Sykį viename mieste gyveno žmonės, labiau už viską mėgstantys tvarką ir ramybę. Jie buvo sukūrę labai aiškius įstatymus, griežtai reglamentavusius kiekvieną kasdienio gyvenimo smulkmeną. Bet kokios fantazijos ir visa, kai neįėjo į jų įpročius, buvo smerkiama arba laikoma keistenybėmis. O už kiekvieną keistenybę grėsė kalėjimas.
Susitikę gatvėje miesto gyventojai niekada nesakė vienas kitam „laba diena“, niekada niekas nesakė „prašau“ beveik visi bijojo kitų ir įtariai žvelgė kits į kitą.
Buvo net tokių, kurie išduodavo savo kaimynus jei na stebėdavo bent kiek vėjavaikišką jų elgesį.
Komisarui Leonardžiui, policijos viršininkui, nuolatos trūkdavo policininkų vykdyti apklausas, budėti, suimti bausti…
Jau vaikų darželyje vaikai išmokdavo atidžiai saugoti savo raktus. O raktais buvo rakinama viskas: durys, spintelė, kuprinėlė, žaislų dėžė, net saldainių dėžutės!
Vakare žmones apimdavo baimė. Tekini skubėdavo namo, užsklęsdavo duris ir uždarydavo visus langus.
Vis dėlto mieste buvo vaikų, jie kartais mirkteldavo kits kitam akį, o kai kurie mokytojai juos skatindavo tai daryti… Tarp jų ypač išsiskyrė Kristijona.
Kristijona buvo gelsvais lyg saulė plaukais, o jos spindinčios akys priminė kalnų ežerėlius, ir ji niekada negalvodavo: „Ak, ką žmonės pasakys“. Mieste apie ją sklido piktos apkalbos. Nes Kristijona padėdavo visiems, kuriems reikėdavo pagalbos, guosdavo verkiančius vaikus ir vienišus senelius, priimdavo visus, kurie prašydavo išmaldos arba laukdavo viltingo žodžio.
Visa tai piktino miesto žmones. Jie negalėjo pakęsti tokios skirtingos nei jų pačių gyvensenos. Ir štai vieną dieną komisaras Leonardis su dvidešimčia policininkų nuėjo suimti Kristijonos, arba Kri-Kri, kaip ją šaukdavo draugai. Ir kad ji daugiau neregztų jokių keistenybių, įmetė ją į kalėjimą.
Tai įvyko keletą dienų prieš Kalėdas. Miestelėnai mėgo šią šventę, nors daugelis nežinojo, ką ji reiškia. Žinojo tik tiek, kad tomis dienomis reikia gardžiai valgyti ir daugiau gerti nei paprastai. Bet neprarandant saiko, nes galima susirgti… O Kalėdų išvakarėse visi ture padėti savo batus prie židinio, kad kitą rytą rastų juos pilnus dovanų. Šitai mieste darydavo visi iki vieno. Tokios buvo ir šios Kalėdos.
Rytui išaušus visi suskubo prie savo batų ieškoti dovanų. Tačiau… kas gi čia? Dovanų nebuvo nė kvapo. Nei kalėdinio pyrago, nei mažiausio šokoladuko.
O dėl batų…
Visame mieste batai buvo sumaišyti. Komendantas Bombonis prie savo židinio rado šokių batelį, aštuoniasdešimtmetė senolė – apkaustytą futbolininko batą, penkiametis vaikas – 43 dydžio batą, ir taip toliau. Visame mieste nebuvo nė vienos dviejų vienodų batų poros! Tuomet atsivėrė durys ir langai, visi gyventojai suplūdo į gatves. Kiekvienas mosavo ne savo batu ir ieškojo savojo. Kilo linksma šventinė sumaištis. Suradę vienas kitą, supainiotų batų savininkai plyšdavo juoku ir apsikabindavo.
Štai komendantas Bombonis pirko šokoladą mergaitei, kurios anksčiau niekada nebuvo matęs, o senolė klibinkščiavo įsikibusi į parankę jaunam futbolininkui.
Tik vienas langas buvo aklinai uždarytas – komisaro Leonardžio. Išgirdęs iš gatvės sklindantį didelį triukšmą, komisaras pagalvojo, kad kilo maištas, ir nubėgo pasiimti ginklų, kuriuos laikė virš židinio.
Staiga jo žvilgsnis nukrypo į ten paliktus batus. Jis išsižiojo, netekęs žado. Šalia jo sunkiasvorio juodo bato stovėjo… raudona Kri-Kri šlepetė.
Sugniaužęs rankoje raudoną šlepetę, komisaras nubėgo į kalėjimą.
Kamera, kurioje buvo uždaryta Kri-Kri, buvo užrakinta. Bet mergaitės ten nebuvo. Prie stalelio tvarkingai gulėjo antrasis komisaro batas ir antroji raudona šlepetė. Pro storomis grotomis apkaltą langelį vidun sklido keista šviesa. Komisaras pažvelgė laukan. Gatvėje žmonės ir toliau keitėsi batais ir glėbesčiavosi.
Neįprastai susijaudinęs komisaras pastebėjo, kad šviesa, sklindanti pro langelį, šviesi ir šilta kaip saulė ir mirga žydrais atšvaitais kaip kalnų ežerėliai.
Ir jis pamažu viską suprato.