Janina Degutytė
Praregėjimas
Iš kur — iš kokios pasakos,
iš vaikystės,
iš sapno (tokių jau seniai nebesapnuojam)
trys balti ėriukai
žalioj palaukė), po senu išsikerojusiu klevu.
Nereali ramybės valanda.
Net nejauti savo kūno.
Saldi kaip medus iliuzija.
Tylos atokvėpis po audros.
Praregėjimas prieš aklą tamsą.
Rimgaudas Graibus
Mintis
Per vandenynų aukštą žolę,
Per nerimo tylius skliautus,
Per tavo minkštą lapų guolį,
Per upėm srūvančius metus,
Per džiaugsmo peilį išgaląstą,
Per laukiančių žmonių minias,
Per užkeikimais grįstą brastą,
Per atminimų grandines
Išdygs jinai kaip daigas žalias
Ir kalbins, guos ligi nakties,
Kol atskubės aušra birželio
Prie tavo durų paslapties.
Donaldas KAJOKAS
VAKARO RAMUMA
dėkok už dieną tarsi tau sutvertą
ir nusilenk žemai į keturias puses
šįvakar ir už visą savo laiką nes
kas žino gal nebus jau kito karto
dėkot už dieną vien tik tau sutvertą
o ypač pasimelst už tas dienas
kurios manei gyvenimo nevertos
CHUANAS RAMONAS
CHIMENESAS
+
JOJA JUODBĖRIU POETAS…
*
Violetinė ramybė,
Visas takas – mėnesėtas.
Joja juodbėriu poetas…
Violetinė ramybė!
Vėjas padvelkė nuo upės
Ir, ant nendrių pasisupęs,
Neša žmogui savo gaivą…
Vėjas padvelkė nuo upės…
Violetinė ramybė.
Joja juodbėriu poetas…
Širdžiai jau miegoti metas,
Pakalnučių aromatas
Ją liuliuoja ir svaigina…
Širdžiai jau miegoti metas…
Violetinė ramybė.
Joja juodbėriu poetas…
Viskas auksu lyg užlieta.
Juosta paupio smėlėta
Saulę mirusią sapnuoja…
Viskas auksu lyg užlieta…
Violetinė ramybė
Žemės takas – mėnesėtas.
Violetinė ramybė,
Joja juodbėriu poetas…
*
Vertė Aleksys CHURGINAS
Georg Trakl
Ramybė ir tikėjimas
Piemenys saulę palaidojo girioj nuogoj.
Žvejas ištraukė
Ašutiniam tinkle mėnulį iš šąlančio tvenkinio.
Žydram krištole
Gyvena išblyškęs žmogus, skruostą priglaudęs
prie savo žvaigždžių;
Arba nulenkia jis galvą, nugrimzdęs į purpuro miegą.
Bet žvelgiantį vis dar jaudina juodas paukščių skridimas,
Šventumas žydrų gėlių,
Užmirštus mena tyla artima, užgesusius angelus.
Vėlei temsta kakta mėnulio uolienoj;
Kaip spindulingas jaunuolis
Pasirodo sesuo iš rudens ir juodo puvimo.
Iš: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985
Vertė Sigitas Geda
G. Traklis
Elijas
1
Nuostabi ramybė šios auksinės dienos.
Po senais ąžuolais
Pasirodai, Elijau, ramus, apvaliom akimis.
Jų žydruma atspindi mylinčių miegą.
Prie tavo lūpų
Nutilo rožiniai jų atodūsiai.
Vakare ištraukė žvejas sunkius tinklus.
Gerasis piemuo
Nuginė savąją bandą palei pakraštį girių.
O! Kokios tiesios, Elijau, visos tavosios dienos.
Leidžias lėtai
Pilkomis alyvmedžio sienom žydroji tyla,
Miršta senio aptemus giesmė.
Valtis auksinė
Supa, Elijau, tavo širdį vienišam danguje.
Janis Elsbergs
ramus esu. tik
žodžių trūksta.
namuose taip tuščia kaip tik
begali juose būti.
ramus esu. bet akys
godžiai geria kas
neįžiūrima, ausys kas
neišgirstama.
esu ramus. tiktai
visą laiką
varstau burną ir kalbu,
ko negaliu išreikšt,
negaliu įrodyt.
tu matai,
ko neprisipažįstu,
(kokia trapi ramybė).
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Tu niekad nebuvai man taip artima,
Kad savo kūnu liestum rudens spalvas.
Bet šiandien tylūs tavo žingsniai
Skamba kaip nykios Vivaldi fleitos.
Ir tavo rankos šypsos. Neliesk! Negrįžk!
Kodėl tu jo nelaukei? — Per daug giliai!
Kaip blausios fin de siėcle damos,
Gęsta už lango rugsėjo astrai.
Sunki daiktų ramybė beliko tau
Ir fosforiniai žodžiai karčiam sapne.
Tavo plaukai — atsiminimai
Vasaros upės švelnios pakrantės.
Redon. Komodos. Vazos ir antakiai —
Lyg durklai. Veido smiltys ir nebūtis.
Kaip gelsvas abažūro šilkas,
Mirštantys astrai palangėj smilksta.
Baltimore, 1957
Edmondas Kelmickas
Kūno pėdsakas
Beaistris vėjas taršo žolę,
ši žemė nederlinga — vien tik žvyras,
bet skuodžia kiškis lyg išgąsdinta ramybė,
o jo šešėlis daug didesnis už gyvybę.
Ūmai atsiveria lyg svetimas gyvenimas
dauba sutemus, jis sustoti bando,
bet verčiasi per galvą ir nuo skardžio,
keistai sucypęs, dingsta laiko glėbyje,
tik vienas kitas žvirgždo gabaliukas
slėny liūdnai j vandenį įkrinta.
Aš nežinau, kas jam nutiko,
ir gal todėl ilgai nešvinta.
1987
Liutauras Degėsys
pilka naktis
mus neša ant sparnų
į netektį į
nebūtį į rojų
man gera
kol sapnuoju – gyvenu
kol užmaršties laibi piršteliai groja
tu man atnešk
ramybę – dovanų
naktie neduok
kvailos vilties geruoju
patiesk man tamsą
pas tave einu
į netektį
į nebūtį į rojų
Tautvyda Marcinkevičiūtė
VIENIŠOSIOS NAKTYS
Kaip gera ištirpdyt paklodės ledą lovos vandenyne
Vien savo kūnu, kaip romantišku mergautiniu metu,
Nebedejuot košmariškam sapne, kaip paskutinį
Ramybės gurkšnį naktį šią išgert, kurios nesuprantu.
Kadangi dar nesibaigė kova dėl teritorijos ir dėl
žvejybos uostų
Šalta sutartimi, todėl tartum banginis plaukia tavo
nugara
Tiktai vaizduotėj mano, kuri neprieštarauja, jog tave
paglosto
Kita ranka, nes jai visvien, jeigu šalia tavęs nėra.
Iš knygos: „Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai”: Kaunas: Europa, 1995.
Vincas Mykolaitis Putinas
Oi, netikėk!
Kai saulė triūsia visą dieną,
Net niūrūs pašaliai nušvitę.
Giliausiam patvorio brūzgyne
Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.
Nuo dulkių vyšnią ir avietę
Nuplaus griaustinis su lietum.
O jei dienovidį išalksi,
Tu sausą, kietą duonos plutą
Patepki kvepiančiu medum.
Štai vakarai ugnim žioruoja,
Ir saulė glosto pilką kalvą.
Pasilypėk į tą kalnelį
Ir vasaros nakties ramybei
Nulenki galvą.
Alis Balbierius
Du Kuršmarių motyvai
I. Peizažas su garniu
Prieš vakarą kyla garnys,
atremdamas sparną į vėją.
O raudona padangių ugnis
pamažu su naktim susilieja.
Tik sapnuosis, kaip slysta sparnai,
kai pirmosios žvaigždės sužėri,
kai pasikelia mėnuo ir spindi ramiai,
pranašaudamas džiaugsmą ar gėrį.
Bet nutolsta garnys, o vanduo
su nendrėm vis šnara ir šnara.
Taip nelauktas sublyksi ruduo
veidrodinėj ramybėje marių.
II. Vėjuotas peizažas
Virš Kuršmarių vėjas žuvėdrų sparnais pasirašo
ir paliudija protėvių būti nei prūsų gyvybės miražą
jis nuo Sambijos kyla surūdijusius ašmenis pusto
lenkia liekną šermukšnį prie žemės vargingojo būsto
lenkia žemės girias kad net ąžuolo šaknys susprogsta
ir atsiveria žemėje kaulų ir kaukolių puokštė
kalavijų kalba užmirštoji ugnim tylią širdį sudilgo
laiko skruzdėlės ašmenis graužė paversdamos smilgom
laiko skruzdėlės šliaužia per veidą ir mane į tą būtį įlieja
lyg iš smėlių išnirusi siela pro šalį žuvėdra nuskrieja