Juozas Ruzgis
Durys
Pro šitas duris —
Net baisu —
Tiek sykių
Išėjęs esu.
Pro šitas duris
Į namus
Vedžiausi draugus
Ir džiaugsmus.
Pro šitas duris
Nekaltas
Parnešdavau pyktį,
Bėdas.
O vienąsyk
Lemta negrįžt…
Koks išeisiu
Pro šitas duris?
Petras Keidošius
*
Tik neskubėk nei senti,
Nei gyventi,
O aš, tikėk, nė kiek nesibijau,
Kad baigsis man svaigi jaunystės šventė,
O tu lyg liepa
Oši dar skambiau.
Ir neskaičiuok raukšlių.
Aš nematau jų.
Neslėpki po skara baltos gijos.
Ir meilė amžinai teviešpatauja,
Nesendinkim mes pirma laiko jos.
Nukelki nuo pečių tą mano naštą,
Aš ją ir pats dar panešė t galiu.
Tai kas, kad dūriai paširdžiuos nemąžta
Ir man sunku skraidyti drugeliu.
Bet stiprūs dar pečiai,
Pats naštą nešiu,
Tik tu pabūk,
Tik tu pabūk šalia.—
Gal slenkstį teks dar peržengti
Ar ežią,
O man, žinai, suklupti nevalia.
Pavalkščiokim po žemę kaip artojai,
Ir duona kvepiantys,
Ir prakaito tvaiku.
Praėjusi diena tegu nesikartoja,
Bet meilę pakartoti sutinku.
Pabūkim savo laimės šeimininkai.
Ir negalvok,
Kad dainą tau baigiau.—
— — — — — — — — — — — —
— — — O kai manęs nebus,
Viena gyvenk laimingai!
Tiktai gyvenk kiek galima
Ilgiau!
Paulina Žemgulytė
Moteriai su mano vardu
Gyvenimą tau galiu sugalvoti, Paulina,
moterie mano vardu.
Galiu atiduoti iš savo jaunystės
pirmąsias snaiges, kai auditorijoj
liūdna,
Skrybėlaitę, karietą į niekur ir titulą,
Vestuvinę giesmę po bažnyčios skliautu…
Fotografija tavo ar mano
užrašų sąsiuviny pageltusi?
Gal lapkričio vakaras šitas Jau buvo
buvęs,—
Ir vyriškio šešėlis išnyksta vėl iš
akių…
Aš ne vėlinių mažą žvakelę tau uždegu,
Vardo mūsų gyvenimą už mus
abi gyvenu.
Jonas Jakštas
Nelengva pareiga
Mus lietūs išverkė ir paukščiai iščiulbėjo,
ištyvuliavo upės vandenų gilių,
mus medžiai išlingavo, išūžė mus vėjai,
išsupo sūkuriai švyluojančių žolių.
Todėl mes girdim lietumi ir paukščiais klausom,
todėl mes žiūrim upėmis ir išlakiais miškais,
mes vėju mąstom dieną saulėtą ir blausią,
mes kalbame daigais, žaliuojančiais laukais.
Ir norime, ir norime kaskart sugrįžti
į atmintį ir augalų, ir akmenų.
Mes — lietūs, žolės, medžiai, paukščiai vakarykščiai.
Mums trykšta iš po kojų sūkuriai liepsnų
ir pelenų. Bet mes privalome išlikti
pasaulyje, nors būtų jis ir atgrasus.
Per vieną šimtmečių atsitiktinį blyksnį
mes galim jaust, mąstyt, kalbėti už visus.
Ant kalno stovime ar klimpstame į raistą —
nėr mums erdvių tuščių — tegu šiurkščių, rūsčių.
Ir akys lyg per kaitrą spiginančią raibsta
nuo tiek daiktų, nuo paslapčių ir — nuo minčių.
Dangaus ir žemes gilumoj
Kyla rytas nuo žydinčių medžių —
lyg iš ložės — blandžios ir žalios.
Žydrą žvaigždę — užgesusią, gedžią —
veltui savo viršūnėn vilios:
kyla saulė į rytmečio aukštį —
tai dangaus paskutinė viltis.
Gal tik paukštis — praskrisdamas — jaučia,
ką galvojam ir kas mums nutiks.
Juk mes patys nežinom, ką rasim
šiandien — šlapus žvaigždžių ir nakties.
Kaip sutelkti gyvenimui prasmę?
Kaip Ištrūkt iš daiktų atminties
pavydžios? Kaip įveikti mums tylą,
Įžūlumą tuštybės nuogos?
Kyla, jau nesulaikomai kyla
saulė virš dar vienos pabaigos.
Mes — kol kas uždaryti dar žemės
Ir dangaus nebylioj gilumoj.
Susitiksim, kol sutemos žemos,
giedrą rudenį ar — vienumoj.
Ateina ir praeina…
Ateina šimtmečiai ir vėl nueina,
palikdami po Abelį ir Kalną,
Išlieka — beprotybės išmintis.
Užeina vasaros ir vėl Išeina —
pro gentį, giminę, pro šventą šeimą,
Ir dabarty gyvena praeitis.
Įeina į namus bėda, įeina
ir kelta įžūliai kantrybės kalną,
Ir virpa begalinė valanda.
Pareina Išvyta viltis, pareina,
ji mena aušrą, nuo šešėlių rainą,
tačiau —iš kur ji, ir kodėl, kada?
Prieina laimė, lai, žiūrėk, apeina,
bet akys javą, paukštį, medį įeiną
augina, žvelgdamos linksmai, liūdnai.
Praeina dienos, moterys praeina.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Paspirkit akmenį — mano dainą —
dar aklą, kurčią — rasit jūs tenai.
Jonas Strielkūnas
Kantrybė
Taip indai sudūžta ir lieka tik šukių krūva –
Neieškomos niekieno mažytės Pompėjos.
Taip krinta žemyn nuo kaladės galva
Ir liaunas iš karto sopėjus.
Taip skiriasi žmonės, taip miršta vardai ir laikai,
Taip dega miškai ir smėlis užpusto valstybes.
Ir darosi keista, kad gyvas ir sveikas likai,
Po lašą išmokęs kantrybės.
Gražina Tulauskaitė
Taip greit
Taip greitai čia visko išmokom —
Ir verkt, ir dainuot, ir mylėt…
Žvaigždė, matau, dreba iš juoko,
Ir ašaras šluostos gėlė.
Taip greitai čia viską užmiršim —
Ir meilę, ir laimę, kapus…
Mūs dienos lyg ūkanos tirštos,
Kur vėjas nuo jūros nupūs.
Gražina Tulauskaitė
Kryžkelėje besidairant
Aš iš liūdesio nulietą
Širdį deginti nešu,
Nesuradus amuleto
Keliuose be parašų.
Nežinau, kur išsikėlė
Mano laumė nerami,
O širdis, lyg plaštakėlė,
Žaidžia dar su ugnimi.
1966.XII.25
Gražina Tulauskaitė
Mėlynieji paukščiai
Pasaka tikėjau — aukso žiedas reiškia:
Saulėtam namely meilė amžina.
Nežinai, kur skrenda mėlynieji paukščiai,
Ilgesys kur gena, šaukia nežinia.
Pasakos namelin mūsų kelias ilgas,
Ir audringos jūros, ir aukšti kalnai…
Užpustytos gėlės sidabru tik žvilga —
Kur tau saulė leisis, niekad nežinai.
Gal ne kartą šauksi naktį vakarykštę.
Kad jinai sugrįžtų — šviesūs tie sapnai.
Kur tava vaikystė ir dabar dar krykščia.
Ilgesys gi šaukia: — Ar tu gyvenai?!
Nežinai, kur skrenda mėlynieji paukščiai,
Nežinai, iš kur jie lankėsi pas mus…
Gal sapnuos paklydęs tu, ir aš gal šaukčiau,
Kad audra sugriovė mudviejų namus.
1966.V.16
Roma Mokolaitė
Sekmadienio eilėraštis
Išgremžtos bulvės akys.
Nugurintas grybo kotas.
Miško ir lauko kvapas virtuvėj.
Dar tikši lietaus lašai,
Parvežti iš po debesio,
Šliūkštelėjusio vandens prie pelkės.
O ten visai kas kita.
Kibirais galėtum semti.
Telkšo balos, pilnos žalios žolės.
Ir čia tarsi ramybė.
Šildau žvilgsni į likučius.
Tyliu lyg paslaptį parnešusi.
Bernardas Brazdžionis
******************************
Esu aš paukštis, vėtroj nepaklydęs
ir niekad neišleidęs žemės iš akių,
skrendu viršūnėn, kur kaip saulė žiedas žydi,
regiu jį rytdienoj galingą, šviesų, didį
ir pro perkūnijų aidėjimą šaukiu:
Esu aš paukštis, ūkanoj pabudęs,
skrendu žvaigždžių pakalnėn šion atnešt,
širdies kad nesuėstų laiko rūdys,
žiedų kad nepakąstų skausmo rudens,
žmogus kad mestų pančių grandines.
Esu aš paukštis, kurs bedugnėj nardo,
kurs nei prieš mirtį, nei prieš naktį nedrebės,
kas tars kaip burto žodį mano vardą, —
pro lemtį viešpačių ir pro teisybę kardo
kaip talismanas jam, parpuolusiam, skambės:
Esu aš paukštis, lanke nepašautas,
nesuviliotas aukso narvo, deimanto grūdų,
iš ten, kur liko mirčiai lizdas krautas,
į ten, manan balsan kur kyla tautos, —
gyvent! gyvent jus šaukdamas skrendu.
Vytautas P. Bložė
Jeigu mano gyvenimas…
Jeigu mano gyvenimas – kopimas į kalną,
Kur paslystant
Atsiveria
Bedugnių gelmė,
O suklumpant
Atsiveria žaizdos, –
Jeigu mano gyvenimas – kopimas į kalną,
Kur aš viena ranka stveriuos
Aukščiau užkopusio rankos,
O kitą ištiesiu
Kopiančiam paskui save, –
Jeigu mano gyvenimas – kopimas į kalną,
Kur reik žvelgti nuolat į priekį,
Nes kas dairos atgal,
Tas netenka pusiausvyros
Ir nurieda žemyn, –
Jeigu mano gyvenimas – kopimas į kalną,
Ir kasdien,
Su kiekvienu žingsniu
Mano akys išvysta
Vis platesnius horizontus,
Ir aš vis aiškiau pamatau
Šviesųjį saulės veidą, –
Jeigu mano gyvenimas – kopimas į kalną,
Aš mirt privalau tik viršūnėje!
1961
Jorge Luis Borges
LIAUPSĖ TAMSAI
Senatvė (kaip ją vadina kiti) –
tikriausiai pats geriausias gyvenimo metas.
Žvėris jau numiręs arba beveik miręs.
Žmogus ir jo siela išliko.
Gyvenu tarp vaiduoklių – ryškių arba apmiglojusių,
tačiau jokiu būdu ne tamsoj.
Buenos Airės,
anksčiau sudraskytos į priemiesčius
ligi pat bekraštės lygumos,
vėl pavirto į Recoletą, Retiro,
labirintą aplink Onse aikštę
ir keliolika senų vasarnamių,
kuriuos vis dar vadiname Pietūs.
Pasaulis visad man rodės pernelyg smulkus.
Demokritas iš Abderos apakino mane, kad
atsiduočiau minčiai;
laikas tapo mano Demokritu.
Mano patamsiai neskausmingi, nespartūs,
slenka žulsniai į nuokalnę
ir panašūs į amžinybę.
Draugų veidai jau ištežę,
moterys – tos pačios, kokios buvo kadaise,
o kavinėj, tikriausiai, jau kitos,
knygų puslapiuos – nė raidytės.
Ką nors, ko gero, gąsdina tokie dalykai,
betgi man tai – švelnumas ir sugrįžimas.
Iš visų mane iki šiol pasiekusių tekstų
aš įstengiu perskaityt tik nedaugelį:
vien tik tai, ką skaitau mintyse,
skaitydamas ir pakeisdamas.
Iš Pietų, Vakarų, iš Šiaurės ir iš Rytų
susibėga keliai, stumdami mane
į sakralinį centrą.
Šitie keliai – atgarsiai ir atspaudai,
moterys ir vyrai, mirtys ir prisikėlimai,
naktys ir dienos,
budėjimai ir košmarai,
kiekvienas tavo išgyvenimo mirksnis
o ir viso to, ką išgyvenusi žemė, –
nesulaužomas danų kardas, arabų mėnulis,
mirusiųjų darbai,
tarpusavio laimė, atrasti žodžiai,
Emersonas, sniegas ir tiek visko pasauly!
Dabar juos galima ir užmiršti.
Aš einu linkui savojo lizdo,
į galutinę formulę,
raktą ir veidrodį.
Greit patirsiu, kas aš esu.
Vertė Sigitas Geda
Vytautas P. Bložė. TAI BUVAU AŠ
Man sunku ką nors pasakyti apie žmogų, kuris nešiojo mano
vardą ir pavardę prieš dvidešimt metų.
Ką aš turiu su juo bendra?
Iš jo paveldėjau kai kurias žinias ir įpročius (daugelis jų buvo
blogi).
Jis man perdavė savo didžiausią turtą — vaikystės prisiminimus.
(Nieko gražesnio gyvenime nesu skaitęs.)
Aš paveldėjau jo palaikus, teikiančius man daug rūpesčio.
Mano pirmtakas nebuvo tikras, kad aš iš viso gyvensiu.
Dienomis ir naktimis jis degindavo savo jėgas, kurios ir man
priklausė.
Iš jo aš paveldėjau vienuolikos dioptrijų akinius.
Jis buvo gyvenimo persekiojamas žmogus.
Kaita buvo jo socialinė kilmė — jis pats nebuvo kaltas.
Jis norėjo galva pramušti lubas.
Iš jo aš paveldėjau gerokai sutrenktus smegenis.
Jį metė žmona, kuriai trūko jėgų dalintis bendru likimu.
Iš jo aš paveldėjau visiškai nualintą širdį.
Paskutinėmis gyvenimo dienomis jis laikė save Prancūzijos
karaliumi ir kartodavo: po manęs nors ir tvanas.
Jis nusižudė.
Ir tada gimiau aš.
Pamažu, iš lėto gimiau aš.
Su išteisinta saule, žole, oru ir vandeniu, kurių mano pirmtakas
nesuprato.
Su jo paties pomirtine reabilitacija.
Aš nepažįstu to, kam perduosiu savo ranką ir galvą, akis ir širdį
po dvidešimties metų.
Aš neturiu teisės galvoti, kad jo nebus.
Aš negaliu liesti to, kas jam priklauso.
Aš turiu rūpintis, kad jis dėl manęs nekentėtų.
Kad manęs nelaikytų savo priešu.
Laikytų mane draugu.
Broliu.
Savim pačiu.
Kad jis galėtų pasakyti: tai buvau aš.
1964.04.11
Gediminas JOKIMAITIS
PAVASARIO ŠAUKIMAS
Šauki pavasarį, tetervine,
klauso daug kas:
klauso mirtis, klauso gyvenimas, klausau aš, Gediminas,
Vilniaus šaltkalvis,
pažliugusių keliukų kunigaikštis,
renkantis duoklę iš sprogstančių medžių.
Ankstyvas viržių tetervine,
gyvenimas — tavo draugas,
mirtis — kaimynas,—
ji šalia kelio vis
džiaugias, kad teterva,
gyvybės paukštė, užgaišta,—
gūžta nevejama —
jūsų abiejų, pirmamečių.
Šauki pavasarį, tetervine,
per mirtį,
sėlinančią aksominėm lapių kojom,
per šaulio žvilgsnį,
tepasotinamą kruvinų šratų lėkimo——-
Nuo tavo balso
blindys ir lazdynai sulapojo,
nuo tylinčių (jie liks gyvi) —
vos šakos tvilksi:
jie budrūs, klausosi likimo —
lapės žingsnių, šaulio ir manęs.
Aš — jų didysis baimės kunigaikštis:
po guminiu valdovišku batu vaitoja
purvynai… ką vejuos — neaišku…
Bet tu šauki pavasarį, tetervine,—
baimės balsai prikimę,
gyvenimas atkalnėlėm vaikšto.
[1981]
Algimantas Mikuta. Kelyje
Tik pastovi kelionė mus tegali
išgelbėti nuo baimės būti išmestiems
iš šilto lizdo, marmurinės salės,
tik panieka, tik pašaipumas tiems,
kas kerpėja, pelija ir apsnūsta,
ko nebegundo upės ir keliai.
Kaip gaila tų, kurie anksti panūsta
stovėti ar sėdėti monumentaliai.
Tiktai drąsa, tik įprotis išeiti
vidurnakty, viduržiemy, iškart,
užvirus kraujui, susapnavus greitį,
panorus jūros ūko atsigert,
tegali mus išgelbėti nuo stresų,
nuo išglebimo, sotulio ligų,
nuo nerimo išgirsti kitą tiesą,
kuriai atremti nebėra jėgų.
O einantiems keliu nėra nelaukto –
kas atsitiktų, viskas normalu,
ir tenka plaukti, jeigu reikia plaukti,
ir tenka skęsti, kristi nuo uolų,
iškęsti audrą ir iškęsti sausrą,
nakvoti tunely ir apleistoj pily,
ir įprastai kas rytą sveikint saulę
kaip gerą draugę, sutiktą kely.
1973
Vytautas Mačernis. LAIŠKAS MIRUSIAM DRAUGUI
Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.
Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš neprisiminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys:
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti,
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.
Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, augštas ir lieknas.
Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir skardžiuose augštų kalnų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius
Ir buvome tvirti, kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs, kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.
O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones.
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.
Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo,
Tau mirus, ašen žemėj surasiu.
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu
Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti,
Nes žemėj, kas didinga — tai jaunystė mumyse.
Jei nori — galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.
Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.
Raselo Kelferio eilėraštis:
Tu esi, kas esi, ne veltui –
Tu didingojo plano dalis;
Pavadintas vaiku paties Dievo brangiu,
Neprilygstamas, tobulas kūrinys.
Tu atrodai štai taip ne veltui.
Mūsų Dievas nedaro klaidos.
Kokį Jis panorėjo tave sukurti,
Nuo pat motinos įsčių esi būtent toks.
Tavo tėvus Jisai išrinko,
Nesvarbu, kaip dėl to jautiesi,
Jie abu sutverti pagal Dievo planą,
Ypatingi, Kūrėjo spaudu pažymėti.
Tau kentėti lengva nebuvo.
Dievas dėl tavo skausmo raudojo;
Tačiau leido jam tavo širdį formuoti,
Kad labiau atspindėtum charakterį Jojo.
Tu esi, kas esi, ne veltui,
Šeimininko Rankos sutvertas.
Tu esi, kas esi, brangusis,
Nes Dievas yra pasauly!