Nuotrauka: Tela Chhe
Petras Keidošius
Viltis
Pakartok man tą pamirštą vardą
Ir pašauk,
Iš jaunystės pašauk…- –
Širdį vėl atmintis skaudžiai tardo,
Kaip kadais klausinėdama daug.
Daug ko užnešė dulkės Ir plėnys,
Kviečia tiltai, naujai pakelti.
Bet kai tąsyk aš vėliakos vėlinuos
Arba bėgu kažkur per anksti.
Baltos pūgos valdingai kartoja
Ir atodūsius tuos,
Ir žodžius:
Kai, žeme nepavaikščioją kojom,
Mes matavom erdves ir aukščius.
Kiek pavasario paukščių išskrido,
Į pernykščius negrįžę lizdus.
Neišgirdom tada vienas kito.
Neskubėjom laiku atsidust.
Tu palik man vienam mano kaltę,
Kad lig šiolei likau aš tasai,
Į kurio pasiklydusią valtį
Kelti kojos tada nedrįsai.
Ligi šiol aš tas vėjo botagas:
Toks likau, koks buvau kitados,
Tik tas vardas —
Širdy nesudegęs,
Man ramybės, jaučiu, nebeduos.
Buvo meilė,
O aš netikėjau,
Buvo laimė,
O aš praėjau.- – –
– – – Pakartok vardą pamirštą, vėjau.
Gal linksmiau bus abiem
– – – Ir lengviau.
Birutė Baltrušaitytė
Džiaugsmas
Dar nebuvo tavęs, bet buvo žiema.
Dar nebuvo tavęs, tik pūga, tiktai gruodas.
Dar nebuvo tavęs — ėjo temstantis gruodis —
langines ir duris užrakino žiema.
Dar nebuvo tavęs — negalėjau sulaukti,
negalėjau prišaukti — apšalo laidai.
Suledėjo laiškanešio pirštai. Palikai
tu anapus. Skrido snaigės — vėjo vaikai.
O kai lūžo ledai, kai prabudo ir durys, ir langas,
kai balandis debesio žirgu skrido per skaidrėjantį
dangų,
kai atrodė — kiekvienas atras ir kiekvienas atrado,
susitinka du žmonės pavasari ir žada
žiemą užmiršti, kur įkapes baltas dygsniavo…
o dabar – o kartu – per gegužį ratu – ratu!
Nepavarkim kartoti: aš tavom tavo.-
Nuskinu gėlę ir tau po kojų metu.
O pavasaris, o piniavos – birželio naktų žarijos,-
o širdis, susitikusi širdį!
Antanas Jonynas
Aš mylėjau tave tau nežinant
Aš mylėjau tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš myliu.
Mano meilė plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių.
Ar mylėjai mane nežinojau.
Ar mylėsi paklausti bijau.
Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant
Į tave kaip lig šiolei ėjau.
Vėlų vakarą, rudenį pilką
Tavo balsas per rūką aidės.
Šauks į kelią, į tolimą ilgą
Pasitiks ir per naktį lydės.
Ir mylėsiu tave tau nežinant
Meilė ves tuo dulkėtu keliu
Amžina ir plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių…
Julius Keleras
***
sutikti tave – reiškia sutikti Dievą, lietų sutikti
tavo burnoj, tavo lūpoms pasakot mišką
kalbėti žodžius, o atverti kalnus, trumpą
vaikystę, jos nardantį džiaugsmą
kalbėti net ir nutilus – kažkur traukiniuos,
kurie atveža kartais nokstančius debesis
tavo seilėms ištarti pirštus, saulės liniją
miegančiam kūnui – pūkui, lekiančiam orlaidės linkui
kalbėti apie okeaną,
kuris tu esi ir kuris dar tik būsi
Jonas Aistis
Augo sode
Augo sode serbenta
Ašarinėm kekėm –
Buvo meilė taip šventa!
Niekam nepasakėm…
Buvo mėlynas ruduo,
Raudonavo vyšnios –
Bėga dienos kaip vanduo,
Kaip vanduo negrįžta.
Apkaišys baltais sniegais
Saulė vyšnios šaką,
Bet ar laimė vėl kada
Bus girta, kaip vakar?!
Julius Keleras
nematoma
tavo nematomos strazdanos,
blakstienos, oda, viskas
nematoma, plaukų milimetrai,
jie nematomi irgi, niekas
negali matyti tavęs, mylimoji,
tik aš, kai sėdi kelius apkabinus
ir mėgini ištarti mane, ištarti taip tyliai,
jog tai irgi yra nematoma
Paulina Žemgulytė
Varšuvos stoty
Vėl Varšuvos stotis
Vėl rytas
Vėl man paduodi ranką išlipant
Tai Tavo balso tembras sugrąžina
Atgal
Lyg laikrodžiai paklydę būtų
Arba melodija
kuri nutrūko
Atgyja vėl
Akimirkų šviesa
Ant Tavo lūpų
Jaanas Kaplinskis
*
Laikas sunkias
iš klevo po lašą
dygdamas pupos laišku
išpurentoje lysvėj
laikas laukia
prie tuščios pašto dėžės
jau kelios dienos
vieniša žvaigždele
tarp obelų
ir debesų
tyla
varlės sukas sode
skystas dūmas nuo laužo
šiandien
gana ir šito
kaip visados
(Vertė Sigitas Geda)
Stasys Stacevičius
Mylimai moteriai
Sutversim namus. O paskui gal keistai neatrodys
Žemelė, kur gimstantys verkia — kasdien, visada.
Mums — medžiai, vanduo ir bažnytkaimio oras,
ir žodžiai keli — lyg mįslė, lyg malda.
Tarp sienų. Tarp medžių. Prie dvaro sunykusio vartų.
Ligoninėj. Savo namuos. Tarp vielų — kai kada…
Miglotoj istorijoj mano bažnytkaimio. Gimstantys verkia.
O mirštantys — ne visada.
Tomas Arūnas Rudokas
Tavo ašara
tavo
ašara
iš
lėto
lipa
į
mano
lūpas