Man
Jau ruduo atėjo —
Subrendimo metas,
Kada grūdus išrankiot
Reikia
Iš pelų…
Plynam lauke
Sustoju
Pasimetęs
Ir nežinau,
Ko griebtis…
Tuščia ir tylu.
Man
Jau atėjo
Spalis —
Pavojingas metas.
Kai pasirodo:
Visko netekai!
O žemės būgnas
Ima gaust po ratais,
Ir prisipildo
Nerimo
Laukai…
Man
Jau atėjo
Lapkritys —
Negailestingas metas,
Kai išsirengti tenka,
Pasilikt nuogam…
Stovėki
Vėjyje,
Visus lapus numetęs,
Ir klausinėti nemėgink
Kodėl
Ir kam.
Man
Jau atėjo
Gruodis —
Tas ledinis metas;
Kai šaltos gėlės
Alpsta languose,
Nuo tuščio stalo —
Vienišas ir svetimas —
Keliuos liūdnai
Su nuoskauda baisia.
Man
Jau žiema
Ateina —
Sustingimo metas,
Kai paukščiai styra
Šalty
Alkani…
Mini, mini gatve,
Apykaklę pastatęs,
Ir nežinai:
Ar vietoj stovi,
Ar eini?
Man
Jau ateina
Sausis —
Pilko šerkšno metas,
Kai žemę
Rūsčiai prislegia
Dangus.—
Nuklys,
Paklys,
Kitų pėdas pametęs,
Į gilią pusnį
Brendantis žmogus.
Ateina
Man
Vasaris —
Drumstas pūga metas,
Kai nebelieka ‘
Jokių vėžių
Nei kelių…
Ar greit įvyks
Tas paskutinis pasimatymas
Su ugnele klajokle,
Su vaiduokliu varpeliu?
Ak,
Juk ateis dar
Man
Ir kovas —
Pabudimo metas…
Sraunių upokšnių
Gausmas…
Karklų šnibždesys…
Negali būt.
Kad horizontai —
Saulėti ir platūs —
Nutils,
Apkurs
Ir pempių neklausys.
— Gyvi! Gyvi!
Pavasaris —
Gyvybės metas!
Žinau:
Ateis…
Ir šauks,
Ir gaus
Visa erdvė!
Vėl
Iš po šilto grumsto,
Nusikratęs
Blausių šešėlių,
Stiebsiuos
Į tave.
Man
Dar ateis
Balandis —
Tas žibuoklių metas,
Kai paslapčių gilumo
Sklidina
Gamta…
Vėl
Skleisis meilė,
Žydrą skraistę užsimetus,
Sūnums
Išsaugota
Ir dukterims
Atiduota.
Ir gegužė
Ateis
Man —
Pirmo žaibo metas,
Kai raibsta akys
Vyšnių baltumu.—
Mylėti audrą
Ir aukotis
Skatins
Išlakūs bokštai
Tolių tolimų…
Man
Dar ateis
Birželis —
Prisirpimo metas.—
Kvepės
Ir gundys žemuogėm
Šilai,
Apglobs paparčiai —
Vis nauji
Ir vis tie patys —
Ir samanų
Papurę patalai.
Ateis,
Ateis man
Vasara —
Sparnuoto darbo metas,
Kai savo vertę
Prakaitu sveri.—
Kiek atiduodi
lėmei
Karsto kraujo
Ir sveikatos,
Tik tiek
Ir džiaugsmo —
Nevogto —
Turi!
Ateis
Man
Liepa —
Medumi pakvipęs metas.
Vidudienio rimtis
Laukimo
Bus pilna:
Argi manęs nešauktų
Balto javo
Begalinės platumos
Kas brandžią varpą
Tau ištiestų
Atverstam delne?
Tada
Ateis
Rugpiūtis —
Dalgio muziką
įsimylėjęs metas.
Alpi kaitra.
Godžiausias troškulys.
Ir plauks,
Ir plauks kombainas.
Ir kuls grūdus.
Ir, iš nasrų išmetęs,
Tuščių Šiaudų krūvas
Tuščiam lauke
Paliks.
Ir tik po to
Ateis
Rugsėjis —
Tas gimdyvės metas,
Kai grūdas miršta,
Tapdamas daigu.
Bus apsisukęs
Žemės rūpesčio
Ir įkvėpimo
Ratas.
Ir vėl
Ruduo
Griežtai pareikalaus
Jėgų
Suvokti prasmei:
Kas įvyko,
Nusilenkti gamtai,
Išsiskyrimo šalčiui
Skaudžiai spurdant
Paširdžiuos,
Ramiai paklusti
Amžinai gyviems
įstatymams.Ak, jeigu antrą kartą gimti
Būtų lemta,
Norėčiau gimt
Rugsėjy
Ir kartoti viską
Nuo rudens pradžios.—
Tai subrendimo metas.
Ir – –
Pasiryžimo metas.