Nuotrauka: Aurimas Gudas
Justinas Marcinkevičius
***
Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,
Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.
Tik sunku atsisakyti to,
Ko galbūt iš viso neturėjai.
Pakartok, dar sykį pakartok.
Kaip mane mylėjai – nemylėjai.
Kaip buvai arti, labai arti,
Taip arti, kad net sunku tikėti.
Žmonės tampa viens kitam kiti
Ir be dulkių pradeda pilkėti.
Mes dar galim būti dideliais
Kaip kad rytas gali eit į dieną.
Tik nėra kam pasakyt – atleisk,
Nes abu privalom būti vienas.
Tu mane nuprauski savimi,
Savo lūpom tu mane pagirdyk
Ir paverski laiką ugnimi
Dangui matant, žemei viską girdint.
PETRAS PANAVAS
(IŠ INTERNETINIO DIENORAŠČIO, 2011 SPALIS)
Geriausias metas, žinoma, ruduo.
Spalvų kontrastai – lyg smagiuos paveiksluos.
Kiek aukso nebyliuos tarpežerių languos
Ir kiek nedaug po šitą auksą vaikšto.
Nėra kur eit. Nėra prasmės skubėt.
O paukščio skrydis – lyg stebuklo skiltis.
Atrodo, tik pilna vandens duobė,
Bet kaip gražu virš tos duobės pakilti.
Ir pavadinti ežerą vardu,
Ir iš vardų peizažą sudėlioti.
Ir nesijuokt daugiau iš pakilių maldų,
Gyvenimą dar liečiant tartum votį—
Aidas Marčėnas
Eilėraštis
aš kasdien rudeniop
kaip ir medis tampu vienišesnis kasdien
vis labiau ir labiau į save
panašesnis tampu su kiekvienu lapu
vis skaudžiau aš krentu vis baisiau
vis toliau nuo visų link žiemos
krentant lapams kalbu
vis skurdžiau ir skurdžiau
ligi kito pavasario žiedo
Donaldas Kajokas
ruduo ir tiek
prieina maža mergytė
ir žiūri didelėm akim
maža mergytė su milžiniškais kaspinais
margais margais
maža mergytė išsipurvinusi keliukus
raudonu raudonu paltuku
maža maža mergytė
tokia juokinga
Algimantas Mikuta
Pirmasis vakaras rudens vėjuoto
Pirmasis vakaras rudens vėjuoto,
vaikai tarp medžių mėtos obuoliais
ir paūgėjusį šunytį lodo,
jo linksmas balsas sklinda ratilais.
Širdis lengva, kai taip gražiai vilnija
didžiuliai lapai sodo pakraščiuos,
iš lėto lyja, lyjant tyliai gyja
pasiutgėlių raupai, nebekarsčiuos
nepaslanki žemaičių žemė, antys
vėl baltos kaip vėstuvių palyda,
vėl dygsta baltutėliai dantys
karšinčiui grėbliui, gulinčiam sode.
Eugenijus Matuzevičius
Ištikimybė
Ruduo.
Išsiskyrimų laikas.
Ir paukštis tyli. Nebegieda.
Bet jo snape ir gerklėje
Dar tebesaugoma
Graži ištikimybė
Ateinantiems pavasariams
Ir būsimiems saulėtekiams,
Keleiviams rytmečio keliuos…
Donaldas Kajokas
Lapas
„Būk tvirtas kaip akmuo,
bet ne iki dienos pabaigos.“ Permainų knyga
dabar kai artėja toks lapkričio laikas
kai jėgos suirsta manęs neišlaiko
miegoki ir tu mano valia miegok
nes sėlina slėniais stiklinis ruduo
ir metas jau būti lapu kurį neša
tai laikmečio vėjas tai drumzlinas lašas
ar skristi virš slėnio ar virsti slėniu
ar laukti ant medžio — vis vien link namų
į kur vien nostalgiškas lapo bevalio
kritimas parodys vieninteli kelią
Teofilis Tilvytis
Rudeniop
(Iš nebaigto ciklo)
Nukrito lapai.
Užsidarė pumpurai.
Pasiruošė berželiai poilsiui
ir miegui.
Mes prigimtį pažįstame
labai gerai.
Gamtos gyvybės ciklas
šviesmečius išlieka.
Praeis ir vėl naktis,
ištirps speigai,
sniegai,
išaugs nauji
obels žiedai
ir vaisiai.
Gamta į poilsį
išsikovojo teisę,—
to gėrio
niekam ji neatiduos dykai.
Taip jau
per amžių amžius
buvo —
gyvybės grūdas
žemėj niekada nežūva,-
ryt,
saulės ratui kylant,
vėl jis išlapos
dėka lietaus ir saulės žaismo,
ir globos.
Jonas Jakštas
Rugsėjo oktavos
Drungnas kvapas rudens — į mane.
Ant laukų geltonuoja žinia,
kad rugsėjo skaidrus liūdesys
apie veidą iš lėto sklandys.
Nevarytas į gruodą varu,
neapkaltas nuo gruodo variu,
aš po gervių sparnais gyvenu —
tarsi paskui kažką vis einu.
Drėgnas kvapas rudens — į mane.
Mindau krintantį dangų klane.
Trūksta saulės šviesioji styga —
ir sutemsta, nutyla staiga.
Pasišviesdamas giriom, trobom,
ties miglotom ribom apgraibom
ieškau, tartum riekės neliestos,
nors mažytės, bet savos tiesos.
Drumstas kvapas rudens — į mane.
Žydi lietūs rugsėjo dugne.
Žydi „vakar” ir žydi „rytoj“
mūsų žemėj šiltoj, suartoj.
Gal pritrūks, kaip, deja, visados,
man lig laimės kokios valandos.
Gal stovėsiu su sauja tuščia,
bet atminsiu, kad sėjau aš — čia!
•
Ruduo — arčiau.
Šiaurys — aršiau.
Seniai eilėraščius rašiau.
Bet aš esu,
dar tebesu.
Tu paieškoki tarp šviesų
ilgos nakties,
tarp maišaties
kažko vis laukiančių žmonių —
tai ateinu,
tai nueinu.
Tu paieškok — aš gyvenu
po mūsų vasaros dugnu.
Eduardas Selelionis
Rudens rūkas
Varva medžiai —
Gelsvos akvarelės.
Skverbiasi į sielą
Saitas liūdesys.
Tarsi būčiau šįryt
Aklas kėlęs
Arba užsikimšęs
Visa kam ausis…
Nejauku
Nuo prislopintų žingsnių.
Miesto ūžesio —
Nematomo, baugaus.
Rodos, pats
Ištirpsiu ir pradingsiu.
Jei nerasiu prie savęs
Žmogaus.
Žemė rūką ir pati
Suplėšo.
Srus dar saulė
Tarp drėgnų šakų.
Daug blogiau
Nuo draugo
Ir nuo priešo
Atsitverti
Rudenio rūku.
Jurgis Baltrušaitis
Rudens giesmė
Meldžiausi Saulei, tekančiai rytuos,
Meldžiuosi šviesai, laukdamas nakties
Liepsnoju būčiai, šauktas valandos,
Grimztu šešėlin, liepiamas lemties…
Dangus jau dega auksu ir krauju,
Laukuos — tyla, šešėliai pelenai,—
Bet tų pačių ilgiuosi prarajų,
Kur geidė rytą dar jauni sparnai…
Neramios godos traukiasi kasdie —
Vien kibirkštėlė tolyje švytės —
Raineris Marija Rilkė
Ruduo
Tie lapai krenta, krenta lyg toli
danguj nuvysta sodai; lapas mestas
tarytum atsisveikinimo gestas.
Ir žemė krenta per naktis žvaigždėtas
vienatvėn iš visų žvaigždžių tyli.
Visi mes krentam. Krenta štai ranka.
Regi tu krentant viską lyg šią ranką.
O vienas juk yra, kur švelniai renka
ir laiko rankoj krentantį bet ką.
Vertimas: greičiausiai Janinos Degutytės
Giedrė Širvytė
Romansas rudeniui
vien lietuje vien tavyje širdis prisikelia
nakties ir vėjo skaudžios eilės blėsta
dangaus akligatvy tas pats užburtas ratas
buvau pamiršusi tave, maestro…
tuščioj verandoj ties aukštais langais
kur mėnuo žarsto savo šaltą šviesą
kalbėjau tiesiai skaudžiai paprastai
galvojau kad mane girdėsi…
už tokią kalbą pagerbta buvau
akmenimis apsvaidė miesto ponai
ties paukščių katedra eiles skaičiau
be garso pritariant vargonams
tamsėjančia žole į sutemas bridau
įsiklausydama į tavo šaltą miestą
visur tavim paženklinta buvau —
manęs neįsileido nieks, maestro…
vien lietuje vien tavyje širdis prisikelia
lemties ir vėjo skaudžios eilės blėsta
žiema artėja… visada buvau nevykėlė
tavim kliedėdama, maestro…
Jaanas Kaplinskis
Nuogas stovi
rudeny
ruduo tavyje
ateina ruduo
į namus po langais kieman
primindamas
kad greitai namai ištuštės
vanduo visuos induos
atvės ir užžels
ruduo
iš pavidalų vienas
liūdesio didžio
kursai vadinasi laikas
kurio mažėjančiam šešėly
nuogas vaikas
sudėdamas eilėraščius
apie meilę
ir apie mirtį
(Vertė Sigitas Geda)
Stasys Stacevičius
Tą rudenį…
Daugėja mirties. Nebijai
nuplikusių krūmų šokio?
Tą rudenį, kai išėjai,
daug vaisių vėjy sunoko.
Tą rudenį buvo vėlu…
Buvo soduose begalės kriaušių.
Daug slyvų. Daug obuolių.
O krintančių lapų — daugiausia.
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Kai lapai kris
Kai lapai kris – ir vėl aš iškeliausiu;
Nedaug dienų beliko čia sėdėt.
Išeidamas aš prie kiekvieno medžio prisiglausiu
Ir šauksiu paukščiui kiekvienam: sudie!
Nes būsiu viską atidavęs vienumai ir tau. Tik namo sieną
Lietus su vėju plaus ir per naktis
Po mano langu vieniša budės sidabro mėnesiena
Ir veidrody virpės įšalus pilnatis.
Nemeikščiai, 1940
Alfonsas Nyka-Nyliūnas. Rudens elegija
Rytą šalnos takus ir medžių viršūnes paliečia;
Tamsios alėjos staiga upėmis virsta šviesos.
Dienos tampa gelsvais laukų natiurmortais su vaisiais
Šilto kristalo inde, saulės plaukais pridengtam.
Miestai skrenda erdve su vakaro kryžiais ir paukščiais
Ir debesų miniose plaukia rūstus šulinys.
Rudenio balsas! Klausyk! Ištirpo durys ir sienos;
Vėjai, suėję būriais, vaikšto vieni kambariuos.
Kūnai gęsta riksme, ir plaka tik vėjuose širdys –
Toks neišsakomas tau būna tuštumas namų!
Veidrodis, stalas – seni draugai su manim pasilieka
Laukti sugrįžtančio vėl didžiojo džiaugsmo – tylos.
Raktai – šiurpūs veidai, aukštai ant komodos susėdę,
Šaukia mus nuolatos rūpesčio pilna daina:
Neškite saulę namo! Sugrįžkit į liūdesį šiltą!
Kiemo žemė tegu skamba nuo žingsnių sausai.
Šilto metalo plaukai ir lapai krinta ant rankų;
Veidrody lekia žirgai lyguma tavo akių.
Gluosnis šoka slėny – tai rudeniodance macabre!
Liemenis liepų liaunus lanksto įniršus audra.
Ir tada aš sakau: mes esame rudenio medžiai;
Sodai – mūsų namai, mūsų namų vienuma.
Ir tada aš sakau: mes esame rudenio liūtys;
Liūtys – mūsų namai, kūnas ir kraujas – lietus.
Freiburg im Breisgau, 1947
Sefanija Savickienė
Ruduo
daina
Rudenėlis žengia,
Lapai jam po kojų,
Mėlyna padange
Žąsys nuplasnuoja.
Saulės spindulėlis
Kas diena trumpėja,
Gėlės paskutinės
Gūžčioja nuo vėjo.
Rūko patalėlius
Žemė nakčiai klojas,
Rugio želmenėliais
Džiaugiasi artojas.
Šalnos rudeninės
Skverbiasi į sielą, —
Liūdna prisiminus
Mielą vasarėlę.
Rudenėlis su kaštonais,
Su lapeliais, su geltonais,
Pilna grybų kraitele
Ir spanguolių uogele.
Su agurkais ir svogūnais,
Su kopūstais pagyrūnais,
Su saldžiąja morkele
Ir petražole žalia.
Su gėlelėm paskutinėm,
Su knygelėm ir kuprinėm,
Pilnais sodais obuolių, —
Atsidžiaugti negaliu.
– Raudonšoni obuolėli,
Pas mane grįžai tu vėlei, –
Lig ateinančio rudens
Sultys gomurį kutens.
Rudenėli, liki sveikas!
Man jau į mokyklą laikas.
Ten man mokytis smagu,
Ten turiu aš daug draugų.