Ašara…
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt
Tai, ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi.
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros.
Mes bijome, kai mūsų akyse sužimba ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname, bent jau slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.
Retai mes verkiame dėl fizinio skausmo, dvasiniai skausmai stipresni, intensyvesni už fizinius.
Mes žinome, kad fizinis skausmas praeis, ir gana greitai, tuo metu dvasinis gali trukti ilgai.
Ir nieko tame baisaus, kad juoda neviltis kartais tampa vandens stichija, – tai nuplauna, išgrynina.
Galų gale, tai parodo mums patiems, kad viskas yra tikra ir svarbu: dėl niekų juk neverkiama.
Taigi, ašara dažnai svarbesnė net negu žodis, nebijokime jų, kaip nebijokime ir audringos jūros, ji padės mums suprasti ežero ramybę.