Štai vėsa virš laukų
Skelbia rudenio pradžią.
Saulės lopuos – jauku.
Tiktai šito per maža.
To, kas nulemta, nei
Prievartavęs, nei prašęs
Aš gavau dovanai.
Tiktai šito per maža.
Ir kaitra, ir vėsa
Kužda tiesą tą pačią,
Vėl šviesu akyse.
Tiktai šito per maža.
Metai barė piktai,
Bet ir saugojo, nešė.
Ar man sekėsi? Taip.
Tiktai šito per maža.
Šakos vis dar žaliai
Spindi kviesdamos svečią…
Dienos – skaidrūs stiklai.
Tik ir šito per maža.
Vertė Donaldas Kajokas
Štai ateina ruduo,
Tapo savo peizažą.
Šiltas upės vanduo,
Tiktai visa to maža.
Paslapties kupini,
Klevo lapai man čeža.
Laimė buvo dosni,
Tiktai visa to maža.
Tiek džiaugsmai, tiek vargai,
Man atseikėjo grąžą.
Degė laužas ilgai,
Tiktai visa to maža.
Ir sėkmė ant sparnų
Vis skraidina ir neša.
Kiek gavau dovanų,
Tiktai visa to maža.
Dar viršūnė liauna,
Sveikos šakos dar veša…
Tyro stiklo diena,
Tiktai visa to maža.
Vertė Lanis Breilis
—
Now the summer has passed.
It might never have been.
It is warm in the sun,
But it isn’t enough.
All that might’ve occurred
Like a five-fingered leaf
Fluttered into my hands,
But it isn’t enough.
Neither evil nor good
Has yet vanished in vain,
It all burned and was light,
But it isn’t enough.
Life has been as a shield,
And has offered protection.
I have been most fortunate,
But it isn’t enough.
The leaves were not burned.
The boughs were not broken,
The day clear as glass,
But it isn’t enough.
Garsųjį eilėraštį „Вот и лето прошло…” Arsenijus Tarkovskis parašė 1967 m. Druskininkuose. Šios eilės taip pat skamba poeto sūnaus filme „Stalkeris”. Eilėraščio originalas:
Вот и лето прошло,
Словно и не бывало.
На пригреве тепло.
Только этого мало.
Все, что сбыться могло,
Мне, как лист пятипалый,
Прямо в руки легло,
Только этого мало.
Понапрасну ни зло,
Ни добро не пропало,
Все горело светло,
Только этого мало.
Жизнь брала под крыло,
Берегла и спасала,
Мне и вправду везло.
Только этого мало.
Листьев не обожгло,
Веток не обломало…
День промыт как стекло,
Только этого мало.