IŠSILAUŠIU LAZDĄ…
Išsilaušiu lazdą
Riešutinę
Ir klajot išeisiu
Po gimtinę.
Kožną žemės pėdą
Pabučiuosiu,
Kiekvienoj troboj
Pasisvečiuosiu.
Su visais dalgelį
Pievoj trauksiu,
Su visais ir pusrytėlių
Kantriai lauksiu.
Sužinosiu, ką galvoja
Lankos, gojai,
Ir kodėl tu šiąnakt
Nemiegojai.
O paskui širdy
Sudėsiu dainą.
Lai ir ji kaip aš
Per svietą eina.
[1957]
* * *
Smėliu užžarstėm kraujo klaną
Tuščios gatvelės vidury…
Gimtine mano, žeme mano,
Kodėl tu kraujo tiek geri?
Gal neužtenka tau lietučio
Ir rytmečio gaivios drėgmės?
Jei nori, virpančiom rieškučiom
Vandens pasemsiu iš versmės.
Jei nori, prakaitu apliesiu
Sausus arinių grumstelius.
Aparsiu visą, apakėsiu —
Pasėliai mariomis paplūs…
Bet žemė nieko negirdėjo.
Ji gėrė kraują ir tylėjo.
[1957]
UGNELĖ
Toli, palei šilą,
Ugnelė kūrenas,
Ugnelė kūrenas,
Šėmi dūmai kyla.
Naktigoniai dainą
Prie laužo niūniuoja.
Suprunkščia bėrukas,
Margiukas suloja…
Ir snaudžia sodybos,
Paskendę tarp sodų.
Mėnulis keliauja
Viršūnėm rasotom.
Ir smelkias į širdį
Šviesa sidabrinė.—
Čia mano gimtinė!
Čia mano gimtinė!
Ir kur benueičiau,
Visur man vaidenas:
Toli, palei šilą,
Ugnelė kūrenas.
Ugnelė kūrenas.
Šėmi dūmai kyla…
[1957]
GYVENIMO SKONIS
Iš kur toks baisus apetitas?
Širdis — amžinai alkana.
Per greit man išaušta rytas,
Per greit prabėga diena.
Skubu gyventi. Stengiuos
Daug imti ir duot, kiek galiu.
Kodėl tokios trumpos rankos,
O tiek daiktų didelių!
Norėčiau džiaugtis, kaip niekas
Nesidžiaugė dar lig manęs,
Ir verkti, kaip neverkė niekas —
Liet ašaras krištolines.
Gyvenimo aitrų skonį
Pajusti noriu pilnai.
O jei nepajusiu —
Tik duona
Suvalgyta bus dovanai.
[1957]
TAI, KURIOS AŠ NIEKAD NEREGĖSIU
Jei vieną rytmetį aš prisikelsiu
Ir pasibels į langą mano pelenai,—
Neišsigąsk, išgirdus duslų balsą.
Aš gyvenau seniai,
Labai seniai…
Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Nesu žudikas aš, nesu vagis.
Ir tik todėl šį rytą prisikėliau,
Kad noriu pažiūrėt į žvilgančias akis,
Į garbinius, kurie auksinėm gijom
Sruvena ant baltų, švelnių pečių…
Seni sapnai many ūmai atgijo,
Širdy vėl godų nerimą jaučiu.
Mana daina seniai jau nuaidėjo,
Kaip nuaidės ir tavo su laiku.
Ir jeigu aš kitiems ko pavydėjau,
Tai tik jaunystei žėrinčių akių.
Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Aš atėjau kaip tolima daina.
Ir jei gali,—
Nors vieną ašarėlę
Nubrauk nuo savo skruosto —
Už mane…
1958
* * *
Šį rytą pats save sušaudžiau —
Už smulkų melą,
Už niekšybes smulkias,—
Save be gailesčio sušaudžiau.
Bet kraujas nepasruvo iš žaizdų —
Aistrų užnuodytas,
Glitus, niekšingas kraujas —
Man nepasruvo iš širdies žaizdų.
Ir darės man
Kaskart sunkiau, sunkiau.
Be kraujo pats save sušaudęs,
Be ašarų aš ir verkiau…
1958
***
Verkia vidurnaktį vaikas
Kažkur už sienų storų.
Taip tyliai, taip gailiai verkia…
Kas jam yra? Gal nesveikas?
Gal sapnas baisus jį išgąsdino?
Taip tyliai, taip gailiai verkia…
Gal bijo tamsos tas vaikas?
Gal vienišas nykią naktį?
Taip tyliai, taip gailiai verkia…
Nejaugi į mažą širdelę
Prasismelkė nuojautos klaikios?
Taip tyliai, taip gailiai verkia…
Atrodo, sustojo laikas.
Ar jaudinąs žemė visa:
Verkia vidunaktį vaikas!
Taip tyliai, taip gailiai verkia…
1964
DAINELĖ, GIMUSI NETYČIA
Bulatui Okudžavai
Jis buvo vyras padorus,
Tik jam labai nesisekė.
Jam dvidešimt ir penkerius
Kažkaip netyčia įsegė.
Jis kasė anglį po žeme,
Kirviu mosavo taigoje.
Geri draugai ir net šeima
Netyčia jį palaidojo.
Ką liepė jam, tą darė jis
Ir kailį sveiką išnešė.
Tik prižiūrėtojai dantis
Kažkaip netyčia išmušė.
Užmiršo pavardę jisai,
Atsiminė tik numerį.
Bet iš netyčių ir tasai,
Kur nemirtingas, numirė.
Pasakė žmogui be dantų:
Esi nekaltas visiškai.
Esi reabilituotas tu
Ir dvasiškai, ir fiziškai.
Jis tyčia grįžo pėsčiomis.
Aplink žydėjo vasara.
Tik iš netyčių raukšlėmis
Karšta riedėjo ašara.
Aš jį netyčia pamačiau
Ir apdainuoti ryžausi,
Kad dingtų užmaršty greičiau
Tasai baisus —„netyčiomis“…
1965
ATOMINĖ VIZIJA
Nieko neliko,
Neliko nieko.
Ant lauko pliko
Neliko sniego.
2olės neliko,
Neliko medžių.
Ką mes iš nieko
Paimsim pradžiai?
Kur prisiglausim,
Kur pasidėsim?
Kaip mes iš nieko
Viską pradėsim?
Virš pliko lauko
Plaukia mėnulis —
Virš begalybės
Visiškas nulis…
1966
MIGLOS
Tos miglos,
Pilkos rudeninės miglos,
Ir ašarotas lango stiklas,
Ir nykios rudeninės knygos.
Ta rudeninė nuotaika —
Lyg palikta vienatvėj nuotaka,
Bežvelgianti į nuotrauką,
Į trumpo džiaugsmo nuotrupą…
Ta nelemta dranga,
Drėgna sūnaus ranka…
Ir nežinia dar, ką
Atneš naktis ilga…
Tos miglos, viską dengiančios, neperregimos,
l širdį prasiskverbusios lyg daugiadienis pervargimas.
Nupuolusi dvasia, apsilpęs kūnas,
Ir tik viltis dar girgžda tartum senas vėjinis malūnas…
1965
CIRKE
Galvą įkišiu į liūto žiotis.
Dramblį šokinsiu. Josiu ant tigro.
Neprijaukintas paliks tik žodis,
Jį bus nelengva atvesti į cirką.
Jis nenorės balansuoti ant lyno,
Nei rankomis vaikščiot, nei žongliruoti.
Žodis poetą dažniau šokina,
Negu poetas šokina žodį.
Todėl neveskim žodžio į cirką,
Tegu sau pievose ganosi žodis.
Dramblį šokinkim. Jokim ant tigro.
Galvą įkiškim į liūto žiotis.
1968
VARPININKAS
Juokais parašęs pirmą posmą,
Aš nežinojau, kad rimtai
Tą sunkų varpą įsiūbuosiu,
Kad bus ne rimai, o randai.
Iš karto būčiau viską baigęs,
Neprasidėjęs su varpu.
Dabar lyg pakaruoklis paikas
Ant virvės varpinėj kabu.
Nutrintos rankos iki kraujo.
Ir iš manęs jau ne giesmės,
Ne žodžių žaismo reikalauja,
O tikro veiksmo ir esmės.
Žaidimas baigės. Liko darbas.
Sunkus ir tikras kaip lemtis.
Lyg iš po žemių skamba varpas.
Gal tai ne varpas, o širdis?
1969
RUDENS EKVINOKCIJA
Alfonsui Maldoniui
Dabar naktis prilygsta dienai.
Pačioj pusiaukelėj esu.
Aš kairę ranką mėnesienai,
O saulei — dešinę tiesiu.
Ir šviesą suprantu, ir tamsą —
Šviesoj perpus, tamsoj perpus.
Akimirka, kai nei rytams,
Nei vakarams skriaudos nebus.
Per pusę valdos padalintos:
Viena — dienos, kita — nakties.
Per pusę valdos padalintos
Tarp ateities ir praeities.
Trumpam naktis prilygsta dienai.
Prilygsta džiaugsmui liūdesys.
Tartum arterijos ir venos —
Visur simetrijos ašis.
Ir tik žmogaus širdis negali
Simetrijai paklusti šiai.
Kairėj palieka. Ligi galo.
Be kompromisų. Išdidžiai.
1964
ŽIEMOS GRAFIKA
Justinui Marcinkevičiui
Patinka man poezija sausa
Lyg parakas,
lyg parkas žiemą,
Kai apsinuogina gamta visa
Ir sukuria kontrastišką poemą.
Nubrėžta ryškiai kiekviena šaka
Juodu tušu ant balto fono.
Patinka man prasmė plika,
Be drapiruotės ir be obertonų.
Aš pavargstu nuo subtilaus rudens,
Nuo impresionistinio šviesų žaidimo,
Kai vienas medis — tikras, kitas — iš vandens
Apvirtęs žiūri ir mane klaidina.
Galbūt todėl lengviau atsidūstu,
Kai plikas gruodas suskamba po kojom.
Ir medis nedviprasmiškas. Ir tu
Į savo aiškią vietą atsistoji.
1965
BALADĖ APIE VAGĄ
Koks tu žilas, mano tėve!
Koks raukšlėtas, Dieve Dieve!
Kiek matyta! Kiek patirta!
Gula galvą metų stirta.
Už kalnų, už jūrių marių
Tavo tėvas jaučiais aria.
Tu dar mažas. Ant vagos
Sėdi. Lauki pabaigos.
Oi vaga, vaga, vaga!
Kurgi tavo pabaiga?
Štai jau pats prie arklo stojai.
Keičias ne vaga. Artojai.
Koks stiprus tu, mano tėve!
Koks tu jaunas, Dieve Dieve!
Daug jaunesnis už mane.
Girdai žirgą Nemune.
Kol pagirdei, kol pašėrei,
Vieškeliai žole apžėlė.
0 kol pūdymus arei,
Pradundėjo du karai.
Jau vaikų vaikai užaugo.
Traktoriais vagoja lauką.
Tu jau senas. Ant vagos
Sėdi. Lauki pabaigos.
Oi vaga, vaga, vaga!
Kurgi tavo pabaiga?..
1971
ZARASŲ RASA, TYLUS GYVENIME
Zarasų rasa, tylus gyvenime
Prie vandens, antele neišskridusi,
Mano siela, ūkanoj paklydusi,—
Taip mes ir sulaukėme rudens.
Kuo tave palesinti, antele?
Tu tokia sulysus, net baisu.
Surinkau tau trupinius nuo stalo,
Bet prašei rasų, tiktai rasų.
Ir prašei, antele vėlyvoji,
Mano siela, dar kažko, bet aš
Nieko negaliu kol kas atnešt,
Tik lyg užkeikimą vis kartoju:
Zarasų rasa, tylus gyvenime,
Zarasų rasa, tylus gyvenime,
Zarasų rasa, tylus gyvenime
Prie vandens…
1977
SANSKRITAS
Lietuva pasauliui girias:
Kokios senos mano girios,
Kaip nutįsta gyvos gijos
Iš praamžių į mane!
Paukščiai tiesiai iš Sanskrito
Prie panemunių suskrido,
Čiulba ulba nuo pat ryto
Ant archajiškų šakų.
Guodžias Lietuva: pasauli,
Palaikyk mane dar saujoj.
Aš tokia maža, pasauli,
Net nėjusi, kad laikai
Gintaro lašelį sūdrų,
Kupiną slaptingų burtų:
Ten, sakuos įklimpę, spurda
Mirę žodžiai ir vabzdžiai.
1982