Knyga
Turtingos šeimos atžala rengėsi gauti universiteto diplomą. Giminių ir šeimos draugų rate buvo įprasta, kad tokia proga tėvai jaunajam absolventui padovanoja automobilį. Vaikinas su tėvu aplankė prabangius miesto automobilių salonus ir galiausiai rado svajonių automobilį.
Jaunuolis buvo tikras, kad tą dieną, kai universitete jam bus įteiktas diplomas, prie namo durų ras žvilgantį, pilnu degalų baku automobilį.
Tačiau koks neišmatuojamas nusivylimas jį pervėrė, kai lemtingąją dieną šypsodamasis tėvas jį pasitiko… su knyga rankose. Su Šventuoju Raštu.
Vaikinas piktai nutrenkė knygą į šalį ir nuo tos dienos neištarė tėvui nė žodžio. Po mėnesio gavo darbą tolimame mieste.
Namo jis sugrįžo gavęs žinią apie tėvo mirtį. Laidotuvių išvakarėse, vėlyvą naktį peržiūrinėdamas ant tėvo rašomojo stalo paliktus popierius, pastebėjo ir jam dovanotą Šventojo Rašto tomelį.
Dar nepamiršęs patirtos nuoskaudos, nupūtė nuo knygos viršelio dulkes ir atsivertė. Tarp knygos puslapių rado mokėjimo kvitą, kurio data atitiko jo universiteto baigimo dieną, o sumokėta suma buvo lygiai tokia, kiek kainavo jo išsirinktas automobilis.
Knyga… daugeliui neįdomi, nereikalinga, apdulkėjusi. Tačiau tarp jos lapų paslėpta tai, ko visi labiausiai trokštame.
Lobis
Žmogus daug metų nuomojo ūkį ir vertėsi žemdirbyste. Vieną dieną, nusprendęs giliai išarti žemę, rado joje užkastą lobį. Prieš jo akis žirte pažiro aukso monetos ir įvairios brangenybės. Skubiai viską uždangstė ir paprašė savininko jam tą sklypą parduoti. Savininkas sutiko, tačiau matydamas, kad klientas skuba, nustatė labai aukštą kainą. Kad surinktų reikiamą pinigų sumą, žmogus susirado antrą darbą, po to – trečią. Ėmė daugiau uždirbti, uždirbtus pinigus investavo, įsteigė įmonę, išplėtė prekybos tinklą net už valstybės ribų.
Laikas bėgo. Žmogus ir toliau investavo, prekiavo, vadovavo, keliavo verslo reikalais.
Žemėje užkastą lobį visiškai pamiršo.
Lėkimas
Verslo pasaulio atstovas, kaip visuomet visur skubantis, nekantriu mostu sustabdė taksi, paskubomis įšoko vidun ir nervingai metė: „Lėk kiek gali, visu greičiu!“
Sucypė padangos ir taksi šovė į priekį. Nurūko pagrindine miesto gatve it raketa, palikdama už savęs vien dulkių debesį. Po kurio laiko keleiviui šmėstelėjo abejonė.
Palinkęs prie taksisto paklausė: „Ar aš jums pasakiau, kur reikia važiuoti?“
Pasigirdo ramus vairuotojo atsakas: „Ne, bet aš lekiu visu greičiu!“
Galima ir gyvenimą nugyventi „bet kaip“.