Pažįstu šeimą, kurią galėčiau pavadinti idealia. Tokią, kurioje žmona sako: „Mes kartu ir džiaugsme, ir varge. Kai daliniesi džiaugsmu, jo padaugėja, kai vargu – dviese jį ištverti lengviau.” Gražu? Man – labai. Tik gaila, kad šeimą, kurioje šios vertybės ne deklaruojamos, o atsispindi tarpusavio santykiuose, pažįstu tik vieną.
Vasara – toks metas, kai daug dažniau nei kitu laiku tyčia ar netyčia tampi įvairių šeimų santykių liudininku. Vaikai laksto visur: paplūdimiuose, lauko kavinėse, parduotuvėse, parkuose. Kažkur šalia, žinoma, yra ir tėvai. Tarp tėvų ir vaikų vyksta nuolatinis abipusis auklėjimas.
Žmogaus asmenybę lemia ne tik genų bagažas. Ankstyvosios vaikystės patirtys ir tėvų klaidos daug lemia tai, kas esate šiandien.
Kaip elgtis su paaugliu – kaip su suaugusiuoju ar kaip su vaiku? Tokia dilema dažnai iškyla bręstančių atžalų tėvams. Palyginti su aštuonmečiu
(Dreikurs, Soltz, 1967, adaptuota ir papildyta Fontenelle, 2002) 1. Nelepink manęs. Aš pakankamai gerai žinau, kad neturėčiau turėti visko, ko tavęs prašau. Aš tik tikrinu tave. 2. Nebijok būti su manimi tvirtas. Aš labai tai vertinu – taip jaučiuosi saugesnis (-ė). 3. Neleisk man...
Ištrauka iš Vydūno knygos „GIMDYMO SLĖPINIAI“ (kalba sušiuolaikinta, stengiantis išlaikyti prasmę ir vydūnišką stilių, laukiama jūsų nuomonė) Įprasta vaikų gimtoji vieta Kai kam atrodo, kad visai aišku iš kur žmogus kyla, iš kur jis randasi. Mažas gyvybės daigas yra jo pradžia. Atseit iš to...
Kartą, mokydamasis paskutiniame koledžo kurse, grįžau į namus praleisti kalėdines atostogas. Tikėjausi dvi savaites linksmai pabūti su broliais. Visiems kartu buvo smagu, todėl pasisiūlėm prižiūrėti parduotuvę ir leidome tėvams nors vieną dieną per daugelį metų pailsėti. Prieš išvykdamas į Bostoną tėvas pasikvietė mane ir...
Dabar puikus sekmadienio rytas, pusė vienuoliktos. Trumpam užsuksime idealią amerikiečių šeimą. Mano žmona veda mūsų šešiametį į pirmąją pianino pamoką. Keturiolikmetis dar nepakilęs iš miego. Ketverių metukų mažiausiasis kitame kambaryje žiūri animacinį filmą, kuriame antropomorfinės būtybės meta viena kitą nuo skardžio. Aš sėdžiu virtuvėje...
Aš užaugau gražioje, plačiai nusidriekusioje Ajovos fermoje su tėvais, dažnai vadinamais „žemės druska ar bendruomenės stuburu”. Jie turėjo visus gerų tėvų bruožus: meilę ir troškimą užauginti savo vaikus, turinčius dideles galimybes bei pasitikinčius savimi. Jie įpratino mus atlikti namų ruošos darbus ryte ir vakare,...
Tėtis su sūnumi vaikščiojo po krautuvėles ir dideles universalines parduotuves. Tėtis nešė plastiko krepšį, pilną pirkinių, ir kreipdamasis į berniuką sušnopavo: – Nupirkau tau rožinį kombinezoną, nupirkau judantį robotą, nupirkau futbolininko kepuraitę… Ką dar turėčiau tau nupirkti? – Paimk mane už rankos, – paprašė...
Naujausi komentarai: