Jonas Graičiūnas. Kas tu?
Kas tu? –
Gal ašara graudi, nutiškusi laike,
Taip greit prabėgančiam kaip vilnys okeano,
Sužirusi tamsių viduramžių klaike,
Kryžiuočiams krikštijant tave gaisrų tvaike,-
Atbloškusi ir juos, ir ordas Tamerlano?!
Likai
Jokių istorikų mįslė neįminta,
Nors jų ne vienąsyk buvai įmint bandyta!
Stebiuos: atrodai dar stabmeldiškai kieta,
Žinai, jog tau menams kurt teisė suteikta,
Tėvyne mylima, siaubta, skriausta, dalyta!
Dabar,
Kai žvangiai grasoma ŽMONIJAl atomu –
Taip daug raketų mat ir tankų prigaminta! –
Jų jokia doktrina nebetikėt imu,
O ypač „auksapilvių demokratizmu”,
Kurs rieda vieškeliu imperijų pramintu!
O LIETUVA!
Tu – tarsi Antika! – nebūsi pamiršta
Mąstytojų, kur gims ant mūs kapų žemyne,
Nes tavo vardas jiems bylos it legenda,
Kad kūrė čia – dainom pravirkdama! – tauta
Kultūros antkapį sau Nemuno upyne!
Gedimino kalne
Nusvarindamas sunkstančią galvą
Ir apgraudęs nuo metų naštos,
Įlipau į ši protėvių kalną
Prie likučių pilies Lietuvos.
Šiam kalne Gedimino šešėly,
Kur dar teigia sau būvį tauta,
Girdžiu – klykia puošniam vežimėly
Lingės lopšio nemačius karta.
Kaip gerai, kad ji klykia, netyla –
Po skliautu Gedimino dangaus:
Dar negreit išgirs ainiai čia tylą,
Kol klyksmu trokš ji teisių Žmogaus!
Oskaras Milašius. Lituanie
Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus.
Aš trokštu jums atskleisti ją.
Ateikit! Dvasioje nuvesiu Jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį…
Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą.
Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai…
Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos žemė.
Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės gimines gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.
Po septynių žiemos mėnesių letargo ji, nubudus, šoktelia nuo pavasario staigios grožybės, o rugsėjo vidury nauji atolai, netgi vasaros nedavę, juodvarnių kranksmais vėl skelbia ilgą žiemą.
Tada lietuviškųjų vasarų medaus kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, kuris yra lyg siela Lietuvos,-
Saldrūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias.
Balzgana šviesa dūluoja klony, o šėma migla nugulus ant miškų,
Tylų saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas.
Nors dar nesnigo, paplukusiuos keliuos ratus pakeičia rogės,
Nuo upės smelkias per laukus linų markos tvaikai.
Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno miško, skendinčio rūkuos.
Vertė: A. Vaičiulaitis
Vytautas Mačiuika. Esi prie Nemuno
Geroji žeme,
Vyturių gimtine,
Esi prie Nemuno ir būsi,
Kol plaka mūsų dainos
Nerimo sparnais,
Kol gieda mūsų širdys
Prie Baltijos krantų.
Geroji žeme,
Amžina sakmė
Apie tave keliaus į ateitį
Motulių lūpomis į lūpas
Gimta kalba, gimta kalba
Prie žilo Nemuno,
Prie Baltijos baltų krantų,
Prie klevo lingių
Vakarais.
Maironis. Lietuva – didvyrių žemė
„Lietuva – didvyrių žemė”
Mūsų giedama seniai;
Bet iš tos didybės semia
Savo naudą tik velniai.
Bočių laurais pasipuošę,
Vien temokame svajot,
Ar didžius planus paruošę
Sau rimtai ant jų miegot.
Dirbti darbą, nešti naštą
Braukti prakaltą dienos,
Pasišvęst už savo kraštą,
Jei to niekas nežinos,-
Tai per žema, negarbinga
Mums didvyriams tos tautos,
Kur norėtų tapt galinga
Nuo Liepojos lig Brastos.
Mums platybių reikalauja
Bočių sienos, jų vardai,
Bet viduj šeimininkauja
Lenkai, žydai ir gudai.
Čia lietuvis besijausti
Gal kaip svetimoj troboj,
Tik kad mažumų neskriausti
Joms užtikrintoj globoj!..
Servilizmo atėjūnų –
Svetimtaučių dar ilgai
Nenustosme, mes galiūnų
Vakarykštieji vergai.
Bet savitarpy puikybės
Iki sočiai mums gana,
Jei tik yra galimybės
Ką prispausti letena.
Ministerijų pritvėrę,
Joms neskundžiame kasos
Ir iš jos, gerai įgėrę,
Siausti turime drąsos.
Valdininkai ir atstovai
Demokratai rods visi,
Bet nejau tautos vadovai
Vaikščios pėsti ir basi?!.
Automobiliais tik dunda
Su mergelėmis linksmi!..
Sąžinė tik tuomet bunda,
Kai už kyšius teisiami.
O tų partijų tarp mūsų,
Jų programų ir barnių!..
Tiek vargiai pas vargšą bl…
Atsiras už marškinių.
Vargo, skurdo mums riestoka,
Nesimato nei giedros,
Bet už tai jaunimas šoka
Iš aukų lig pat aušros!..
O dievuliau, duok mums proto
Ir daugiau sveikos doros!
Argi jau ant mūsų ploto
Vienos usnys bekeros?
Stasys Santvaras. Tėvynė
Pražydę lelijų žiedai,
Plūduriuoją ant ežerų,-
Padangėj padrikę debesys šilko skarų –
Ir šieloj įrėžti buvimo randai…
Girdžiu tartum širdį tave –
Tu prarasta, o mylima! –
Ir plazda kaip drobė sapnų toluma,
Ir liejasi ilgesio upė srove…
Geidžiu apkabinti krantus,
Kur degė jaunystė žalia,
Kur kovės per amžius nedalios dalia,
Kur dūsauja Nemunas mano platus…
Pro tolį regiu, tu žengi –
Pavaigę nuo skausmo veidai! –
O motin, man tu graži, kaip lelijų žiedai,
Kaip saulė padangių juodam prieangy!..
Onė Baliukonytė. Joninės
Kvepiančius leidžia vaikai vainikus
Mirusių marių ir Nemuno vandeniu…
Dieve, išgelbėk rasas ir vaikus –
Juos pasišauki tarytum nuo denio
Degančio laivo – pasaulio – aukštyn…
Žemė po kojų karščiuoja ir dūsta.
Sminga į širdį aštriausia rakštim
Nuoskauda -po okupacijų dustų
Ir pesticidų – viskam, kas išliks,
Ar sugrąžinsim lietuvišką skaistą?
Baltas pragysta: yra dar šalis…
Viepiasi juodas’, pamirški tą vaistą –
Jonžolių saules, aušrų čiobrelius…
Kruvinas prakaitas dirvos nualintos
Mūsų žvilgsnius atitirpdo bailius,
Sąžines, blogio saugumuose kalintas,
Laisvėn paleidžia… Gyva atmintis –
Laužas iš meilės ir liūdesio giedro…
Keliasi vakar į purvą minti –
Ir su mumis, ir su protėviais gieda
Giesmę šviesiausios, trumpiausios nakties.
Kas taip užbūrė, palaimino ugnį, –
Kad nebijau būsimos apakties,
Kad netikėjimo nykiai bedugnei
Auksu užpilti savy surandu
Šitiek vilčių, kibirkščių ir žvakeliųl..
Mirusio Nemuno, marių krantu
Tolsta vėlužės – miglotam jų keliui
Šviečia paparčių žiedai – iš giliai
Ir iš aukštai… Tavo globiančios rankos,
Tėve, – ar saulės pirmi spinduliai!..
Duona pati mums, išalkusiems, raikos.
Klaupkimės ir nusiprauskim rasa –
Šventos tebus jau trumpėjančios dienos…
Mūsų vaikai dar pagis ir suras
Laimę rūta vainikuotuos žvaigždynuos.
*
Aldona E. Puišytė.
Rankraščiai nedega… M. Bulgakovas
Rankraščiai, meistre, plėnim pavirsta.
Nedega vien atmintis.
Tartumei brailį – švytintys pirštai –
Vėlei tą gėlą skaitys,
Degintą, nuodytą melo bacilom,
Plaktą bizūnais klastos.
Smurto erškėčiais balsą nebylų
Sužeistą tyliai kartos
Gedulo lūpos – verksmą ir giesmę –
Tragiškų tų šermenų,
Kryžkelės kryžiau, vėl aš gedėsiu,
Pokario šiurpą menu.
Motinos našlės, dukros našlaitės.
Vyrai ir broliai, nakty
Sielvartų slėgį kaip jūs atlaikėt
Priešui nekaltėj – kalti.
Spardė ant grindinio kūną negyvą,
Verkė šalia jo vėlė.
Vėl atsinaujina stigmos, negyja.
Kruviną Žlugtą velės
Upės užnuodytos dar šimtą metų?-
Žuvys užduso dugne.
Perspėja dangūs: regi, kas mato
Sielos akim ugnine.
*
Lietuva, priimk ir mano auką –
Skurdų žodį… Lobių – neturiu.
Jau ne lūpos kalba, siela šaukia,
Nuplakta tarp vėtrų keturių.
Šaukia ji kartu su nukankintais,
Su tremtais iš raudančios tautos:
Atsimink, Žmogau, kad krantas kitas,
Gėlą perbridus, čia pat… Kartos
Raudą tų, kurie speiguos pradingo
Be žinios, bevardžiai prapulties.
Kol einu per žemės gruodą dygų,
Gal jų baikščios vėlės priartės,
Pasakys, ko meldi, ko ilgėjos
šiurpulingam klystkelių laike…
Vėl sublyksi spindulingos gijos
Iš anapus… Viešpatie, laikyk
Sielą mano, ji lyg Šiaurėj dreba
Nuplakta tarp vėtrų keturių…
Tu palaimink skurdų mano darbą, –
Žodžio auką… Lobių – neturiu..
Vien tą balsą, liūdną ir negarsų,
Jis prapuola triukšmo gaudesy.
Su tavim kartybių taurę gersiu,
Lietuva, verksmų gaidom garsi.
Lietuvai
Sapne gyvybės liūdname –
Visur esu lyg ne namie,
Dukra pažemintos tautos,
Karta Žemynos prarastos:
Iš tėviškių mes ištremti,
Benamiai, nors namai arti,
Tarp daugiabučių tų pilkų
Paklydę – ilgimės laukų…
Tauta ir žemė – manyje. –
Gal mirti lemta man su ja,
Ir prisikelt su ja kartu
Ant ateities baltų krantų
Prie Nemuno ir Antvardės,
Kai Lietuvos raudas girdės
Pasaulio bundanti klausa.
Po prievartos našta alsia
Dabar – Golgota kelias jos.
Ji keliasi – ir aš keliuos.
Suklumpa ji – ir aš klumpu
Ant sielvarto kelių klampių.
Tėvyne Lietuva, vien tu –
Kaip žiburys namų šventų
Švieti ir sielai, ir akims:
Esi many – tai kas atims? –
Birutė Baltrušaitytė. Donelaičio žemėj
Kas gali trypti baltą tautos kūną?
– Paskui – uždėti kankinės karūną,
kai nieko nebeliko,
tik ant lauko pliko
balta bažnyčia gynėsi nuo vėjų?!
Ateina priešas, ir vingiuoja dūmas,
paskui nakty, kuomet toksai juodumas,
atsiverti metus – lyg burtais buria
anie keliai, anie pradingę būrai,
ana lemtis – nykioj nakty išnykti,
prabus t po šimtmečių… Dabar gūdu.
Tiktai baltoj bažnyčioj žvakė švyti,
ten kapas ir altorius – vienu du –
į dangų šaukias, kad visi išgirstų,
nekirstų girių, nebarstytų žodžių… –
Ten, Lietuvos pasieny, auga skirpstas,
ir tykiai uoga glaudžiasi prie uogos.
Mes – prie Tavęs. Esi lyg baltas gandras,
visų gandrų valdovas ir vedlys.
Lietuvninkai, uždekim žvakę šventą,
kad išgyventume, jei vėl naktis atklys…
Vytautas Mačiuika. Tremtinių palaikai
Gieda gedulo vėjai.
Gelsvą žvakę laikai.
Atkeliavo Tėvynėn
Tremtinių palaikau
Per dešimtmečių pūgą,
Per kančias ir vargus
Atkeliavo Tėvynėn
Nieku dėtas žmogus.
Tyliai verkia gimtinė,
Artimieji, vaikai.
Atkeliavo Tėvynėn
Tremtinių palaikai.
Ratuotos mintys
Pilkas balandis lizdą palieka.
Jeigu gimtinę engia klasta.
Sniegas ir ledas virsta į nieką,
Jeigu tik virpa širdis karšta.
Buvo vagonai, buvo ir grotos.
Tremtinio daliai nėra ribą.
Buvo kaip bitės mintys ratuotos
Virš vainikuotų kulto stabų.
Kelias į kalnus, kelias namolei.
Vargą nuplukdė trys nemunai
Taip iki šiandien, taip ir lig šiolei
Lieka Tėvynė – mano namai.
Vladas Braziūnas. Antrasis Atgimimas
Apsinešė nuodvasio dulkėmis lūpos
lietuvio grįžty, grūdelytis
statybose, žvyro krūvoj devotissimus populus,
pelkių, miškų užsisklendus tauta,
įsisupsčius pagonių tikėjimuos
atžala, neįaugus Europon,
bet priėmus iš popiežiaus rankų karūną
karalystė dešimčiai metų,
ir naujoji tvarka, o sunkesnė
su pavietų teismais ir teismeliais,
kunigais iš Mozūrijos lenkų,
su dalijimais ir padalijimais, rusų
severo zapadnyj kraj, nugyventas,
niekingas ir plikas, pabunda,
sugrįžta pradėti, neliko
žmogaus ir žmonių, nepažįsta,
pasaulio, praradusio džiaugsmą,
pavargusio baisiai pasaulio
norėti, bandyti ir kurti –
kaip baisiai norėjo pasaulis,
kai pirmąkart budo lietuviai.
Sigitas Birgelis
Visi matematikos mokytojai,
kodėl neišmokėt manęs,
kad už viską, už viską labiau
nevalia dalyti tėvynės.
Rodos, doras buvau, paklusnus,
mokėjau tikėt naiviai,
kodėl nepasakėt šito visai,
kad tirpsta trikampiai, atskirti nuo tėvynės.
Kaip kalbėti, kokia kalba ar tarme,
kad širdis išrautų krūtinę,
kuo tikėti, kam padlaižiauti klusniai,
kad tavęs neišduočiau, tėvyne?
*
Naktis tulžimi pripildė indus
miškus ir laukus
tuštuma tesės
iki ryto
naktį sugėrė aušra
pabudo tauta
ir kaip vaikas norėjo
gyventi
Ona Miciūtė
Kas yra Tėvynė?
Argi padangė, visų apdainuota,
kalvos ir slėniai,
miško gaudimas
ir jūros ošimas?
Man rodos —
Tėvynę man tiesa žmogus,
jo kraujas pralietas,
sentėvių kapas,
rankos sudiržusios, kietos.
Man rodos, Tėvynė —
daina
ir meilė, draugystė,
žodis geras, jaukus.
Man rodos,
Tėvynę man neša Žmogus.
Stasė Bucevičienė
Žemaitija
Visagalis žemės dieve, tu davei man Žemaitiją,
Žalią vandenį, kur žydi vieną kartą per metus.
Tamsų dangų,kai žaibuoja ir kai kiaurą naktį lyja
Ir lėtai siūbuoja vėjas pilkapių medžius šventus.
Tu davei man sunkią meilę – tą vienintelę,tą vieną,
Vieną ir žmonėms, ir medžiams,vieną – žemei ir dangums.
Ten sraunus upelis bėga – visą dieną,visą dieną,
O liūdnom akim pažvelgsi – jis sustos ir susidrums.
Tu davei man ugnį, kalną nuo kurio rytai prašvinta,
Tylų vakarą,kai ošia ir paparčiai, ir javai,
Ir tą keistą jausmo galią – viską viską atsiminti-
Tartum priekaištą ar kaltę, ar palaimą man davei.
Danguje ten visos žvaigždės pateka.Ir būna gera,
Tik viena karšta nupuola, kai liūdi, po kojom tau.
Ten kaip rasą,ten kaip smėlį, kaip baltų lelijų kerą,
Ten kaip sopulį, kaip alkį aš gimtinę pajutau.
Visagali žemės dieve, tu davei man Žemaitiją,
Mano ilgesį ir džiaugsmą motinos akių šviesoj,
Žalią vėją,sausą eglę,kur graudžioj dainoj atgyja,
Ilgesingą paukščio giesmę naktį, naktį eglėj toj.
Jonas Mačiulis-Maironis. Užtrauksme naują giesmę
Užtrauksim naują giesmę, broliai,
Kurią jaunimas tesupras!
Ne taip giedosme kaip lig šiolei:
Kitas mąstysime dūmas.
Drąsiai, aukštai
Pakils balsai:
Išauš kita gadynė!
Užgims darbai,
Prašvis laikai.
Pakils jauna tėvynė!
Aušra naujos gadynės teka:
Nušvis ir saulės spinduliai;
Juk nujautimas širdžiai šneka
Taip aiškiai, linksmai ir saldžiai.
Drąsiai, aukštai
Iškils balsai ir t. t.
Numesk, tėvyne, rūbą seną,
Kurį užvilko svetimi!
Jį meilės kerštas tekūrena
Tėvynės meilės ugnimi!
Į darbą, vyrai! Šalį jauną
Prižadins meilės rytmetys;
Galybė meilės viską griauna:
Žiemos ledus ji sutirpys.
Ranka mus spaudžia geležinė.
Krūtinę apkala ledais:
Uždekim meile sau krūtinę!
Į kovą stokim milžinais!
Tas ne lietuvis, kurs tėvynę
Bailiai kaip kūdikis apleis;
Kursai pamins, ką bočiai gynė
Per amžius milžinų keliais.
Tas ne lietuvis, kurs jos būdo.
Jos žemės dainų nemylės;
Neverks, kad patys sūnūs žudo
Kas verta meilės ir garbės.
Tas ne lietuvis, kurs dar bijo
Atsižadėt sapnų nakties,
Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo,
Kursai didžiais darbais nešvies
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą.
Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!
Drąsiai, aukštai
Iškils balsai:
Išauš kita gadynė!
Užgims darbai,
Nušvis laikai.
Atgims jauna tėvynė.