Nuotrauka: Aurimas Gudas
Rolandas Povilionis. Vienatvė (Etiudas)
Siela yra mano gimtieji namai.
Vienatvė yra mano gimtieji namai.
Vienatvė yra mano tikroji laisvė.
Vienatvė-mano sielos buveinė.
Čia aš esu iš tikrųjų laisvas.
Mano erdvė; erdvė, kurioje, be manęs, nieko nėra.
Mano vienintelis tikrasis prieglobstis.
Ten, kur nusivelku visus rūbus.
Nusirišu kaklaraištį.
Atsisegu marškinius.
Kur daugiau nieko nėra.
Kur daugiau nieko nereikia.
Kur esu laisvas nuo visko.
Net nuo savęs tokio, kokį mato kiti.
Laisvas sau.
Savo pasauly.
Savo erdvėje.Kuri niekam neprieinama.Niekam
Tik tau.
Mano liūdesio erdvė.
Mano muzika.
Mano tyla, kurioje visa išnyksta.
Mano laisvė.
Rolandas Povilionis. Svetimas (Etiudas)
Kai paaiškėja, kad esi nereikalingas.
Kai paaiškėja, kad atvėrei savo sielą į tuštumą.
Tuščiai atsivėrei.
Atsivėrei tuštumai.
Apsigavai.
Pasirodo, ten nieko nėra.
Ir ne dėl to, kad nepažadintos jų sielos.
Kad jie dar nepabudo.
Kad dar yra vilties.
Greičiau-atvirkščiai;jokios vilties nėra.
Nes nėra sielų.
Tik kūnai.
Suvargę, tempiantys, nešantys save
arba atvirkščiai-savimi patenkinti, sotūs,
tenkinantys save ir laimingi.
Buki.Vienodi.Kvailai atrodantys.
Bet laimingi.
Tai ir yra tuštuma.Buvimo pasaulyje tuštuma.
Tamsiosios mūsų buvimo pasaulyje naktys.
Kai esi nereikalingas
Reikalingas tik sau.
Savo sielai.
Tavo vieninteliam prieglobsčiui.
Kad užsidarytum jame ir gyventum visiškai kitą gyvenimą.
Gyvenimą, kuriame yra paslaptis.
Gyvenimą, kuriame ieškai savo sielos ir bandai ją suvokti.
Gyvenimą, kuriame kitos sielos yra įvykis.
Gyvenimą, kuriame pasimatymas su jomis yra
stebuklas.
Rolandas Povilionis. Kaukės
kam reikalingos kaukės?
kad paslėptų veidus.
Kam reikalingi veidai?
Kad nešiotų kaukes…
Nuimk kaukę ir pamatysi baisų veidą.
dar baisiau-tuščią vietą veido vietoje…
kas būtų, jei visi nusiimtų kaukes?
Kas būtų jei visi užsidėtų veidus?
pamatytumėm ne kaukių o baisių veidų balių…
tam ir reikalingos kaukės…
kad žmogus nematytų net savo veido.
kad nepamatytų, kad išvis neturi kito veido…
nes baisiausia pamatyti savo veidą
Dar baisiau – save be veido…
Mažvydo monologas
Sustoja laikas.Tik girdėti, kaip kabo
Viršum galvos dulkėta amžinybė.
Širdis, atrodo, plaka-taigi gyvas.
Ar džiaugtis, ar liūdėti dėl to? Žmogau,
Nepiktžodžiauk, – nes gyvasties sūnelis
ne Tau priklauso.Tu esi beturtis.
Tu nieko neturi.
Išskyrus skausmą.
Tu nieko neturi išskyrus skausmą.
Ir niekas iš tavęs jo neatims-
Nei priešai, nei draugai. Esi turtingas
Jei dar kentėti gali ir jei pasaulį,
Jauti kaip sopulį, kurio centre
Negęstančia žaizda žmogus liepsnoja.
Nubėk su upėm, nusileisk su saule,
Nurimk su vėju, su ugnim užgesk…
Vienatvė
Tai elementaru:
Vienatvė eina keliu
Ir ieško sau aukų,
Nes vienai Jai nyku…
Jei kely pasitaikai Tu,
Ji apsupa Tave ratu,
Kad galėtų būti kartu,
Nes vienai Jai nyku…
Po pusvalandžio kalbų
Vienatvė žengia plačiu
Vyrišku žingsniu
Link ežerų plačių…
Ten begalės žmonių
Atakuos vienatvė žodžiu
Žmogų su šuniu
Nes vienai Jai nyku…
Vytautas Mačernis
7
Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,
Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,
Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Šarnelė, 1943.X.17
V. Mačernis
13
Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly – puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.
Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.
Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.
Šarnelė, 1943.XI.1
Rimas Burokas
***
Gyveno kartą vienas, vienas, vienas,
jis vardo neturėjo, o gal pamiršo jį,
Rudenėj mėnesienoj, ant seno namo sienos
kreida spalvota skėtį jis mėgdavo paišyt…
Jį, lapams krentant, lankė išblyškęs pakaruoklis,
tas irgi buvo vienas jau šimtmečiai keli,
Ištikimai mylėjo jis Damą su vėduokle
ir nuolat jos ieškojo migloj ir vandeny.
Su žvakėmis per lietų klajojo jie po miestą –
jūs tokį miestą matot tikriausiai tik sapne,
Margi gėlėti skėčiai senuos kvartaluos švietė,
šiukšlynuos rausės laimė suvargus ir sena.
Rimas Burokas
***
Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,
ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,
jos visos kertės skaudžiai atsiliepia
debesimis ir vakaru… Iš naujo
bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,
kritimą lapų, ilgą šviesią naktį…
kada lange tik liūdnos mano akys
atspindi, rodos, jau ne mano veidą…
Ir tik aušra užtikusi prie stalo
užmigusį ir apibertą lapais
mane paglosto švelniai tavo,
brangioji, skruostu ir už durų slepias…
Rimas Burokas
***
Jis buvo dar šviesesnis už dienos mėnulį
saulėtą žiemą… kas jį pastebėjo,
tik elgeta ir pamuštas šuva
jį draugiškai apuostė… Visą žiemą
jis dilo ir liūdnai draugavo
su elgeta ir pamuštu šunim,
kol vieną kovo rytą tesurado
jie melsvą gėlę tirpstančioj pusny.
Rimas Burokas
***
Aš liksiu jums sutrešę rėmai,
tačiau juose mėnulis patekės
pavasarį, jam šviečiant nužydės
kvailiausios ir liūdniausios gėlės pienės…
Pelėsių žydrą miestą prisiminkit,
jo valkatas ir juokdarius –
jie šoks su pienėmis, ir aikštėje raudos
kvaila kaip jie pavasario mergaitė…
Pergalė. Suklupimas
Suklumpi ir žemėn parkrenti,
Rodos nereikalingas esi…
Po kojomis neįtikėtinai slidu,
Tik pakilti ar sugebėsi? Vargu…
Gyvenimas netekęs prasmes,
Skausmas tekantis iš upės versmės.
Abejingumas nuolatos tviska,
Gėrio gaidos pražūtingai išblėsta…
Suklupęs tu kenti,
Nemato kas plūstasi tavy…
Saulė tavo akis išdegino,
Vėjo kova lyg malūnai išsekino…
Pasaulis tylus, abejingas, šaltai sukilęs,
Nerandantis išblėsusios stiprybės…
Puola suklupusius kelyje
Išliedami pyktį tūnantį mintyse…
Tik ranką jam ištiesk,
Žodį vilčiai ir naujai aušrai tark…
Prikelk naujam pakilimui,
Naujai vilčiai, širdies ir sielos prabudimui prabudimui…
05-01-04 18:05
Vienatvė
Minkštas pavasario lietus
Apglėbia mano vienatvės pečius.
Nuplaudamas įniršį…
Skausmą jau seniai pamiršau
Išbluko jis greičiau negu
šilti vaikystės prisiminimai,
korių ir medaus skonis burnoje.
Prieš išsisklaidant debesims
Pakyla vėjas
Lyg susigėdęs ir sumišęs,
bet piktas,
Kad nepajėgs skraidinti lapų,
kuriuos lietus prie žemės plaka.
Kad nebeteks maišyti jų su dulkėm
Ir glostyt aitvarus nustebusiom akim…
Vėjas, manos vienatvės brolis!
Sūkuriais, sūkuriais
Maišo jausmų makalynę…
Be jokio tikslo, be prasmės.
Todėl, kad gražu-
Tai nerašytas gamtos dėsnis.
Bučiuoja vėjas raupsuotą mano sielą-
Lyg aklas elgeta: kur klius, kur ne…
Ledinėm lūpom atveria žaizdas.
Ir dovanodamas grimasą nugalėtojo
Pirštu pagraso: tai dar ne galas!
Vieno pabaiga- kito pradžia.
Paklydus vėjuje veidų virtinė
Prašmėžina pro šalį.
Taukuoti, nudėvėti knygų puslapiai rauda
Tai ne mano rauda-
Tai Eglė, Žalčių karalienė,
Savo pamokymus seka:
Neleiski vėjapalaikiui širdies sudraskyti.
Laikykis stipriai likimą apglėbus.
Tegu tos liūtys įniršį nuplauna,
Nes skausmą jau seniai pamiršau…
Pergalė
***
Išvaduok iš šio beribio krašto,
iš šios tamsos kuri mane drasko.
Mano siela sugrąžinki,
meldžiu grandines atriški…
Tu sielą, kūną, dvasią sudraskei,
įsiveržei į gyvenimą, nieko man nebepalikai…
Man taip sunku…ramybe, kur tu?
Dvilypė tu esi,
sudraskai, ir vėl pakeli naujai,
atveri naujam pakilimui, gyvybei…
Atkelk iš šios beprasmės nykumos
nebenoriu tos mane draskančios audros…
Pakrantėj dvi pėdos liko, ėjo du žmonės
o aš lieku čia, viena, apimta paklydusios-dvejonės…
Išnykstu, bet rodos vis tiek esu…
Tyliu, bet kartu ir šaukia siela balsu klaikiu..
Gyvenimo kelias paukščiui-skrydis,
o žmogui nežinomybės kelias beribis…
Ne vėjas tave blaško,
ir ne audros tave drasko…
Bet tavyje einantis pasąmonės srautas…
O dvasia vis tiek lieka gyvenimui vieniša…
Nugalėtoja ji ar laimėtoja,
bet gyvenimo kovoms sutverta…
05-06-11