nenorėčiau tikėti dievu, kuris yra piktas, bjaurus, kerštingas ir brutalus. To taip pat nepatvirtina ir Biblija. Biblijos Dievas nėra kosminis skriaudėjas. To mes nerasime Biblijoje. Bet galbūt Dievas jums nėra kosminis skriaudėjas. Galbūt jums dievas yra tas, kuris duoda tai ko mes norime kai mes to norime. Tarsi mūsų norų pildytojas. Ši idėja puikiai pavaizduota filme Briusas Visagalis. Galbūt matėte šį filmą. Iš tiesų jis gana juokingas. Man jis patiko, tačiau Dievas filme vaizduojamas klaidingai. Nes filmo idėja tokia: mes prašome Dievo ir Jis mums duoda tai ko mes norime, kai mes to norime. Tai ne Biblijos Dievas. Mums reikia suprasti koks Dievas yra iš tikrųjų. Ar jūs kada nors uždavėte šį klausimą? Galbūt būtent šį klausimą reikėtų užduoti? Jei sakote, kad Dievas jums nerūpi, užduokite šį klausimą. Biblijos Dievas yra visagalis, bet ne toks kaip Briusas Visagalis. Jis yra visagalis ta prasme, kad Jis visa valdo ir viskas priklauso Jam. Bet dar daugiau, krikščionybės istorija, tai istorija apie tai kaip Dievas artėja prie mūsų, atsiunčia savo viengimį Sūnų, kad galėtume su juo turėti asmeninį santykį. Krikščionybės istorija tai istorija apie Dievą, kuris nori tų asmeninių santykių su mumis. Bet kas iš tiesų įdomu yra tai, kad gyvenimas, tikrasis gyvenimas, apstus gyvenimas prasideda tik tuomet kai susitinkame su Dievu, kai įeiname į santykį su Juo. Taigi jei esate apatiški ir sakote, kad jums Dievas nerūpi. Galbūt jums reikia sužinoti koks yra Dievas.
44. Kuo blogai pornografija?
Dažnai mano girdimas priekaištas yra tai, kad jūs krikščionys esate seksualiai nuslopinti, pernelyg drovūs. Pavyzdžiui koks jūsų požiūris į pornografiją. Pakalbėkime apie pornografiją. Tai tikrai didžiulis verslas. Vien praėjusiais metais pornografijos industrija uždirbo 100 miliardų dolerių pelno. Tačiau pornografija turi daug problemų. Tuoj paaiškinsiu kodėl krikščionys laikosi tokios pozicijos. Pirmoji problema – pornografija sukelia priklausomybę. Tai įrodo daugelis psichologinių tyrimų. Taip pat tyrimai įrodo, kad pornografija stipriai gadina santykius, dažnai suardo santykius arba trukdo žmonėms kurti normalius, sveikus seksualinius santykius. Kitą problemą susijusią su pornografija pabrėžė Oksfordo profesorius K. S. Luisas. Paskaitysiu ką jis parašė prie 50 metų: Nesunku surinkti didžiulę auditoriją pažiūrėti striptizo, kaip mergina nusirenginėja ant scenos. Įsivaizduokite, kad atvykote į šalį, kurioje būtų lengva surinkti pilną teatrą paprasčiausiai ant scenos atnešant uždengtą lėkštę, o tuomet lėtai kelti dangtį, tam, kad visi pamatytų prieš išjungiant šviesas, kad lėkštėje buvo avienos kepsnys arba truputis kiaulienos. Ar nemanytumėte, kad toje šalyje kažkas negerai su maisto troškimu? Manau, kad jis visiškai teisus. Kita problema su pornografija yra tai, kad ji žmones paverčia objektais, ypač moteris. Ji verčia į žmones žiūrėti kaip į priemonę, o ne tikslą. Vietoj to, kad į asmenį žiūrėtum kaip į unikalų, į tą, kuris yra vertingas ir turi orumą, į asmenį pradedama žiūrėti kaip į priemonę pasiekti greitą seksualinį pasitenkinimą. Penkta. Pornografija ištraukia seksą iš ten, kur Dievas buvo numatęs. Priešingai nei daugelis mano, Dievas nėra prieš seksą, Dievui seksas patinka. Dievas sukūrė seksą. Bet Jis jam sukūrė tikslą. Ir jei naudoji ką nors kitu tikslu, nei kūrėjas buvo numatęs, tu ne tik sugadini tą objektą, bet sužaloji ir save, bei kitus žmones. Bet pati giliausia pornografijos problema yra tai, kad ji labai nužmogina, padaro mus tarsi gyvūnus, mūsų instinktų vergais, prirakintais ir tokiais, kurie valdomi savo aistrų. Bet Biblija sako, kad mes nesame gyvūnai. Mes daug daugiau nei tai. Biblija sako, kad mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Sukurti santykiui su Juo ir kitais. Sukurti būti laisvi nuo to kas galėtų mus įkalinti kaip pornografija. Laiško galatams 5 skyriuje 1 eilutėje apaštalas Paulius rašo taip: Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! Kristus išlaisvino mus laisvei.
45. Ar technologijos gerai ar blogai?
Ar technologijos gerai ar blogai? Manau, kad užduodame ne tą klausimą. Tai kategorijų sumaišymas. Technologijos nėra nei gerai, nei blogai. Technologijos turi galią pakeisti tai, kaip mes gyvename. Tai, kaip mes žiūrime į santykius, draugystes. Kai kalbame apie technologijas, turime savęs paklausti: ar mes su jomis elgiamės atsakingai? Pakalbėkime apie santykius ir draugystes. Skaitmeninės technologijos mums suteikia daugybę būdų vienas su kitu bendrauti. Galime siųsti žinutes telefonu, elektroninius laiškus kompiuteriu. Visa tai yra labai svarbūs ir naudingi įrankiai, kurie mums padeda vienas su kitu bendrauti. Tačiau problema tame, kad mes per daug skaitmeninės technologijos principų perkėlėme į mūsų draugystes. Pavyzdžiui tokias idėjas kaip efektyvumas. Mėgstame kai viskas įvyksta akimirksniu. Pavyzdžiui vieno mygtuko paspaudimu gali išsiųsti žinutę. Problema tame, kad mes nenorime, jog mūsų draugystės būtų efektyvios. Mes norime daugiau nei tai. Tarkime su draugu geriate kavą, juk po to nenorite girdėti kažko panašaus į: „tai buvo efektyvu“. Ne, ko iš tiesų mes norime, tai, kad mūsų kas nors paklausytų. Klausymas labai svarbus. Mes norime, kad žmonės būtų kantrūs. Mums reikia, kad žmonės būtų kantrūs. Todėl, kad mūsų pokalbiai su žmogumi akis į akį nebūna be klaidų, bet tai praturtina draugystes. Taigi, kai kalbame apie technologijas. Neturėtume klausti ar jos gerai ar blogai. Klausimas yra ar mes su jomis elgiamės atsakingai. Panagrinėkime Jėzaus gyvenimą. Labai dažnai kai galvojame apie Jėzų Kristų, mes užduodame labai svarbius klausimus. Tokius kaip: ar Jis tikrai buvo Dievas? Ar Jis prisikėlė iš numirusių? Ar tikrai įvyko Biblijoje aprašyti stebuklai? Bet dažnai mes pamirštame atkreipti dėmesį į tai, kaip Jis elgėsi su savo draugais. Jis buvo nuostabus klausytojas. Jis visuomet išklausydavo savo draugus. Jis išklausydavo ir tuos, kurių nepažinojo. Jis buvo be galo kantrus su savo draugais. Kai aš skaitau, matau, kad Jėzus buvo labai kantrus su žmonėmis, kurie Jo nesuprato. Taigi, kai kalbame apie technologijas, turime savęs paklausti: ar mes tikrai atsakingai elgiamės su skaitmeninėmis technologijomis? Taip pat manau, kad galime išmokti labai daug pamokų vien nagrinėdami Jėzaus gyvenimą.
46. Kodėl krikščionybėje tiek daug taisyklių?
Kodėl krikščionybėje tiek daug taisyklių? Tai labai geras klausimas. Bet manau, kad dar geriau klausti kam apskritai reikalingos taisyklės? Pagalvokime apie kitas gyvenimo sritis. Namus, darbą, sportą. Man patinka sportas. Man patinka beisbolas. Pateiksiu vieną pavyzdį iš šio žaidimo. Beisbole neseniai buvo įvesta nauja taisyklė susijusi su gaudytojais. Gaudytojai gina namų bazę. Anksčiau gaudytojai galėdavo blokuoti kitus žaidėjus ir neleisti jiems pasiekti namų bazės. Taigi, kad žaidėjai pasiektų namų bazę, turėdavo prabėgti pro gaudytojus. Dabar buvo įvesta nauja taisyklė, kuri sako, kad gaudytojai to negali daryti. Jie turi leisti žaidėjams pasiekti namų bazę. Jie nebegali blokuoti. Kodėl? Kodėl buvo įvesta ši taisyklė? Todėl, kad prieš įvedant šią taisyklė gaudytojai patirdavo traumas, dėl kurių tekdavo baigti savo karjerą. Jiems lūždavo keliai, kulkšnys. Taigi taisyklė skirta atletams apsaugoti. Panašiai, kai žvelgiame į krikščionybę, Dievas davė mums taisykles, kad mus apsaugotų. Dažnai, mes galvojame, kad taisyklės yra tam, kad neleistų mums mėgautis. Bet tiesa tokia, kad Dievas davė taisykles, kad mes galėtume mėgautis ir būtume saugūs. Kad galėtume gyventi gerai. Tai veda prie išvados, kad Dievas apie, kurį mes kalbame, nori, kad mes gyventume gerai. Bet taip pat šis Dievas nori asmeninių santykių su mumis. Vėlgi, taisyklės nėra tam, kad draustų mums mėgautis, bet kad gyventume gerai ir klestėtume.
47. Ar visos religijos veda pas Dievą?
Dažnai girdžiu tokį klausimą: ar visos religijos veda pas Dievą? Argi tai neskamba tolerantiškai, pliuralistiškai, harmoningai? Į šį klausimą atsakyti trumpai labai lengva. Ar visos religijos veda pas Dievą? Ne. Kaip galiu būti toks užtikrintas? Kai pažiūrime į tai, ką teigia pagrindinės religijos, visos jos netgi neteigia, kad veda pas Dievą. Ką turiu omeny. Panagrinėkime pagrindines pasaulio religijas. Pradėkime nuo neįprastos religijos – ateizmo, kuris daugeliu atveju veikia kaip religija. Ką teigia ateizmas apie tai kur jis veda? Jis teigia, kad veda į mirtį, sunaikinimą ir užmarštį. Štai kas laukia jūsų po mirties ateizme. Ką teigia budizmas arba induizmas, rytų religijos? Budizme abejojama ar yra dievas, bet paklauskime kas laukia jūsų po mirties budizme ir induizme. Laukia tai, kad jūsų asmenybė bus sunaikinta ir įsiliesite į kosminę sąmonę. Po mirties jūsų nebeliks. O islamas? Žmonės dažniausiai galvoja, kas islamas moko, kad po mirties žmonės susitinka su dievu. Na ne. Taip yra rojaus ir dangaus pažadas ištikimiems musulmonams. Bet jei skaitome Koraną, šventą islamo knygą, randame kad rojus ten apibūdinamas labai žemiškai: ten teka vyno upės, tyro vandens šaltiniai ir yra gražūs vaismedžiai. Bei gražiosios nekaltosios mergaitės laukiančios ištikimų musulmonų rojuje. Bet dievo ten nėra. Todėl, kad islame Alachas, Korano dievas yra tolimas, nepasiekiamas, nepažinus, tas, kurio neįmanoma sutikti. Taigi jokia religija neteigia, kad veda pas Dievą. Nors tai ne visai tiesa. Yra viena religija ir ji vadinama krikščionybe. Krikščionybė žada, kad jei sudedame savo tikėjimą į Jėzų Kristų, tuomet susitikimas su Dievu įmanomas naujame danguje ir naujoje žemėje. Mes vaikščiosime ir kalbėsime su Dievu. Tuomet, kaip teigia Naujasis testamentas matysime ne kaip pro aprūkusį stiklą, bet veidas į veidą. Būtent tai yra santykis su Dievu, kuris siūlomas krikščionybėje. Ar visos religijos veda pas Dievą? Ne, jos neveda. Tik viena religija teigia, kad veda pas Dievą. Ir tai yra krikščionybė.
48. Ar mokslas paneigė Dievą?
Ar mokslas paneigė Dievą? Kai girdžiu šį klausimą ar prieštaravimą, dažniausiai prisimenu ką pasakė Harvardo mokslininkas Stephen Jay Gould. Jis pasakė: „mokslas tiria tikrovę, religija tiria visa kita“. Ši mintis puikiai perteikia įsitikinimą, kad mokslas negali sutarti su Dievu. Dažnai netgi prieinama prie nuomonės, kad mokslas gali paneigti Dievą. Manau, kad prieš judant toliau, būtų naudinga pažvelgti į mokslo istoriją. Apie tai, kaip mokslas atsirado. Kodėl žmonės užsiima mokslu arba nagrinėja mokslus? K. S. Liuisas sakė, kad žmonės tapo mokslininkais, nes tikėjosi gamtoje atrasti dėsnius. O jie tikėjosi atrasti dėsnius gamtoje, nes tikėjo dėsnių kūrėju. Kai žvelgiame į mokslo kilmę, matome tokius žmones kaip Galilėjus, Kepleris, Boilis, Paskalis. Jie atlikinėjo tyrimus ne nepaisant savo tikėjimo Dievu, bet jie atlikinėjo tyrimus dėl jų tikėjimo Dievu. Tikėjimas Dievu jiems suteikė pagrindą įeiti į mokslo pasaulį. Turiu daug draugų mokslininkų. Ir jie tai daro dėl savo tikėjimo Dievu. Pažįstu vieną žymų matematikos mokslininką iš Oksfordo universiteto vardu Džonas Lenoksas. Džonas Lenoksas aiškiai pabrėžia, kad viena iš priežasčių, kuri jį vedė į mokslo pasaulį buvo jo tikėjimas Dievu. Taip pat suvokiu, kad yra daugybę žmonių, kurie netiki Dievu ir yra mokslininkai. Noriu pabrėžti, kad jie netiki Dievu ne dėl to, kad yra mokslininkai. Manau, kad prie to labiausiai prisideda ateistinė pasaulėžiūra, o ne mokslas pats savaime. Taigi, ar mokslas paneigė Dievą? Sakyčiau, visiškai ne. Ir tai aiškiai matome žvelgdami į mokslo kilmę.
49. Ar tikėjimas Dievu toks pat kaip tikėjimas Kalėdų seneliu?
Ateistas Richard Dawkins rašė taip: „Kalėdų senelis, dantukų fėja simbolizuoja vaikystės žavesį. Taip pat ir Dievas. Kai kurie išauga iš visų trijų“. Galima suprasti ką jis nori pasakyti – vaikai tiki tuo, ką jiems sako tėvai. Jiems lengva praplauti smegenis. Todėl žmonės ir tiki Kalėdų seneliu, dantukų fėja ir Dievu. Na ir religingi tikintieji yra nesubrendę. Krikščionys tiki Dievu, nes jie nesuaugo. Jei jie suaugtų – taptų ateistais kaip Dawkins. Taigi, ar tikėjimas Dievu yra tas pats kaip tikėjimas Kalėdų seneliu? Ne. Pateiksiu tris priežastis kodėl. Pirmoji idėja, kad tikėjimas Dievu yra tarsi tikėjimas Kalėdų seneliu yra klasikinis klaidingo argumentavimo pavyzdys pavadinimu ad hominem. Kuomet vietoj pastangų paneigti argumentą, šaipomasi iš žmogaus. Pavyzdžiui aš atsisukčiau į savo draugą ateistą ir sakyčiau: „tu esi neteisus, nes esi žemas, storas, bjaurus ir tavo juokingas balsas“. Matote, aš nieko nepasakiau apie jo argumentus, aš paprasčiausiai iš jo pasišaipiau. Ir tai labai vaikiška, toks būdas tinka smėlio dėžei, bet ne suaugusiems mąstytojams. Kita problema su idėja, kad tikėjimas Dievu yra tas pats kaip tikėjimas Kalėdų seneliu, tai pačio žemiausio lygio populiarioji psichologija. Krikščionys tiki tuo, kuo tiki, nes jų tėvai jiems pripurdino smegenis. Problema tame, kad šį argumentą galima apsukti ir šauti atgal į ateistus. Richard Dawkins turi dukrą, tikėtina, kad jis ją auklėjo ateistiškai. Taigi ji ateistė ne dėl to, kad tiki jog ateizmas teisingas, bet dėl to, kad jos tėtis jai praplovė smegenis ateizmu. Jei kaltinate tėvus dėl tikėjimo, jūs pjaunate šaką ant kurios sėdi visi, ir krikščionys ir ateistai. Trečioji problema lyginant Dievą su Kalėdų seneliu. Žinau tūkstančius, gal net milijonus krikščionių, kurie patikėjo Dievu būdami suaugę. Dažnai prašau žmonių pakelti ranką, jei jie tapo krikščionimis vėliau nei būdami penkiolikos. Ir dažniausiai pakyla bent pusės žmonių rankos. Tačiau nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris būtų įtikėjęs Kalėdų seneliu ar dantukų fėja būdamas suaugusiu. Todėl manau, kad neįmanoma palyginti Dievo su Kalėdų seneliu. Visgi kodėl Dawkins tai daro? Nors ir nesu psichologas, bet trumpam užsiimsiu populiariąja psicholoanalize. Jei kažkuo tikite, taip aistringai kaip Dawkins tiki ateizmu, visuomet yra pagunda apsidairyti ir griebtis bet kokio argumento, kad tik būtų galima jį mesti į oponentą. Imtis bet ko, kad tik negalvoti apie tai, kad tavo oponentas gali būti teisus. Daug lengviau daryti tai, ką fundamentalistai darė visuomet, pirštus sukišti į savo ausis ir garsiai dainuoti, kad nutildytum opoziciją. Kokia daina tiktų? Turbūt ši: „Kalėdų senelis keliauja pas mus“.