Jolita Skablauskaitė
Prieblandoje
Prieblandoje per žalią
pumpurų lietų
ant kilimo atsisėda
paveikslai, įžūlesni
už karnavalo rūbus.
Prieblandoje vandens
krūptelėjimas tykus.
Ir kažkas atsikelia
iš tamsaus kampo…
Tai gelsvas žodis,
panašus į smulkią
gėlytę, virpa ir virpa
per šiltą lietų.
Prieblandoje jauku
kalbėti…
Bronius Mackevičius
Dviese
Lietūs kaimą pilkai nuštrichavo,
Ryškų lapų degimą nublukino.
Tą, nebuvusią, laimę apgavę,
Atmintie, mudu dviese pabūkime.
Parymokim prie popieriaus lakšto,
Kurs nenori kalbėt apie nūdieną,
Bet jaunystės iliuzijų kraštą
Lyg sekmadienio varpas pabudina.
O tada — vaizdas vejasi vaizdą —
Gal matytą, o gal lik sapnuotą.
Ir abiem mums piešt vasarą leista
Lapais mirštančiais, vėjais sparnuotais.
Mes daugiau nesigraušim dėl nieko,
Dėl klaidų, dėl vilčių neįkūnytų.
Tik lakšte (jis nesuteptas liko!)
Pastele nupaišysim svajonę tą,
Kuri šaukė mus, klupdė ir žadino,
Rodė ūkanoj rudenio šviesą.
… Šį lietingąjį spalio sekmadienį.
Atmintie, pasėdėkime dviese.
Jaanas Kaplinskis
Blogio galbūt
ir nėra
yra vien skausmas
atlekiąs
iš žieminio dangaus
šaltu lietumi
stiebiasi
iš vidaus
į paviršių
metų tėkmėj
nedalijamas
tavo
ir mano
skausmas bendrasis
kitapusė
suprasties
meilės
skaudančios širdies alpuly
nepalik
mūs
vienų
(Vertė Sigitas Geda)
Jurgis Kunčinas
BIČIULIS ATEINA SUŠILTI
Kartą mano bičiulis užėjo sušilti.
Buvo spalio naktis – negarsi ir drungna.
Jis atsinešė butelį, knygą ir viltį,
Kad nakties dargana – kaip viltis – laikina.
Jis man priminė Fiodorą, Džeimsą ir Francą.
Jis man priminė priedainį karo dainos.
Mes pripylėm taures. Ir nusprendėme – garsiai
Neminėti anos – prarastosios – dienos.
Dar turėjome vieną vienintelę progą
Patikėti senu, nedėkingu mitu,
Kad vien gera išlieka. Išlieka ir bloga,
O žmogaus gomury pasidaro kartu.
Jis nupylė kelis lašelius anai dvasiai.
Juos nupyliau ir aš. Atsiduso kažkas.
Ir nugirdom – taip tyliai per akmenis basas –
Mes išgirdom – praėjo. Praėjo, – bet kas?
Laikas, vėjas, poezija, duona?
Ar įspėta visų atkakli nežinia?
Buvo darganas spalis. Kilo saulės aguona.
Ten praėjo vaiduoklis – žuvus mūsų diena.
/Atidėtas rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984/
Jonas Aistis. Draugystė
O JEIGU kartais, po daugio metų,
Sueisim vēl, mieli draugai,
Tai mūsų gretos jau bus praretę
Ir pasikeitę mūs veidai,
Tik širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina, pasiliks jauna.
Ir mes kalbēsim, lyg tik prieš dieną
Likimas būt išskyręs mus —
Draugus minēsim visus, kaip vieną,
Ir pilnus sąmojaus, linksmus, —
Nes širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina, pasiliks jauna.
Te metai žeidžia, te metai gydo,
Te vienas mirksnis žudo mus —
Tad nenuplēškim rytojui šydo,
Jis tik netikras įdomus, —
Vis širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina, pasiliks jauna.
Atējom siekti, klajoti, klysti —
Išējus grįžti arba ne,
Težydi žemēj šventa draugystē,
Tegu tyčiojas nežinia,
Vis širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina, pasiliks jauna.
Tai jeigu kartais, po daugio metų,
Sueisim vēl, mieli draugai,
Ir mūsų gretos bus jau praretę,
Bei pasikeitę mūs veidai,
Tik širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina, pasiliks jauna.
Villefranche-sur-Mer, 1945. V. 3
Edmondas Kelmickas. Draugui
Kelias ilgas naktis aš kalbinau tave, brolau,
ir tu žinok, aš taip save bariau,
bet naktyje — gal paukštis sujudėjo —
Ne taip kalbi,— aš išgirdau. „Tai vėjas?“
Ir aš pradėjau bart tave, ar tu girdėjai?
Aš visą mudviejų draugystę ištylėjau,
ir, taurę keldamas, sakau — naktis teisi.
Gailestingumas visas Viešpaties aky,
kai jis j liūdną latrą pažiūrėjo.
Kokia kančia pakėlė galvą tarti:
„Dar šiandien…“ Aš tikiu, jam vėrės vartai.
Ir jis nusviro visas j laukimą,
į saldų savo kūno apakimą,
į kirvio laisvę, skaldančią jo kojas,
į tą akimirką, kurioj visi kraujuoja —
tos laisvės laukdami. Jis užsimerkė,
ir Gailestingos moterys jo verkė.
Naktis teisi tik tiek, kiek nakčiai duota.
Naktis teisi, kiek naktyje gali dainuoti.
Ir, kol jaučiu burnoj teisingą balsą,
aš jį kalbėsiu, švilpausiu, gyvensiu,
o vakare, jeigu ranka pakils, krūtinę
paliesiu, ir daina bus paskutinė.
1988
Aidas Marčėnas. TRYS KONKRETŪS PASAKOJIMAI
PAAUGLYSTEI ATMINTI
1. PASAKOJIMAS APIE TAI, KAIP MES EJOME IS ANYKŠČIŲ Į UKMERGĘ
Rimui
kai mes ėjome per Kavarską
atšalusio rugpjūčio naktį
garuojant asfaltui spragsėdami
vyšnių kauliukais
mano draugai ir aš
mano draugai ir aš
kai mes ėjome dainuodami per
Kavarską šunys nelojo
didelis buvo dangus mumyse
žvaigždės skambėjo
mūsų kelionėje
vyšnių nunokusių
kai mes ėjome pasišvilpaudami
per Kavarską spragsėdami vyšnių
kauliukais keturi tarsi bitlai
Aukštaitija stebėjos
mano draugais ir manim
mano draugais ir manim
2. PASAKOJIMAS APIE TAI, KAIP MES DRAUGAVOME SU MERGAITĖMIS
Sauliui
kai kartą rudėti] mes
draugavome su mergaitėmis
gražiai ėjom gatve
protingai kalbėjomės
mano senieji draugai
mano senieji laikai
kai mes draugavome
su mergaitėmis gražiai
sėdėjome ant suoliuko
valgėme obuolius
rudenio vakarą
namų darbus atlikę
kai mes draugavome
su mergaitėmis ar tada
aš galvojau kad
šitaip ilgesiuos
savo senųjų draugų
savo senųjų laikų
3. PASAKOJIMAS APIE TAI, KAIP MES STEBĖJOME SKRAIDANČIĄSIAS LĖKŠTES
Dainiui
kai vieną giedrą vasaros
naktį mes visi keturi
susirinkome balkone stebėti
skraidančiųjų lėkščių
pilnas dangus lėkščių
mano draugai iš jų
kai vieną vasaros naktj mes
susirinkome balkone stebėti
skraidančiųjų lėkščių krito
ir krito žvaigždės
koks gražus tada
buvo mūsų gyvenimas
kai vieną vasaros
naktį mes regėjome dangų
mumyse aušo rytas
mes išskridome
mano draugai balkonas ir aš
mano draugai balkonas ir aš
Salomėja Nėris. DRAUGYSTĖ
Tekeikia prakeiksmu pasaulį
Išsekę lūpos pranašų! —
Draugystę mano tau — kaip saulę,
Kaip Šviesų ilgesį nešu.
Ak, ilgos naktys, juodos delčios, —
Padangės pilnos debesų.
O vis dėlto — sakyk, kodėl čia.
Kodėl taip žemėje šviesu?
Jei tu manai, kad saulė, — klysti!
Ne saulė teka mum kasryt. —
Tai mūsų didelė draugystė,
Mūs kraujo muzika skaidri!
Dėl jos ir žemėje gyvenam,
Dainuojame dainas dėl jos. —
Dėl jos ir nemunai srovena,
Ir ošia girios žaliosios.
Jonas Aistis. DRAUGAMS
Ir kam jūs, akys, užkerėjote!
Be reikalo jūs sakėte…
Kaip dūmas nyksime nuo vėjo,
Maišysimės lyg kažin kas po eketę…
Čigonės išskaityta jau iš delno
Juoda žvaigždė — juoda nutilusi.
Tai kam tos ašaros, ak, kokiam velniui
Žydės kur knygoje, lyg rasakiliuose!
Aš keikiau saulę — gera, lyg tyčia,
Jinai ir leidžiantis ir keliantis. . .
O kam tokiu oru apleidom grįčią
Su širdimi ir talentu!