Grįžtu į kaimą, į vaikystės lopšį, kur kiekvienas kampelis iššniukštinėtas, kiekvienas akmenuotas takelis numindžiotas tavo gležnų pėdučių, kiekvienas medis nuglostytas ne tik tavųjų rankučių, bet ir kūneliu. Tas mažas žmogeliukas gėrėjosi gamta gaudydamas skrajojantį drugelį po mėlynąsias rugiagėles. Lakstė paskui žiogus, turškėsi baloj kartu su varlėmis. Jam buvo brangus kiekvienas lopinėlis po jo kojomis, nes tas žemės ir žydrojo dangaus gabalėlis suteikdavo mažajam žmogeliukui džiaugsmo, nes tai buvo jo didysis pasaulis. Prabudusi saulutė nutvieksdavo spinduliais jo veidelį, žadindama, kviesdama palakstyti po rasotąsias pievas, bažnyčią, o besileidžiantys spinduliai atsisveikindami paglostydavo galvelę prieš saldų miegą. Kiekvienas rytas, kiekviena diena, kiekvienas vakaras palydimas saulutės šypsenos – pastebimos tik mažųjų akučių. Dar dabar išlikęs tas vaivorykštės, kaip laumės juostos, nusidriekusios per dangų po grybų lietučio – gamtos paveiksliukas atminty. Vaikystė – tokia nuostabi prabėganti tarp brolių berželių svyruonėlių, žemės lopinėlyje nepaliestame suaugusio žmogaus. Lai visa tai lieka širdutėje, vaizdai tavosiose akutėse – tose dviejuose skaidriuose ežeruose.
Žvelgiu į bėgantį laiką, kaip į tų beržų alėją lekiančią pro žydrąsias akis lekiant laukais. Sustokime nors mes minutėlei, neskubėkime gyventi, pasidžiaukime kiekviena gyvenimo akimirka. Gyvenimas juk toks gražus.
Autorius nežinomas.