Alfonsas Keliuotis
Ilgesys
Tavim persunkta žemė kiaurai,
Tu visų kraštų ore esi!
Tu mane nelaimingą darai. —
Kaip išbėgt nuo tavęs, ilgesy?
Tave užuodžiu kvape gėlių
Ir duonos kasdieninės rūgšty.
Tu tykoji ant visų kelių. —
Kaip plėšrus paukštis viršun krenti.
Tave randu bokalo dugne9
Mylimos melsvose akyse. —
Tu visur persekioji mane. —
Kaip tave numaldyt, ilgesy?
Aleksandras Sokolovskis
Nuspalvintas ilgesys
Tėvams
Pasiskolinau teptuką iš debesų.
Dažų pasiėmiau iš pavasario.
Iš pasakos pasidirbau molbertą.
Nubudau ankstų rytą
ir tapiau įvairiom spalvomis
gimtojo kaimo
ilgesį.
O kai ilgesys sustiprėjo,
atidėjęs į šalį
teptuką, dažus ir molbertą,
nudūmiau
į gimtuosius namus.
(Vertė Jonas Jakštas)
Kęstutis Rastenis
*
Ar Tu žinai, yra toks keistas ilgesys:
Nežinom jo prasmės: taip, nežinau nei
Aš nei Tu
Nežinom jo prasmės —
Jis gena mus to labirinto
Arkom
Iš čia į ten, iš ten į čia
Ir į Anapus,
Už to Anapus dar Anapus,
Ar tu žinai — tas keistas
Ilgesys,
Jis šaukia ir vilioja į
Anapus
Ten, kur už arkų
Jų prasmė —
Gal ir yra jų Architektas!
Mus šaukia ir vilioja
Ilgesys–
Donaldas Kajokas
kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko
Tylinčiojo aidas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
Stasė Bucevičienė (1936)
***
Viena maža moterėlė
Ilgai gyveno pasauly.
Avėjo stiklinėm kurpaitėm,
O akmenėliai žėrėjo.
Per ilgą spalio vidurnaktį
Nuo tamsos ir tylumo
Kipšiukams ir avinėliams
Išdygo kieti ragai.
Nereikėjo ant kalno stovėti,
Nereikėjo į kelią žiūrėti, –
Dabar ant akių, ko gero,
Kaip migla užkris ilgesys.
Vladas Šimkus
TURISTINIS MOTYVAS
Aš nebuvau:
Paryžiuj, Romoj, Bostone,
Los Andžele, Gvinėjoje, Maroke.
Šį sąrašą, kad jums nenusibostų,
čia pateikiu sutrumpintą gerokai.
Vertingų temų esama ir Vienoj.
Ir Londone, girdėjau, įdomu.
Tačiau mane labai atgraso viena:
bekraštis ilgesys gimtų namų.
Kaip niekur nieko Luvre sau buvoji,
prabilus gidui, pastatai ausis —
ir netikėtai pajunti pavojų:
atsėlina j širdį ilgesys.
Manai, lengviau, nuvykus į Melburną?
Suprasti vietos papročius vilies.
Jau, rodos, angliškai praversi burną,—
bet ilgesys pačiumpa už gerklės!
Viena poetė aplankyti sfinksų
nukakus buvo. Baigėsi prastai —
jos akyse lig šiolei tebespingso
neramūs ilgesingi atšvaitai.
Todėl aš savo kūriniams idėjų
(nereikia, nė neraginkit verčiau!),
užuot bildėjęs į Montevidėją,
pasiieškosiu gal kur nors arčiau.
Pasveikinkit įžymų Temzės rūką
ir perspėkite vietinius: tegu
manęs bergždžiai nelaukia. Dar betrūko
nostalgijos man prie visų ligų!
1973
Dovilė Zelčiūtė
***
Meilė laimina tavo buvimą ir
kalba vienišą valandą –
žvelgia vaiskios nesuteptos akys
tavo vaikas tai meilė eina greta
per nurudusią žolę mažutėlyčiais žingsneliais
taip laukiu taip laukiu
neįmanoma? sakote neįmanoma
o jis eina greta ir kalba minkštas ir šiltas
delniukas laikos tvirtai mano rankos
sukišu nepaklusnius išsidraikiusius plaukus
išsidraikęs mano gyvenimas plaukia
o įsikūnyk ateik tavo balsas jau aidi
pažįstu jau tavo akis
dar nemačiau dar tik meilė
plakasi
mylimojo akyse ta gelmė tas graudus ilgesys
ta naktis be tavęs o išlaisvink
Zelčiūtė, Dovilė. Duženų sniegas: Eilėraščiai. – Kaunas: Spindulys, 1997.
***
Kaip nors tave atkapstyti
iš prisiminimų griuvėsių
išvynioti
iš aistrų ir ilgesio šilko
dar vieną vienintelį kartą
įtraukt į save
rankų ir ašarų kvapą
nulaižyti blakstienų druską
pirštais antakių eglišakius apvedžioti
smilkinio pulsą smilium išgirsti
išvynioti iš aistrų ir ilgesio šilko
o kas rytą į veidą – tas šilkas
tas girtas ūkanų miestas
į širdį tie nekalti
lapkričio pratimėliai
Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį: poezijos rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2004.
Sigitas Geda
Nakties žiedai
Paskyrimų poema Fransua Vijonui
Viešpaties rožių ilgesys
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus:
Sparnų žydrųjų – vakaro vėsos –
Bebalsės žemės – andai man žadėjai
Daugiau žiedų ir laimės, ir šviesos,
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus.
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus:
bet mirė laimė kalkiniam dugne
šaltosios žemės, o laukai nykieji
jau gaubia savo sutemom mane,
aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus.
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus:
kai šmėkščiojo pro kartuves mirtis –
kas liko vargšui piligrimui? – vėjas, –
greitesnis jis už meilę ir mintis,
aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus.
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus:
aukštų ir aiškių dangiškų namų,
ir jūros gausmo, ir kaip dvelkia gėlės
iš tavo pievų, skaudžiai tolimų,
aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus.
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus:
kol šaltą kilpą, būdavo, užners
ant kaklo brolis, kolei vyną gėriau,
kol vaikščiojau po sutemas niūrias…
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus.
Vincas Kazokas (1919-1984)
Mergaitės
Ateina valanda, ir širdys jų nubunda,
Jos pameta lėles ir pradeda svajot,
Ir nesuprantamo joms ilgesio pagunda
Liūdnas jas išveda po vienumą klajot.
Ir nerimas jų širdis kaip tamsa užlieja,
Ir vaikšto jos, vis pasigesdamos kažko,
Užmiršusios, ką vakar taip nepaprastai mylėjo,
Ir nežinodamos, kur eit nei ko ieškot, –
Jos pradeda dainuoti – – –
Regina Biržinytė
Lyja
Koks vienišas jautrus vidurnaktis
Kai lapai bučiuojas už sienos su lietumi
Ak,atverti langus į erdvę beribę ir gilią,
Pilną nuojautų,šešėlių,žolynų ilgesio
Ak,išleisti į laisvę širdį
Lyg peteliškę naktinę į tolimą liepsną.
Sudegti verčiau,nei dūlėti
Per lietų lyg sraigei priaugus prie kiauto
Apsaugančio nuo liūdesio ir džiaugsmo
Lyg karstas negyvėlį.
Įsiklausai į tylą.Vidurnaktis.Lyja.
Antanas A. Jonynas
Kai rudeniu klevo viršūnė alsuoja
ir debesys sunkiai praplaukia iš lėto
ir skruzdėlės slepias ir tu ne sesuo jau
na kaip aš galėčiau tavęs nemylėti
kai gervės suklykia nuo upės pakilę
ir ūkanos supas ir gelsta gėlė ta
ir šėla šešėliai tą šėlą pamilę
na kaip aš galėčiau tavęs nemylėti
kai ilgesio smilgoj saulėlydžiai žybčios
ir lauksi kol medžiai rausvumą išmėtys
ir lauksi ant kalno išblėstant bažnyčią
na kaip aš galėčiau tavęs nemylėti
jau žingsnį sulėtina rūškanos dienos
ir tu rudenie savo žingsnį sulėtink
kai skleidžias pro debesis žalzganas mėnuo
na kaip aš galėčiau tavęs nemylėti
na kaip aš galėčiau tavęs nemylėti
jei medžių šešėliai jau ima ilgėti
jei visas pasaulis iš proto išėjo
na kaip aš galėčiau tavęs nemylėti
Jehuda Amichajus
Kaip namo vidinė siena
Suvokiau save
Staiga, per anksti,
Kaip namo vidinę sieną,
Kuri tapo išorine po karų ir sugriovimų.
Aš beveik pamiršau,
Kaip jaučiasi žmogus viduje. Nepatiriu skausmo,
Neišgyvenu meilės. Arti ir toli
Yra tokie pat,
Abu man vienodi atstumai.
Neįsivaizdavau, kas nutinka spalvoms.
Jų likimas tarsi žmogaus: šviesiai mėlyna vis dar snaudžia
Nakties ir tamsiai mėlynos atmintyje. Blyškumas
Atsidūsta iš violeto sapno. Vėjas atneša kvapus
Iš toli,
Bet jis pats kvapo neturi.
O hacav* lapai miršta
Gerokai anksčiau nei žiedai,
Niekada nesužinantys apie pavasario žalumą ir tamsią
meilę.
Aš pakėliau akis į kalnus. Dabar supratau,
Koks tai sunkus dalykas – pakelti akis.
Tačiau to varginančio ilgesio,
To skausmo
Viduje nebebus niekada.
——————————
* Hacav – laukų gėlė, kurios lapai auga ir miršta pavasarį, o žiedas prasiskleidžia tik rudenį.
Iš ivrito vertė Alfonsas Bukontas
Vytautas Mačernis
3
Pirmą kartą sutikau ją vieną,
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas
Akys, klausiančios: kas tu?
Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.
Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios;
O reikėjo tart tik vieną žodį…
Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.
[Šarnelė, 1943.IX.20]
Mačernis, Vytautas. Poezija / redagavo Kazys Bradūnas. – Chicago (Ill.) : Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1961.
Elena Karnauskaitė
Namų tvarkymas
šį sekmadienį įnirtingai tvarkausi namie
paskelbiau karą visiems nereikalingiems
daiktams smulkmenoms kurios renka
dulkes nenešiojamiems rūbams knygoms
kurių jau neskaitysiu paskelbiau karą
nerimastingoms mintims įkyriai vienatvei
sudužusiai širdžiai meilės laiškams
neatsakytiems skambučiams ilgesiui
dirbau per visą dieną kol pagaliau
visa kas nereikalinga buvo surinkta
sudėta į kartono dėžes maniau išmesiu
tik kiek atsipūsiu buvo taip gera lengva
neskubėdama gėriau kavą o paskui
viską lėtai ir tiksliai sudėliojau atgal
Ilzė Butkutė
Lapkričių prieglauda
Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės –
naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.
Tad glauskis kitur. – Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį
pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.
Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę –
jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.
Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,
iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išslysti. – –
– – Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas –
išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių –
kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,
nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.
Čia tiek susirietusių jų – dar siūbuoja narveliai:
pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.
Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. – –
– – Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.
Dalia Bielskytė (1972)
***
Raudoną moterį, jurginą, rudenį,
Lietus pamerks į debesies ąsotį.
Tik geltoni klevai, šalnų užgrūdinti,
Vienutėj spalio nesiliaus šypsotis
Žmonėms ir gervėms, skrendančioms į pietus,
Kur saulė maudos Raudonojoj jūroj…
O aš stovėsiu, nugarą išrietusi,
Ir kniauksiu ilgesį. Storai ir niūriai.
M. Martinaitis
Aš per pievas, vasariškai margas,
Išėjau šienaut savų dienų…
Aš dabar namo labai nuvargęs
Ir labai laimingas pareinu.
Jau prinoko visos mano dienos,
Augusios tarp plentų ir šilų…
Aš šienauju savo mėnesienas,
Lyg lankas baltųjų dobilų.
O iš kelio melsvą tolių ilgesį
Ir aušras–saulėlydžius namo vežu…
Tiek šviesaus ir nematyto žvilgesio
Pririnkau nuo liepų ir beržų.
Aš dabar taupau dienas, kaip niekad,
Nieks jų neatims,
Neišmainys…
O po visko vėl man laimė lieka –
Tas gilus, neišgeriamas šulinys.
Mano vasara pusiaukelę nuėjo
Mano gyslomis ir po žieve pušų.
Prisigėrusias kaitros ir vėjo,
į gyvenimą
Glėbiais dienas nešu.
Alfonsas Nyka -Niliūnas
Tyli daina
Nieko neliko tyloj. Tik tavo balsas
Vienišas skamba žolėj, ir tavo žingsniai
Tyliai slenka pakrantėm,
Degančia saulėj žeme.
Nieko neliko tyloj. Auksinis rytas
Ieško tavęs po namus. Laukinė saulė
Dieną pažinusi glosto
Ilgesį tavo plaukų
Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas
Šnerantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.
Ana Achmatova
* * *
N.V.N.
Kai meilės valandą svaigina artuma,
Yra slapta riba, nepasidavus aistrai,
Nors lūpos jungiasi, ir slegia tyluma,
Ir stengias širdį mirtinai sužeisti.
Ugninė laimė ir ištikima
Draugystė – veltui. Mes nerasim vaisto,
Kai siela bus laisva, neliečiama,
Nutolinusi alpulį neskaistų.
Kas veržiasi ribon – tas kliedi lyg sapne,
Pasiekęs – ilgesį ir vargą pelno…
Dabar tu supratai, kodėl mana
Širdis nebeplaka po tavo delnu.
Vertė Tomas Venclova
Henrikas Radauskas
Senmerge
Danguj dega žvaigždė Venera.
„Meilė tartum mirtis stipri
(Saliamonas, Petrarka, Bodleras.)
O man — trisdešimt ketveri.
Koks dangus pavasarį blaivas!
Naktimis — lakštutė solistė.
Su tarnaite eina kareivis
Ir studentas — su gimnaziste.
Parke visos poros apanka:
Vaikšto neregės ir neregiai.
Meilės medų nuo lūpų renka
Mėnesienoje — kaip drugiai.
Aš — viena. O žvaigždėtos ietys,
Nužudykit ilgesį mano!
Ach, reikėjo man ištekėti
Nors už to nuplikusio senio.
Rankos glamžo suknios dirželį.
Pasikart — labai negražu.
Gal mašininke baigti amželį
Ir su pensija mirt pamažu?
Mylimiems ant dangiško kelio
Vis daugiau naktis saulių prižeria.
Rytoj gausiu ciano kalio,
Reiks nueit pas brolį provizorių.
1935
J.Degutytė
Vienąkart
Aš kaip lapkričio medis
Nusimesiu visus lapus:
Neapykantą ir džiaugsmą,
Sielvartą ir miražą,
Baimę ir valią,-
Ir nuogu ilgesiu
Lyg pirmu riksmu,
Su kuriuo žmogus į pasaulį ateina,
Nupiešiu
Santūriam šiauriniam danguj
Lyg pilkam pirmapradžiam granite,-
Nupiešiu skrendantį paukštį.
Ir šimtu savo šakų ir šakelių,
Aitrių ir suaižytų,
Apkabinsiu
Kaip lapkričio vėją
Savo gyvenimą.