Ramutė Skučaitė. Kitokia vasara
Ta
Vasara
Kelias iš nieko.
Nualpsta sunkiam obuoly.
Jos vaikas vos gimęs — jau bėga
Slėptis pavėsio pily…
Juoda gyvatė nepyksta.
O man — juoda negalia.
Lašas rasos išnyksta
Unijoj su gėle…
Tiesi avietyno rykštė
Jau linksta. —
Per daug saldi.
Staiga — bitės gaidą pernykštę
Prisimeni
Ir skrendi
Į liepą ant vandenio kranto.
Ji vėl sklidina žiedų.
Bet bitės manęs nesupranta,
Kad ieškau
Ir nerandu,
Tik virpa kvepėdamas oras,
Vandens akyje — gilu.
Tik gieda berniukų choras,
O gal angelų.
Algimantas Baltakis. Trioletas nr. 3
Juk vasara taip greitai lekia,
Kaip trioletas ji trumpa.
Ir nuojauta man širdį slegia:
Juk vasara taip greitai lekia.
Štai šienpjoviai jau dalgį plaka
O tu pašok ir ties riba.
Juk vasara taip greitai lekia,
Kaip trioletas ji trumpa.
Algimantas Baltakis. Vasaros kaitroje
Skristi.
Padangę skrosti.
Kristi.
Ant tavo skruosto
Nupulti
Bučiniu.
Nebūnant būti.
Nemiegant atbusti.
Koks šaltas skruostas!
Koks šiltas asfaltas —
Saulės dėmėm inkrustuotas,
Slidus kaip faktas.
Gal, sakau, važiuokim
į Rudesą?
Pasivoliosim po žolę,
prisirinksime rudmėsių.
Ten, prie Siesarties,
žinau tokį iškyšulį.
Jei aukštielninki atsigulsim abu,
pasijusim keistai:-
kaip musės ant lubų.
Gera skristi.
Baisu nukristi.
O gal patraukime
į Musnikus?
Aplankytume Kernavę.
Pabraidytume po Musę.
Paspoksotume
į musių apsėstą karvę.
Gera būti.
Sunku nubusti.
O gal geriau — į Mosėdį?
Kojas įmerkę į Bartuvą,
surengtume angelų posėdį.
Nesikaršciuotume.
Nesibartume.
Lengva angelam.
Sunku vabalam.
Velnias, nespėju valyti stiklo.
Ne stiklas, o vabalų kolekcija.
O iš viso — nėr ko bastytis be tikslo:
Nuo musių vis tiek nepabėgsime.
O gal nuo savęs?
Vakare
Pusplikiai sėdėjom prie televizoriaus.
Rodė karą.
Už lango žara
Nuplieskė dangų vizijomis.
Ten gera,
Kur mūsų nėra.
Jonas Maciukevičius. Vasaros namai
Šičia — vasaros namai.
Melsvas stogas. Žalios lubos.
Grindyse — spalvotos gėlės.
Ir los tavo saldžios lupos.
Gal ne tavo — žemuogėlės?
Šičia — vasaros namai.
Kyla baltas rūko dūmas,—
kepa duoną geros laumės.
Ir tas tavo atidumas,
kurio šitiek metų laukiau!
šičia — vasaros namai.
Kambariai visi — į šviesą.
Visos širdys — vien į tiesą.
O tos tavo mintys keistos
gėleles visas palaisto.
Šičia — vasaros namai.
Vakarui tyliam atėjus,
kloja guolį juodos fėjos.
Tavo baltos, grakščios rankos
mano ateitį suranda.
Šičia — vasaros namai.
— Labas rytas! — tau — pirmai.
Jonas Strielkūnas. Rugpiūčio šviesoje
Rugiai ant kalno liovėsi banguoti,
Ąsoty prie gubos — gardi pluta.
Užkrauna šienu mūsų meilės guolį,
Ir baigias mūsų vasara karšta.
Dangus raudonas tarsi bruknių biržė,
Nugieda saulę svirtys vakare.
Ir mes jau niekad niekad nepamiršim
Baltų stulpų ties mėlyna giria.
Ir dar vaidensis pro neramų miegą
Kraujažolių žvaigždynai pakely,
Kur baltos avys per ganyklą bėga
Kaip mūsų metai — vis tolyn, tolyn…
Ir nebeskirstysim, kas mano ir kas tavo
Tenai, mums pažadėtoj ateity,
Kur rudenio pirma diena sutemo
Ir kur stulpai nebe tokie balti.
Tenai prie pilko stulpo, lietui lyjant,
Suglausim galvas mylimam krašte,
Kur žaizdos greit atsiveria ir gyja,
Kur lieka pėdos žemėj ir rašte.
Ir niekad niekad jau nebepamiršim
Žalių beržų rugpiūčio šviesoje. …
Dangus raudonas tarsi bruknių biržė,
Ir mamos renka uogas danguje…
Antanas Miškinis. Vasaros poilsis
1
Po tvankos pasėdėsim ant slenksčio
Lig antrųjų gaidžių.
Vos linguoja vyšnelės lanksčios.
Virš galvos mums — po šimtą žvaigždžių.
Tu sakai —
Tie taškai,
Tie taškeliai šviesieji
Sukas, visatos kelius pažymėję?
Ir mus su žeme jie
Ir su kosmosu sieja.
Ir su jūrom, kalnais tolimais,
Ir su šiais namais.
Jų šviesa mums į kraują,
l sąmonę srūva tolydžio —
Ir minčių žiedai susikraaja,
Lyg ant rūtų palei seklyčią.
Negirdėjom tokio dar skambėjimo,
Kaip ši tylumos daina.
Tai niekur šįvakar nebėjom —
Visko visko čia pat gana.
Tai pabūsim abu
Po sietyno žaismu
Prie medinių namų, Apšviesti žvaigždžių — Be kalbų,
Be problemų didžių.
2
Rytoj mes jau būsim toliausia —
Keliausim
Pro ūžiančius ežerus,
Pro pavėsingus pušynus
(Per kaitrą pavirstančius rojumi),
Per laukus, kur mašinomis
Kaupiamas pašaras,
Derlius dorojamas.
Pabūsim stočių kamšaty,
Kur sienos nuo moterų klegesio skamba,
Kur į kampą
Turistų krepšiai sunešti.
Argi gali gyvent nusibosti?
Sustosime aerouoste.
O iš ten
Sparnuoti motorai aukštyn mus ištemps.
Ir lėksim nelyginant kloniais dausų
Tarp saulės ir debesų,
Kol pajausim,
Kad suspengė ausys,
Vadinas, laineris leistis ėmė —
Marguliuoja spalvingos dėmės,
Išnyra ir miestas prie įlankos mėlynos,
Įsiterpęs kalnuos.
Baltos vilos į kalną lipa
Tarp kiparisų ir eukaliptų.
Paskui tarp Šviesos ir žydėjimų žaismo
Pavaikščiot išeisim,
Kur palmių lapai čeža it metaliniai.
Kur į jūros mėlynę
Saulė blyksniais pažyra..
Eisim žingsnį sulėtinę,
Kur byra inžyras,
Kur vynuogės noksta — žalios ir violetinės.
Vakare, prie jūros šiltos atėję,
Šioj rojiškoj žemės kertėj
Girdėsim, kaip akmenis šluosto banga,
ir antra, ir trečia atskubėdama šiaušias —
Prisimins Palanga,
Kurortas pasauly gražiausias.
Matysis
Prožektorių šviesos ištįsę,
Žiburiai laivų tolimų
(Gal ir jie pasiilgsta namų).
Lig vėlumos
Vėl sėdėsim abu
Po sietyno žaismu tuo pačiu
Kaip namuos,
Su drabužiais lengvais ant pečių —
Be ilgų kalbų,
Be sunkių minčių.
Vasara
Kaip viskas veržiasi iš nebūties
Į dieną, šviesą, vėją, lietų.
Nebuvo niekad jokios praeities
Tik dabartis, viduvasaris, liepa.
Sunki, tiršta, sodri žalia
Spalva užliejo visą spektrą.
Per naktį šnara augdama žolė
Kad tik suspėtų, kad suspėtų…
Tačiau užgimsta lyg mintis
Ir auga dieną, auga naktį.
Nejuntama lyg užmarštis
Daiktų ir augalų senatvė.
Jinai — valandą didyn.
Žalioj spalvoj gelsva ryškėja,
ir baigias vasara piūtim,
Ruduo prasideda rugsėju.
Gražina Cieškaitė. Vasaros sonetai
Su vasaros žole, paparčiais, upių vingiais,
tarp mėnesienos tolių, skleidžiančių aplink
jau sidabrinę šviesą — leisimės laimingi
su nenumaldoma pavasario viltim.
Mums vasara žydės ant sužieduotų rankų,
o akyse mirgės viliojantys keliai.
Ir jausiu žemės kūną, jos šešėlį tankų,
atsimušantį sidabruotoje žolėj.
Sustosim, kai plevens jausmais griaustinių
aidas.
kai nebūtį širdis paniekins — ir tada,
palietę žaibo ašaras ant savo veido,
gal nesulaukę to, ką skyrė valanda —
į spindulingą sapno gelmę nusileidę,
pratrūksim išminties ir ilgesio rauda.
Tartum sidabro sodas Paukščių Takas štai
nušvito pakeleiviui akyse — toks baltas
keistosios augmenijos pranašas erdvėj lėtai
suvienijo staiga dangaus ir žemės daiktus.
Pradingo sielvartas, pasklidęs žydrumoj
šauktu
pavidalų šerkšnu; su juo ir nebkalbėjos
visatos pilnatys svaiginančiu lemties ratu —
ir žvaigždėmis jų sidabriniai žodžiai liejos.
Sudievintas nakties žvaigždynas pro miškų
rasas,
pro vasaros gelmes taip spinduliavo, keitės —
jis pakeleiviui priminė šilagėles vėsias —
jų melsvumu dažnai dabindavos mergaitės.
į sidabrinį sodą jis liūdniausią nusives,
tyrumo ilgesį jos akyse išskaitęs.
Sustingo vakaro paveikslai dideli už sienų
gamtos ritme lemtingam, tik širdis manoji
prisimena tave — stebuklą, tokį skaistų vieną,
kurio pasaulis dar nebuvo pakartojęs.
Tu iš akių tylėjimo, žinau, pajusi vėlei:
aš gyvenu dabar ne savimi — jau lemta
su valanda nūnai, į užmiršimą pasikėlus —
pasiekt jausmais tikėjimo, ne jausmo krantą.
Ten įsikūnijus šviesa — kad nerimą pažintų,
Šviesa — kad niekintų šešėlio banalybę,
o meilės ašara nuo veido kad skausmingai
trintų
tamsybės dulkes, kur iš nevilties man likę.
Man šypsena veide, bet akys žvelgia rimtos:
išsaugot meilės ir tikėjimo vienybę.
JURGA IVANAUSKAITĖ
Vasara
Vasarą atpažinčiau
užrištomis akimis-
iš žemuogių saldumo,
iš pelynų kartumo.
Jei išrautų liežuvį,
man užtektų kvapų-
rausvo dobilų kutulio,
balto kiečių dilgsėjimo.
Jei užkimštų šnerves,
birželio dieną praneštų
man kimus
gegutės kukavimas.
Jei vašku užpiltų ausis,
liesčiau vasarą pirštais-
dobilų drobė, jazminų šilkas,
violetinis čiobrelių aksomas.
Jei nutrauktų rankas,
eičiau basa per žolę-
dygią saulėkaitoje,
rasotą rytmečiais.
Jei ir kojas nukirstų,
krisčiau kniūbsčia į
purias samanas baltomis
grybienos gyslomis.
Ir švino sarkofage
kaip Kasandra siurbčiau
vasarą šeštuoju pojūčiu,
trečiąją akimi regėčiau.
Net virtusi dulkėmis
vis vien žinočiau,
kada pražydo bijūnai,
o kada – jurginai.
Juozas Marcinkevičius
Vasara
Kaip viskas veržiasi iš nebūties
Į dieną, šviesą, vėją, lietų.
Nebuvo niekad jokios praeities
Tik dabartis, viduvasaris, liepa.
Sunki, tiršta, sodri žalia
Spalva užliejo visą spektrą.
Per naktį šnara augdama žolė
Kad tik suspėtų, kad suspėtų…
Tačiau užgimsta lyg mintis
Ir auga dieną, auga naktį.
Nejuntama lyg užmarštis
Daiktų ir augalų senatvė.
Jinai – kas valandą didyn.
Žalioj spalvoj gelsva ryškėja.
Ir baigias vasara piūtim,
Ruduo prasideda rugsėju.
Jurgis Kunčinas
Rugpiūtis
Rugpiūtis baigiasi skardžiu,
Tarsi malda — laimingu amen.
Užeis lietus, bet po medžiu
Sausa bus ir žolė, ir žemė.
Rugpiūtis baigiasi balsu,
Kuris paskui ilgai gyvena.
Rugpiūtis baigiasi gaisru,
Tik jį kažkas be mūs kūrena.
Be mūsų šlamantys miškai —
Spygliuočių ir beržų masyvas.
Šukuojas laumė, jos plaukai —
Pirmasis rudenio motyvas.
Bet viskas baigiasi skardžiu:
Nei šoksi, nei atgal pasuksi.
Taip ir paliksi po medžiu,
Po raudonuojančiais šermukšniais.
Gražina Cieškaitė
Vasaros sonetai
•
Su vasaros žole, paparčiais, upių vingiais,
tarp mėnesienos tolių, skleidžiančių aplink
jau sidabrinę šviesą — leisimės laimingi
su nenumaldoma pavasario viltim.
Mums vasara žydės ant sužieduotu rankų,
o akyse mirgės viliojantys keliai.
Ir jausiu žemės kūną, jos šešėlį tankų,
atsimušantį sidabruotoje žolėj.
Sustosim, kai plevens jausmais griaustinių
aidas,
kai nebūtį širdis paniekins — ir tada,
palietę žaibo ašaras ant savo veido,
gal nesulaukę to, ką skyrė valanda —
į spindulingą sapno gelmę nusileidę,
pratriiksim išminties ir ilgesio rauda.
•
Tartum sidabro sodas Paukščių Takas štai
nušvito pakeleiviui akyse — toks baltas
keistosios augmenijos pranašas erdvėj lėtai
suvienijo staiga dangaus ir žemės daiktus.
Pradingo sielvartas, pasklidęs žydrumoj
šauktu
pavidalų šerkšnu; su juo ir nebkalbėjos
visatos pilnatys svaiginančiu lemties ratu —
ir žvaigždėmis jų sidabriniai žodžiai liejos.
Sudievintas nakties žvaigždynas pro miškų
rasas,
pro vasaros gelmes taip spinduliavo, keitės —
jis pakeleiviui priminė šilagėles vėsias —
jų melsvumu dažnai dabindavos mergaitės.
Į sidabrinį sodą jis liūdniausią nusives,
tyrumo ilgesį jos akyse išskaitęs.
•
Sustingo vakaro paveikslai dideli už sienų
gamtos ritme lemtingam, tik širdis manoji
prisimena tave — stebuklą, tokį skaistų vieną,
kurio pasaulis dar nebuvo pakartojęs.
Tu iš akių tylėjimo, žinau, pajusi vėlei:
aš gyvenu dabar ne savimi — jau lemta
su valanda nūnai, į užmiršimą pasikėlus —
pasiekt jausmais tikėjimo, ne jausmo krantą.
Ten įsikūnijus šviesa — kad nerimą pažintų,
šviesa — kad niekintų šešėlio banalybę,
o meilės ašara nuo veido kad skausmingai
trintų
tamsybės dulkes, kur iš nevilties man likę.
Man šypsena veide, bet akys žvelgia rimtos:
išsaugot meilės ir tikėjimo vienybę.