Kartą mažas berniukas vasaros stovykloje gavo didžiulį siuntinį – dėžutę sausainių nuo mamos. Jis kelis suvalgė, o likusius paslėpė po lova. Kitą dieną, po pietų, jis grįžo į kambarį norėdamas suvalgyti keletą, bet dėžutė saldėsių buvo dingusi.
Tą dieną stovyklos vadovė, kuriai buvo pranešta apie galimą vagystę, pastebėjo kitą berniuką, sėdintį po medžiu ir valgantį sausainius. „Ak, tas nedorėlis!” pasakė ji sau panosėje, „Jis turi būti pamokytas, kad nebevogtų“. Po to mokytoja grįžo į grupę ir, priėjusi prie tikrojo sausainių savininko, pasakė: „Bili, aš žinau, kas pavogė tavo sausainius. Ar padėsi man surengti jam pamoką?“
„Na taip, – pasakė jis, – bet ar jūs pati jo neketinate nubausti?“ paklausė susidomėjęs.
„Ne, tai tiktai priverstų jį tavęs nemėgti” – paaiškino vadovė. ” O aš noriu, kad paskambintum mamai ir paprašytum jos atsiųsti dar vieną sausainių pakelį“.
Berniukas pasakė, kaip vadovė ir buvo prašiusi, ir po poros dienų gavo naują siuntinį – dar vieną dėželę sausainių.
„Dabar,” pasakė vadovė, „berniukas, pavogęs tavo sausainius, yra prie ežero. Eik ten ir pasidalink savo naujaisiais sausainiais su juo“.
„Bet,” bandė protestuoti berniukas, „jis juk… Jis juk yra vagis!“
„Aš žinau. Bet pabandyk – pažiūrėsim, kas gausis“.
Po pusvalandžio stovyklos vadovė pamatė juos abu, nusileidžiančius nuo kalvos, susikibusius už rankų. Berniukas, kuris buvo pavogęs sausainius, nuoširdžiai bandė išgauti kito berniuko atleidimą dėl pavogtų sausainių, nors jam ir buvo sunku atsiprašyti. Jo auka buvo atsisakymas valgyti naujuosius sausainius, kad ir kaip jis jų būtų norėjęs. Kitas berniukas tiesiog šypsojosi sakydamas, kad keli seni sausainiai vis dėlto, nebuvo jau tokie svarbūs.
Autorius nežinomas
Iš anglų kalbos vertė: Viktorija Gorčakovaitė