Kasdien vidurdienį bažnyčios tarpduryje stabtelėdavo jaunuolis ir netrukus nueidavo.
Vilkėjo jis languotais marškiniais ir apiplyšusiais džinsais, kaip ir visi jo amžiaus jaunuoliai. Rankoje laikė popierinį krepšelį su keletu bandelių pietums. Kartą, kažką įtardamas, klebonas paklausė vaikino ką jis čia veikiąs. Nes šiais laikais būna žmonių, kurie vagia net bažnyčioje.
– Ateinu pasimelsti, – atsakė jaunuolis.
– Pasimelsti… Kaip gali taip greitai pasimelsti?
– Kasdien vidurdienį pasirodau šioje bažnyčioje ir tiesiog sakau: „Jėzau, tai aš – Džimas.” Paskui išeinu. Tai labai trumpa malda, bet esu tikras, kad jis mane girdi.
Netrukus, patyręs darbe sunkią traumą, vaikinas buvo nugabentas į ligoninę ir paguldytas palatoje kartu su kitais ligoniais.
Jo atvykimas pakeitė visą ligoninės skyrių. Po poros dienų vaikino palatoje ėmė burtis visi ligoniai. Jauni ir seni rinkdavosi apie jo lovą, ir vaikinas kiekvienam rasdavo padrąsinamą žodį ar tiesiog nusišypsodavo.
Kartą vaikiną aplankė klebonas. Lydimas medicinos sesers, prisiartino prie jo lovos.
– Man sakė, jog esi labai sužalotas, o vis dėlto sugebi guosti kitus. Kaip tau tai pavyksta?
– Padeda tas, kuris lanko mane kiekvieną vidurdienį, — atsakė jaunuolis.
– Bet vidurdienį tavęs niekas nelanko, – įsikišo medicinos sesuo.
– O, jis mane lanko kasdien! Sustoja palatos tarpduryje ir pasako: „Džimai, tai aš – Jėzus.” Paskui išeina.
Autorius: Bruno Ferrero