Kur baigiasi pasaka, prasideda gyvenimas… „Jie gyveno ilgai ir laimingai“- užbaigdavo pasaką mama. O aš vis klausinėdavau: „Kaip laimingai?“ ir stebėdavausi, kodėl visos pasakos taip baigiasi, vėliau supratau, kad taip yra todėl, kad norint aprašyti sąvokos „laimė“ prasmę rašytojams reikėtų mažų mažiausiai padvigubinti savo kurtą pasaką. Taip niekas niekada ir nepapasakojo kaip laimingai, nes nelengva suprasti tą laimę. Aš jos taip pat nesuprantu, aš ją jaučiu, gyvenu ja ir joje…
Stengiuosi nepraleisti pro akis nei vienos žavingos akimirkos ir pastebėti tai, ko dažnas galbūt nemato skubėdamas gyventi. Aš neskubu, nes visur bėgant nepastebėčiau kaip pamažėle šoka snaigės… kaip skleidžiasi medžių pumpurai… kaip rasos lašelis skverbiasi į žemę… kaip paskutiniai skaisčios saulės spinduliai žaidžia su šešėliais…
Gyvenu nieko nesigailint, nes tai, kas nutinka turi nutikti. Net jei ir kažkas bloga… tai Dievo siunčiami išbandymai, kad tapčiau stipresne, labiau pasiruošusia kitiems sunkumams. Ir čia labai tinka posakis „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“.
Prasidėjus vasarai didžiulis džiaugsmas širdy valgant pirmąją braškę, ypač kai ja galiu pasidalinti su artimu žmogumi. Dažniausiai su broliu. Tada abu besišypsantys sėdime ant suoliuko ir mėgaujamės ta ypatinga braške. Labai gera kai galiu nusipirkti taip mėgstamo pieniško šokolado be jokio sąžinės graužimo (kad išleidau visus penkis litus!), tiesiog vien dėl to, kad šiandien yra džiaugsmo gyvenimu diena (Paulo Coelho). O kai nueinu pas močiutę ir ji pasisiūlo iškepti man bulvių, nuo veido nedingsta laimingo vaiko šypsena, nes tokių pasakiškai skanių bulvių daugiau niekas nemoka iškepti.
Dažnai mamai kartoju kaip labai ją myliu. Žinau, kad ji ir taip tai žino, bet kartais tereikia tik šių kelių žodžių apniukusį rytą ir visa diena nušvinta. Minutėlei apkabinu susirūpinusią, virtuvėje besisukiojančią mama, pakšteliu jai į skruostą ir dar prieš nueidama toliau ruošti namų darbų pamatau jos šiltą, motinišką šypseną… o vakarienei visi gauname pačius skaniausius pasaulyje varškės virtinukus!
Taip neapsakomai gera tiesiog pasiklausyti tylos, upelio čiurlenimo, paukščių čiulbėjimo gulint ant žolės ir žiūrint į praplaukiančius debesis kiekvienam iš jų sugalvojant po vardą. Gera apkabinti seniai matytą draugą ir pasakyti jam kaip džiaugiuosi jį matydama, o po to pliurpti valandų valandas visiškai prarandant laiko nuovoką. Gera sėdėti minkštam fotely ir skaityti protingų, sielą ganančių minčių knygą, atrinkus kažką labai gražaus griebti telefoną ir parašius vieną iš tų minčių nusiųsti draugui. Gera ryte pabudus perskaityti septynias mylimo žmogaus žinutes arba vos pramerkus akis sulaukti netikėto jo skambučio ir išgirsti tą nerealiai mielą balsą tariantį man „Labas rytas“.
Kartais mėgstu leisti sau negalvoti ir pasielgti spontaniškai, taip gyventi daug linksmiau. Leidžiu pati save stebinti poelgiais, kurių niekada, jokiu būdu nedaryčiau jei rimtai tai apgalvočiau. Leidžiu sau prabangą būti vaiku: žaisti, džiaugtis sniegu, nusileisti nuo kalniuko su rogutėmis, įlipti į medį be jokios rimtos priežasties, pabraidyti basomis po balas, išsiterlioti ką tik išskalbtą baltą megztuką. Leidžiu sau patingėti ir nieko neveikti, ilgai gulėti ryte lovoje ir džiaugtis, kad dar nereikia keltis. Leidžiu sau pakvailioti nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakys kiti ir nusišnekėti nebijant, kad manęs niekas nesupras.
Visa tai yra kasdieniai gyvenimo stebuklai, neįkainuojamos akimirkos, paprasti dalykai, tačiau man turintys didžiulę reikšmę- iš jų susideda mano laimė, kuriasi mano pasaka.
Šiuolaikiniam žmogui yra priimtina skubėti, laikytis standartų, o kurti savo dvasinį pasaulį- nelabai. Visuomenė „šaltomis“ nuostatomis ir paplitusia nuomone, kad geriau būti abejingu ir nerodyti savo jausmų bei emocijų, griauna galimybę žmogui įsigilinti į patį save ir džiaugtis kasdieniais gyvenimo stebuklais, tomis paprastutėmis žavingomis akimirkomis…
…Kur baigiasi visuomeniškas požiūris ir standartai, prasideda pasaka… Aš joje gyvenu, turiu savo pasaką, kurios kiekviena diena pati savaime jau yra laimė.
Mano laimė kvepia braškėm…
Mano laimė – stebuklais dvelkianti pasaka…
Autorė: Edita Vingytė