Į naktį amžiną be atgalios mes nublokšti,
Vis skynėmės sau kelią prie naujų krantų.
Nejaugi niekad mums nelemta,
Išmesti inkaro užuteky dienos?
O, ežere! Jau metai beveik baigiąs,
O aš ir vėl prie tavų mielų bangų, – kaip ir anksčiau su ja,
Pažvelki! Sėduos vienas ant akmens,
Kur rymančią tave regiu.
Tu dejavai tada giliai po uolomis,
O prie jų šonų sužeistų,
Atnešė vėjas putą bangų tavų,
Prie tavo kojų pašvęstų.
Ar pameni tą vakarą? Mes plaukėm tyloje,
Girdėjos tolumoj, bangoj ir dausose,
Teškenimas irkluotojų ritmingai,
Plakančių bangas tavąsias.
Staiga nežinoma tartim į žemę snaudžiančių krantų,
Dangiškas balsas sukrėtė sapną žavų,
Sykiu daugkart žodžių aidu,
Srautu ausysna pasiliejo žodžiai:
O, Laike! Nustoki skriejęs tu dėl mūsų!
Valandos, sulėtinkit tekėjimą:
Leiskit skanaut palaimos,
Gražiausių mus dienų!
Kankinas nelaimingi apačioj ir jūs maldauja,
Jiems tekėkit, tekėkit;
Dienos vargų paglemžiančius jų rūpesčius paimkit su savim;
Užmirškite laimingus.
Bet veltui nors dar akimirką prašau aš,
Laikas išsprūsta, lekia;
Sakau šiai nakčiai: Būk lėtesnė; aušra
Tave tuoj ištirpdys.
Lekiančios laimės valandą mylėkim!
Skubėkim džiaugtis!
Žmogus neturi uosto, laikas – krantų,
Jis nuteka, o mes praeiname.
Tuo pat greitumu pavydulingas laikas,
Kaip dienos meilės, dienos nevilties vis lekia,
Be pėdsako išnyksta už bangos,
Nurimt nenorinčios.
Ką gi! Ar liks bent pėdsakas iš jų?
Nejau! Praėjo amžinai! Nejau! Nebesugrįš.
O laikas davęs juos atgal atsiima.
Pakelt sunku!
Per tamsias prarajas amžinasties ir nebūties,
Ką su dienom, kurias prarijote, padarėt?
Prabilkit gi: Grąžinsit mums prakilnią nuostabą
Kurią pagrobėt?
O, ežere! Nebylios uolos! Grotos! Tamsus miške!
Jūs sergsti laikas bei tai, kas džiugina,
O jūs šią naktį saugot,
Ir bent menat jos natūrą gražią!
Lai būna ji ir poilsy tavam ir audrose,
Tavų linksmų krantų pavidale, gražusis ežere,
Ir ten, kur pušys juodos ant uolų laukinių,
Nusvyra virš tavųjų vandenų.
Lai būna ji nakties vakary švelniame,
Ir atbalsiuos krantų juose ir pakartotų,
Ir tos žvaigždės kur blykšta tavo paviršiaus sidabro kaktoje
Gležnam vaiskume.
Lai vėjas aimanuoja, nendrė atsidūsta,
O lengvas tavasis aromatas lai pasklinda,
Kad viskas, kas girdis, matos ir kvėpuoja,
Byloja viskas: Jie mylėjo!
Iš prancūzų k. vertė Žilvinas Vareikis
Alphonso de Lamartine’o eilėraščio originalus tekstas iš veikalo: « Méditations poétiques »
LE LAC
Ainsi, toujours poussés vers de nouveaux rivages,
Dans la nuit éternelle emportés sans retour,
Ne pourrons-nous jamais sur l’océan des âges
Jeter l’ancre un seul jour ?
Ô lac ! l’année à peine a fini sa carrière,
Et près des flots chéris qu’elle devait revoir,
Regarde ! je viens seul m’asseoir sur cette pierre
Où tu la vis s’asseoir !
Tu mugissais ainsi sous ces roches profondes,
Ainsi tu te brisais sur leurs flancs déchirés,
Ainsi le vent jetait l’écume de tes ondes
Sur ses pieds adorés.
Un soir, t’en souvient-il ? nous voguions en silence ;
On n’entendait au loin, sur l’onde et sous les cieux,
Que le bruit des rameurs qui frappaient en cadence
Tes flots harmonieux.
Tout à coup des accents inconnus à la terre
Du rivage charmé frappèrent les échos ;
Le flot fut attentif, et la voix qui m’est chère
Laissa tomber ces mots :
« Ô temps ! suspends ton vol, et vous, heures propices !
Suspendez votre cours :
Laissez-nous savourer les rapides délices
Des plus beaux de nos jours !
« Assez de malheureux ici-bas vous implorent,
Coulez, coulez pour eux ;
Prenez avec leurs jours les soins qui les dévorent ;
Oubliez les heureux.
« Mais je demande en vain quelques moments encore,
Le temps m’échappe et fuit ;
Je dis à cette nuit : Sois plus lente ; et l’aurore
Va dissiper la nuit.
« Aimons donc, aimons donc ! de l’heure fugitive,
Hâtons-nous, jouissons !
L’homme n’a point de port, le temps n’a point de rive ;
Il coule, et nous passons ! »
Temps jaloux, se peut-il que ces moments d’ivresse,
Où l’amour à longs flots nous verse le bonheur,
S’envolent loin de nous de la même vitesse
Que les jours de malheur ?
Eh quoi ! n’en pourrons-nous fixer au moins la trace ?
Quoi ! passés pour jamais ! quoi ! tout entiers perdus !
Ce temps qui les donna, ce temps qui les efface,
Ne nous les rendra plus !
Éternité, néant, passé, sombres abîmes,
Que faites-vous des jours que vous engloutissez ?
Parlez : nous rendrez-vous ces extases sublimes
Que vous nous ravissez ?
Ô lac ! rochers muets ! grottes ! forêt obscure !
Vous, que le temps épargne ou qu’il peut rajeunir,
Gardez de cette nuit, gardez, belle nature,
Au moins le souvenir !
Qu’il soit dans ton repos, qu’il soit dans tes orages,
Beau lac, et dans l’aspect de tes riants coteaux,
Et dans ces noirs sapins, et dans ces rocs sauvages
Qui pendent sur tes eaux.
Qu’il soit dans le zéphyr qui frémit et qui passe,
Dans les bruits de tes bords par tes bords répétés,
Dans l’astre au front d’argent qui blanchit ta surface
De ses molles clartés.
Que le vent qui gémit, le roseau qui soupire,
Que les parfums légers de ton air embaumé,
Que tout ce qu’on entend, l’on voit ou l’on respire,
Tout dise : Ils ont aimé !