BEVEIK LIGI ŠVENTOSIOS
jėgom siaubingom – žeminkimės! jūra –
vidaus vanduo ir išorės vanduo
sueina čia – ir kertasi; sugūra,
prakiūra lyti, griuvenos, ruduo
bangų mūšos neatitinka žingsnis,
dvejoja vienis ir išsprūdęs „gal“ –
kažko pradžia, tačiau kartu ir tvinksnis
sekundei stabtelėt ir suktelėt atgal
nes ko dar eit kai toks lietus ir vėjas,
nes gal iš viso nebuvau išėjęs,
netemsta gal ir gal toli naktis
– gal dar esu – kaltai galva galvoja,
– esi, esi – kartoja kojai koja,
– šypsaisi dar – sumerdėja dantis
2000 10 17
DU BANDYMAI
1
Ištarsi – spalis. Ir staiga
prieš pat akis pageltęs lapas.
Ištarsi – šiaurė. Ir – taiga,
kirtavietė, senelio kapas,
kažkokios valtys – kaip, kodėl?
šviesa, šešėliai, lapės akys.
Ištarsi – vakaras. Ir vėl
po sodą sklandančios plaštakės.
2
Ištarsi – vakaras: žiema,
vos temstant – sniego violetas.
Ir kur regėta ši schema?
ir kur matytos šitos vietos?
tas kreivas vaikas? patirtis
spengios tylos – nelyg po tvano?ištarsi – labas. Ir mirtis,
ir vėl mirtis. Ir vėl ne mano.
1999 07 28
ERŠKĖČIŲ KRŪMAS DŪZGIA
erškėčių krūmas dūzgia
pilnas tavęs ir tekančios saulės
mano laikas teka greičiau
nei turėčiau kalbėti
todėl nežinau
GRUODIS
O gruodyje ir vėl pabrangsta viskas.
Žiema prasideda – kad ir kokia
ji būtų. Šaltas saulės diskas
nelyg iš ledo. Moteris lauke
išdžiausto skalbinius, bet dar nepasiduoda:
paklodės baltos – meilės aitvarai,
pakylantys virš susapnuoto Sodo, –
ji tai byloja šitaip atvirai
šaltam pasauliui, laikui amžinybės,
betiksliams žodžiams, popieriui tuščiam
ir pačiai sau, pilnai naujos gyvybės.
Ir tau, ir man. Ir dar kažkam trečiam.
1992 12 04
ĮTAKOS
man darė įtaką lietus
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas – du kartus,
ir tris kartus – šviesos kūrėjas
ir keturis kartus kadai,
o ne, penkis – tarkovskio kinas,
ir kokį trisdešimt – baltai
kasmet pražystantis jazminaskelis kartus, sakykim, mūzos,
bet daug dažniau – mėlynė, guzas
ir daugel panašių dalykų
iliuzijos, pegasų karčiai,
ir vieną sykį – šitas karčiai
saldus gyvenimas už dyką
1999 06 25
KARTAIS ABEJOJU AUTORYSTE
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą;
(PR 1, 27)
dvi paros įtampos,
nemiga, badavimas,
besaikis
rūkymas „iš tų nervų“
antrą naktį staiga
vienas po kito
ateina šeši invalidai
eilėraščiai, tereikia
teisingiau užrašyt
remontuojant
šeštą ties nosies
pertvara kažkas
lyg nutrūksta ir niekaip
negaliu nei nuryt,
nei išspjaut, galvoju
pasižiūrėsiu, yra gal
kokių nors išorinių
pokyčių, veidrody
išsprogusiomis akimis
spigina į mane
klaiki pasišiaušusi
ilganosė – štai šitas
šitas tai jau tikrai
mano sukurtas, šitas
aidas, šitas marčėnas
2003 06 19
KLAIDA
neatitaisoma mano klaida
prieš penkiolika metų žaidžiant slėpynių
įsilipti į klevą mokyklos kieme
atsisėst ant šakos ir žiūrėt
kaip neranda manęs neatitaisoma
neatitaisoma klaida neišsiduot kai visi
užmiršę mane išsiskirsto
nes prieš dešimtį metų tą klevą nukirto
supjaustė ir išvežė
o aš vis dar
slepiuosi jame
KONTAKTAI
tikiu, bet nėra, netikiu, bet yra –
apie ateivius
ką galiu pasakyti? jų
nenuspėjamą būdą, niekur buvimą
ir nebuvimą visur, nuolatinį
mūsų prasilenkimą
erdvėje ir laike – greitą maistą
transcendencijos išalkusioms
sieloms, sunkiai virškinamą
suvulgarintą kitapusybę,
nuleidžiamą sąmonės
unitazuose – po teisybei
mažai jie man rūpi, kas kita
ta simpatinga
keturiasdešimtmetė brunetė –
po tamsiais akiniais pasislėpę
penkta jau diena prasilenkdami
susitinkam pakrantėje, tarsi
nepastebėdami vienas kito
gyvenimų, tarsi nebėra mūsų,
tarsi nebuvo, tarsi nebus
2004 04 22
MANO NERIS
Antakalnis man vasara yra
ir garlaivio sukeltos aukštos bangos
indėnų pelkės prerijų žara
ir visad girtas prie statybų sargas
nei du delnai plaštakės dienomis
o vakarais baugu šešėlio savo
ir kuoja paskenduolės akimis
kur Tadzikas prie akmenų sugavo
keisti mergaičių pokalbiai slapti
jų suokalbiai nereiškiantys mums nieko
žaidimai teatrai štai ir apsupti
žiaurių komančų skalpus jiems paliekam
pievelėje kur tarėsi gentis
kvailų darželinukų skambios voros
ir kaip didžiausia amžiaus paslaptis
dėžutėje sugautas storas voras
aš jau seniai tenai negyvenu
ir vien sapne dar rodos man tos vietos
aukštu krantu kur vaikas aš einu
stebėdamas kaip toldamas iš lėto
baltuolis garlaivis tuoj vingyje ištirps
ir liks verti tik moteriškių kūnai
kuriems besivoliojant saulėje prisirps
kitam krante aukšti balti Žirmūnai
MAXIMA
metų pradžios išpardavimas, tarytum
lesalo vištoms pabėrus – pulkelis
raibų moterų prie vežimaičių
su nupigintais skudurėliais – valdyk,
sakau, valdyk savo žemuosius
instinktus – nejaugi norėtum
atrodyti apsirėdžiusi taip, kaip ir jos
arba jų giminaičiai – modifikuotu
goduliu akyse, papilkėjusia
veido oda, drapanomis – be dvasios
pamušalo, lengvai išverčiamomis
pažiūromis, euroeilėraščiais, vienodais
vokiškai ar lietuviškai, geriau,
sakau, second hand‘as – tai tai,
ko jiems nebereikia – tasai
Gianfranco Cornelio švarkelis,
gulantis kaip tik tau, o ir man –
Celanas arba Rilke, Poundas
ir Eliotas, prašmatnus Hölderlino
kliedėjimas, giliau pasiknisus – tikiu,
atrastume ką nors iš Versace‘s
Giotto arba Botticellio,
atrastume Dante‘s pragaro priešangį
Anykščių šilelyje – Baranausko
2003 01 13
METAI BE ŽIOGO
Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.
Greta mirtis, todėl gyvybė kaupias
prieš pirmą šalną. Vasara jau traukias, –
greit amžiną mirties-gyvybės bylą
išspręs ruduo. Laiškai neparašyti
sudegs. Taip parkuos deginami lapai.
Vienutėn iš vienutės – šie etapai.
Be žiogo – metai. Bandymai išgyti.
„Iš nervų visos. Tik viena – iš meilės.“
„Kas nemylėjo – tas ir negyveno.“
„Tremčių ir kryžių! Tautai reikia meno
suprantamo.“ „Ką reiškia šitos eilės?“
Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių!
Aš negirdžiu, bet gal išgirs koks glušas?
Rudens liūtis – blaivyklos šaltas dušas, –
išleis, ir eik neklausinėjęs kelio.
Nubusk ir melskis: „Tėve nebe mūsų,
neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, –
pyrago duok“. Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas, o giesmė užduso.Juokinga skųstis. Giedrą keičia lietūs,
tad saulės blyksniai skaudūs kaip patyčios.
Joks šventraštis neišaugins garstyčios, –
todėl esu. Ir tik todėl – poetas.
Todėl kiekvienas laiškas – paskutinis.
Išspaustas vynas neraškytų vaisių.
Todėl esu. Ir tik todėl išeisiu
užrašęs turtą – rudenį auksinį.
Rugsėjo auksas – visos brangenybės.
Diena trumpyn, bet ir naktis trumpėja.
„Gimimo dienai dovanok man vėją.
Gimimo nakčiai – dar šiek tiek gyvybės.“
1993 08 17–1993 09 05
RADAUSKO NUŽUDYMAS
V. Kavoliui
viešnia blondinė įžengė į salę
sesuo šaltoji laimėj ir varge
parklupus prieš šmaikštaujantį karalių
jam sukuždėjo bėkime drauge
iš šito baliaus lėkšto ir neverto
tų pastangų mes būsime kartu
akacijos putos skambės išgertos
sidabro taurės siunčiamos ratu
ten arfom gros šviesusis Apolonas
Neronas Romą tau padegs gražiai
ir aukštins žvakę žydinčio kaštono
su angelais giedodami gaidžiai
karalius baigė grakštų anekdotą
ir jam paplojo draugiška svita
ir kaliniai kvatojosi už grotų
ir verkė duona tinginiui skirta
pro vyno taurę aušo rojaus dugnas
fontaną smaugė vandenų jėga
o jis šypsojos pergalingai liūdnas
aukštam krėsle tapytame Degas
REGNUM MMIII
kamanė dūzgia piliarožėn,
bet pastangom mano valios
į eilėraščio pradžią
visais virpesiais įsirašo,
lyg premjeras istorijon –
plyta filosofo – už našų
kūrybinį darbą, valdovų
rūmus atstatant – karaliams
grįžtant namo po sėkmingų
medžioklių iš iškirsto miško –
per kvailių renesansą,
per Vilniaus barokinį dangų
angelų giesmėmis pakeltiems –
nuo pastolių ir viškų
lemon joy ir merlyn,
ir biplan, ir bavarai, ir mango,
bet, sakyčiau, dažniau
ruki v verch arba lesopovalas
ir Apvaizdos tinklainėje
netaisyklingas ovalas
karšto oro baliono,
kasmet panašesnio į angą,
pro kurią į simbolinį miestą
poetas simboliškai krinta
ir kol krisdamas tikslina
savo vertimą iš švento
Pranciškaus kalbėjimų saulei –
prašvinta, sutemsta, prašvinta
mitologinės tiesos –
Ikaro ir inteligento
panašumų ir skirtumų
fugos vargonams ir smuikui,
ir nors stengtas gražiai
nugyventi prasmingą ir puikų
gyvenimą, viltas vis viena
labiau nei gyventa
kai nebedera Bachas
ir kaulų vargonai suskyla –
išguldytais gandrais
įsirėmina užbaigtas vaizdas,
kur vis krinta poetas,
o oro balionas vis kyla
ir drakono kvapu
pučia degančią smarvę į žaizdrą,
kuriame bus nukaltos
tvarkos ir teisybės grandinės –
iš tuščių pažadų,
iš gudrių pranašysčių gruzinės
lengvo oro balionuos,
reklaminės Viešpaties žaizdos –
išversti viduriai –
palei Katedrą – švintančių mūrų,
išaustų erdvėje,
tartum Fata Morganos miražas
iš retorikos ir pilotažo
aukštųjų figūrų
apsvaigintos galvos,
kai vaikystėj rūkiau prie garažų,
kada perkrovas didino Vilnius
jo link palei upę
mušant kosminį būgną
pasaulį įkūrusioj grupėj,
parazito gyvenimą gavus
kaip smulkmenų grąžą –
išsitrauksiu save
iš prišlapintų miesto griuvėsių
estetikos, kur net šios eilės
daugiau nei jas kalęs,
o pamynusi tvarką
iš oro dinamikos dėsnių
kamanė dūzgia piliarožėn,
bet pastangom mano valios
2003 08 08
SECOND HAND
negi dabar čia pradėsiu nuo sėjamo lino
negi tuoj imsiu ir vaižganto kančią išbūsiu
negi auginsiu avis karšiu vilną ar medvilnę rinksiu
kas pasakykite megzti ar austi dar moka
net jei ir audinį kokį nenaują turėčiau
rietimą angliškos vilnos prieš karą senelio taupytą
net jei ir kinišką šilką kuris ir už liepsną lengvesnis
net jei ir ką čia kalbu iš liepsnos vien tik smalkės
ką gi jokių juk nėra galimybių pačiam pasisiūti
talentų tai jau tikrai neturiu už naujus sumokėti
tais kuriuos pirkotės brangiai ar gavot už nieką
jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo sielą
savo virpančią sielą tiesiog man jos būna taip gaila
dangstau ją o ji drabužėlių nešiotų nenori
nenori ir baigta verkšlendama spardos ir daužos
drabužiai ant popieriaus gulas o ji toliau virpa
1999 04 22
SIAURUKAS ČIA SUKA Į SAULĘ
Siaurukas čia suka į saulę,
į rūką panyra. Ir kas
pasaulis yra? Tik apgaulė
pro grimztančių medžių šakas.
Kada iš nakties kyla vėjas,
toks lengvas ir amžinas, – gal
sustoki staiga suvirpėjęs
ir greitai pasuki atgal,
ir eiki lėtai, tartum nieko
nebuvo, ir lyg nežinai,
ką mes lig mirties pasiliekam,
užmirštame ką amžinai.
Ir Dievui dėkok, kad ištrūkom
iš ten. Kurgi buvome mes?
Kur suka siaurukas pro rūką
į tekančios saulės gelmes.
ŠITOJ ERDVĖJ PRIEŠ PAT UŽMINGANT
Šitoj erdvėj prieš pat užmingant
kadaise rodosi jau būta
apleistas parkas tuopoms sningant
kažkur pro perregimą rūką
fontanas panas liejas fleitom
ir aukštos marmuro skulptūros
pro mus nutolsta tartum laiko
nepakartojamos struktūros
pro tuopų švintančią lapiją
išpaikintas borėjas šypso
ir toj liūdnoj šviesoj atgyja
nejudrūs vandenys iš stikso
tu čia sustoji mylimoji
kam reikalingas šitas parkas
paklausti nori bet herojai
tave nusiveda už rankos
numiręs parko šeimininkas
mane budėti čia palieka
žiūrėti paukščio giesmininko
akim ir nesuprasti nieko
TAIP
Taip
tikriausiai smagu
būtų tverti pasaulius
štai paprastai žodis tėvas
ir žodis motina nesusimąstant štai
iš jų dar viena visata apibendrink
jei nori tačiau
žodis nežinau ir žodis myliu
štai (jei ištversi)
irgi dėl saulės energijos
spengiančioje mano smegenų vienutėje
prasikala mažas daigelis
anava pats savyje pumpuras jau
tavo vaizduotėje
sprogsta
VIDURNAKTIS
Vidurnaktis. Kaip niekada jaučiu
senatvės lengvą vėją. Ir tik juokas,
kad nebelaukiu jau seniai svečių,
o juk buvau nepralenktas pijokas.
Ilga naktis. Ir aš, manau, teisus,
kad net kozloviškas anų laikų saugumas
mums buvo kiek baisus. Bet nebaisus
ir nejuokingas žodis dvasingumas.
Per daug gal ir nebuvom artimi,
ir laikas mūsų infantiliškos jaunystės
beveik nerealus. Bet netgi gerdami
ieškodavome Dievo karalystės.
Naktis vėsi, kaip tirščiai išgertos
kavos puodelyje. Ir sutvarkytas butas.
Ir reikš tyneidžeriams ateinančios kartos
tiktai degtinę žodis Absoliutas.
ŽIEDLAPIS KRIS Į TENAI
žydi užupy obelys baltos
nupenėti šeši katinai
mano angele negi aš kaltas
kad kadaise tenai gyvenai
tarp senų teologijos knygų
dievo dulkių vėsioj apsupty
nuaustoj iš saulėlydžio stygų
kamaraitėj brūkšnys atminty
du brūkšniai vėl kažkas man išklero
trys brūkšnys keturi viso gero
ledo žiedlapis kris į tenai
sugrįžtu aš vis angele mano
kur gyvenimo prasmę išmano
nupenėti šeši katinai
Triušių narvas
1
nes išties kas yra žmogaus siela
kas yra sielos nemirtingumas
jeigu yra sielos nemirtingumas
aš klausiu nes netikiu
sielos nemirtingumu (ir tai man
baisiau negu pragaro kančios)
aš klausiu nes netikiu
dievo įkvėpimu (ir tai man
mieliau negu rojaus giedojimai)
šitaip mintis po minties žodis
po žodžio aš pats kantriai kas dieną kuriu
savo sielą kuri galbūt pagyvens
kiek ilgiau negu aš
2
baisu bet gyvendamas
aš vis dažniau kalbuosi
su mirusiais vis rečiau
su gyvaisiais
nes kas yra pokalbis:
ar žodžiai kuriais tėvas
veidu teisuolio mokė mane
gyvenimo išminties ar žodžiai
kuriais ir aš mokysiu dukrą
nes kas yra pokalbis: ar skurdus
prisipažinimas skurdžioje meilėje žodžiai
kuriuos šimtmečiais mėginam ištarti naujai
nes kas yra pokalbis: ar tie žodžiai
kuriuos mes pasakom vienas kitam kas rytą
kas vakarą žodžiai kai bandom šnekėtis
neviltyje apie didžius dalykus
po svetimom mintim pasirašydami
ar tai dabar aš kalbuosi su tavimi
ne mes juk čia kalbam tai jie
vis arčiau ir arčiau kartojasi mūsų balsais
ar tai tu iš toli mėgini man kažką pasakyti
tai jie tegali išgirsti vienišo šauksmą
tai tik jie negailestingai mus išklausys iki galo
todėl
kuo toliau
tuo dažniau aš kalbuosi su mirusiais
kuo toliau tuo drąsiau
kol užkalbins kas nors ir mane
3
skauda kas dieną labiau kas naktį
su tavimi tampu vienišesnis kas dieną
žiauresnis darausi visiems kuriuos myliu
(ir dukros švelnus priartėjimas
tik trumpam nuramino mane) kas naktį
galvoju pabaigti užmingant sakau
rytoj viską pradėsiu kitaip
aš dar gyvenu šiame pasaulyje ir tai
kas vyksta jame kas kartą
įvyksta su manimi
4
aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(net paskutinę akimirką)
nes ir mirę kalba su mumis tik tiek
kiek jie yra gyvi nes nėra mirusių
yra tik tai
ką siekia mūsų gyva atmintis
ir aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
nes net mirusiųjų knyga yra
seniausias mūsų gyvybės šaltinis nes viskas
lig šiol mūsų sąmonėj buvo
nesibaigiantis amžinas ciklas
ir aš nenoriu mokytis
mirusio vandens kalbos
aš nenoriu nenoriu mokytis
kalbos mirusios sielos
gyvame artimo kūne
ir aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
kokius pavidalus ji pasirinktų
kaip gražiai kaip viliojančiai beskambėtų
nes nuolankiai mes mokomės
kas dieną baisesnio kalbėjimo: paskutinių miškųupių ir ežerų gyvo vandens kalbėjimo
paskutinio kalbėjimo kaimų ir lygumų
kalbėjimo mirusiųjų ir gyvųjų
kad sugebėtume tinkamai atsisveikinti
nes prieš šimtmečius kalbėję mirusia kalba
su kiekvienu sugrąžintu žodžiu
tampa kaskart gyvesni mumyse nes galbūt
kada nors ir mes taip sugrįšim gyventi
nes daina mirdama
dar suskamba mūsų lūpose
ir išnykus rūšis tampa mūsų
skaudžiausia dalim (jie nekeršija mums
jie paprasčiausiai numiršta)
taip ausų tyloje medis šlamės
ir paukštis praskris akių tamsoje
net ir pačioj skaudžiausioj baigty
jei liks nors viena gyva siela
išgelbėtas liks pasaulis
5
nes kelias iš namų
visada yra kelias namo
ne dėl to kad žemė yra
apvali ne dėl to
kad sūnus palaidūnas sugrįžta
šimtą kartų skaudžiau
ir ne dėl to kad palikęs namus
supranti juos turėjęs
ir net ne restauracija
kadai matyto vaizdo
ar išgirsto garso
net ne išplėštas kvapas
ir net ne bandymas susapnuoti
šimtą kartų toliau
savo trečiąją vasarą
aš galiu pavadinti namais:
tie keisti dideli žmonėskurie tada gyveno su manimi
kurių jau daugelio nebėra
aš žinau (ir tai nėra paradoksas)
kuo toliau aš tolinuosi link jų
tuo dažniau jie kankinamai
bando mane prisiminti
iš triušių narvo pro groteles matau štai
susėdę visi po jazminais
lauko virtuvėje
mirusieji ir gyvieji
girdžiu šaukia mane vardu
aš glaudžiu prie savęs šiltą triušio kūnelį sudie
amžinai
Ars poetica
Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.
Kas dieną tvirtai pasiryžus,
lyg dirbtum kokį prasmingą,
tik tau vienam suprantamą darbą:
statytum namus, laivą
nykstančiai savo šeimynai,
arba restauruotum šventyklą
numirusios andai religijos.
Reikia rašyti eilėraščius
net ir sekmadieniais, nes
tai yra šventė, tai yra darbas,
prilygstantis kunigo darbui.
Nes pasaulis baigias diena po dienos,
pasaulis baigias netgi sekmadieniais.
Todėl reikia rašyti eilėraščius,
reikia statyti namus, jei juose
ir nebus kam gyventi,
reikia kantriai pamatą ręsti
diena po dienos, nes galas,
jei Dievas numirs anksčiau nei kalba,
ir kalba anksčiau nei pasaulis.
Asketo mirtis
Maža, dviem taškeliais, Dievo karvytė
ropoja smilgos stiebu, visai prie tavo akies.
Rytas išaušo saulėtai giedras, audra
nugriaudėjo šonu. Miškas
pilnas alsios gyvybės,
kurią tu girdi kurstančiom savo ausim.
Visur kur pilna sferų muzikos,
ir angelų balsai
susilieja gegutės kukavime. Pievom
briedis atveda tavo dukrą ir sūnų,
pasenusias tavo žmonas, mirusius
tėvą ir motiną, senelius. Juos seka
raišas pagoniškas velnias, Žemyna,
šešios raudančios laumės. Angelų balsai
vis arčiau. Tavo akis
regi tik Dievo karvytę, kuri,
pasiekusi smilgos viršūnę,
išskleidžia sparnelius ir pakyla į dangų,
lengvai nešdama tavo sielą
į degančius savo namus. Staiga pasunkėjusį,
musių ir mašalų nusėstą išsekusį kūną
priima palengvėjusi žemė, visi
mirusieji ir gyvieji.
Poilsis II
va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį
sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal
mes jau regim seniai ko vis vien neišvengsim patirti
kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal
mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės
ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai
ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės
(aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)
Viešpatie, grybą radau
Dievo ir aš nemačiau, bet užtat užėjau
baravyką miškelyje. Didelis buvo, gražus,
archetipinis visas. Kodėl taip išeiti bijau,
jeigu viskas, prie ko prisirišęs esu, greit pražus?
Jau tada aš žinojau, kai lapą lazdyno liečiau –
taip gal pinigus liečia savęs išsigandęs vagis
Kosmonaute vaikystės, į ten mes nukaksim greičiau,
nei tą spiečių išvys teleskopo apstulbus akis.
Labas, skraidančios lėkštės! Į kur nuskraidinsit mane
subtiliaisiais pasauliais? Ar šitas jums rodos grubus?
Aš juk viską žinau, senas grybas man sakė sapne –
begalinis esu. Ir todėl, kaip ir jūs, – nesvarbus.
Atsirišti valtelę ir irtis, kol baigsis era,
kol ištirps atmintis ir aplinkui teliks tik vanduo.
Laikas pasirenka mus ir todėl jo nėra.
Kopiant į Kakaro kalną praeina ruduo.
PLIKLEDIS KATEDROS AIKŠTĖJE
pasiklyst neįmanoma, – lauksi nelauksi – ateis
ateistų kalėdos su kopiančios saulės grąža –
užmokėta jausmingais, tuščiais sakinių statiniais,
paauglystės svajonėmis, temstančio proto varža
čiuožkim, čiuožkim, – užšalus tėvynė, giliau – sekluma
vos alsuojančiai sielai, – kažkas ten, po gruodžio ledu,
amžinoj tėkmėje suvirpėjo, paskui – tik suma praeitųjų
gyvenimų, – kur link, adomai, vedu
kur link raudu – išverkčiau iš lenkų kalbos, kaip antai:
už sveikatą brangesnė, – beveik kaip baltakė pigi,
tartum spiritus – siela, – ką jos akimis pamatai
lietuvon atsimerkdamas – viešpatie, kaip tu sergi
nuo liežuvio nuslydęs krenti su mamom ir velniais, ir,
nešventą mergelę palietęs, verti ją tyra, slidinėji po
aikštę, lyg eitum vandens telkiniais, bet nėra čia
stebuklo – negali jo būti – yra
Aidas Marčėnas, Eilinė, rinktiniai eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 291, 265,
53, 148, 253, 318, 7, 376, 135, 365, 166, 182, 325, 247, 184, 62, 203, 185, 26–33, 97, 112, 140, 205, 217.
JEI TU BŪTUM DABAR MIRUSIŲJŲ
Yra vienas kitam ir pašnekovai, ir vertintojai, ir publika, ir geras fonas – kultūros monada.
(Iš Šiuolaikinės lietuvių literatūros)
sulipdė mus kaip Siamo
dvynius, nepanašius
savo žemaisiais pasireiškimais,
skirtingus
aukštaisiais ketinimais
patys kalti, nederėjo
taip patikliai sukristi
į dvigulę žydrąją knygą
baltųjų lankų kombinacijoj
buvai pirmutinis, labiau
pirmapradis, sakytumei
ubagas prie bažnyčios
vartelių demonstruojantis
savo žaizdas, besikrapštantis,
kad neužgytų
totoriškai rusišku stiliumi
brėždavai tiesą motulę
panosėje Dievo, o kartais
išslysdavo bruožai –
turi pripažint – moralisto
ir visgi žinojai – profanum
nieko nevertas be sacrum,
o sacrum pigus be profanum
ieškodamas skaudančių vietų
atrasdavai
juoko kauliuką
būdamas žiauriai jautrus
būdavai jautriai žiaurus
ir, tiesą pasakius
pakankamai blogas poetas,
tad, ilgėdamasis tobulybės,
iš bjaurysčių sukurt
sugebėjai kelis
ontologinio grožio
eilėraščius
ką bepridurti? mylėjau tave
stipriau nei neapkenčiau
ir didžiavausi tavim daug labiau,
nei tau pavydėjau
džiaugiausi tave ataidėdamas,
kalboje tiesinau
ką sulankstei, mylėjau
tave tartum brolį –
komplikuota brolžudžio meile
greitai man bus
penkiasdešimt ir tuščia
atėjus numirt į šią dykrą
2004 06 06
Aidas Marčėnas, Pasauliai: lyrika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 118–120.