Eugenijus Matuzevičius
Mano žiemos
Mano baltosios žiemos!
Jus atneša, nuneša metai ir vėjai…
Jūs užpustot laukus
Ir žodžius,
Išbarstytus rugpiūčio takuos.
Jūs apklojat šaltąja tyla
Ir šaknis,
Ir pasėtąjį grūdą,
Ir numirusių lapų kapus.
Jūs — kupinos visad laukimo
Ir ilgiausių naktų,
Ir sunkiausių minčių – –
Vis dažniau man vaidenas:
Jūs primenat ribą,
Kur baigias
Būtis
Ir plakimas širdies,
Ir daina…
0 gal ne. O gal esate jūs tik riba,
Kurią peržengti reikia
Iš rudens
Į pavasario saulę.
Donaldas Kajokas
Vaikystės priemiesčio peizažas
skambi žiema sprangus žiemos dangus
prieš vakarą nubunda sąvartynuos
laukinės katės kruvinom krūtinėm
ir kaip vėduoklę išskečia nagus
kiek tolėliau – miškelis sidabru
ir šalto stiklo šukėmis išpuoštas
keliukas vaikas einantis skubriu
žingsniu pro spengiančio pušyno puokštes
staiga tankmėj nematomas kažkas
bauginantis kaip ūkesys pelėdos
atsimuša į traškančias šakas
ir nukrenta į šiltą kiškio pėdą
Valdas Gedgaudas
Ledo
Mums galvas marių vandenys šukuos
praplyštant išsiskleidžiant dugno bokštams
ledinės žuvys ledo kambariuos
ledinės malkos ir ledinės krosnys
ir dugno prakurui lediniam židiny
šarmotus veidus mudviejų kapos
ranka ledinė – tolimoj šaly
mums uždainuos ledinis dugno gluosnis
ir krisim tylūs – krisime aukštai
virš dugno varpinių su ledo paukščiais
į dugno krantą lūždamos kimiai
ledinės bangos tepriglaus mus
krantinės kopos prieplaukos lede
įšalę valtys varnos švyturys rugpjūčio
kai geležiniam dugno patale
ledinę puokštę juostančių žibučių
suskinsiu tau – ir nuriedės
nespėto vakaro įskilęs karoliukas
tik lūpos – tik žiema – ir daug mirties
ledinis pavadėlis ir šuniukas
nerandantis namų – – – – – – – – – – –
Julius Janonis
1896-1917
ŽIEMĄ
Papuošiama žiemos gauru
Šermukšnė spindi sidabru,
Ir minkštas sniegas ties laukais
Skrajoja dideliais pūkais.
Aplinkui balta, tik niūria
Išrodo artima giria,
Ir aš tarp ošiančių pušių
Širdies siautimą nunešiu.
Ir žalio šilo klausiu vis,
Ar greit pavasaris prašvis,
Kada ir lapmedžiai žaliuos
Skaisčios saulutės spinduliuos?
Vienok ir pusnys. Vos galiu
Pabrist tik matomu keliu;
O baltos snaigės lyg drugiai
Aplinkui skraidžioja smagiai.
Ilgai brendu. Galų gale
Jau aš tamsiajame šile
Klausaus šnabždėjimo niūraus
Ir pats niūriai ramus daraus.
[6.II.1915]
Henrikas Radauskas
Žiemos pasaka
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.
Henrikas Radauskas
Elegantiškai sninga
Šiandien virš miesto elegiškai sninga
Barsto žiema konfeti.
Medžiai po sniegu laimingi, laimingi.
Skęsta tylioj užmaršty.
Leidžias nuo debesio snaigė nustebusi.
Miestą apgaubia bežadė tyla.
Ak, pamiršau, kad štai šitaip nuo seno.
Rudenį keičia žiema.
Henrikas Radauskas
Balti malūnai
Balti malūnai mala laiką,
Ir laikas byra ant kalnų,
Ir gruodžio šaltos rankos laiko
Bažnyčios bokštus už sparnų.
Ir jie paskristi nebegali,
Ir aš paeiti negaliu.
Ir kas dabar pasieks tą šalį,
Kur faunas miega tarp gėlių
Ir mėnuo groja rageliu?
Salomėja Neris
Senelės pasaka
Apšerkšniję mūsų žiemos,
Balta, balta – kur dairais. –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.
Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas. –
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas. –
Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių, –
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.
Apie trečią brolį Joną –
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę – žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.
Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal…
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal. –
Pusnynuos nykštukai miega. –
Aukso žuvys po ledu. –
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.
Našlaitėlė gero būdo. –
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo, –
Ir jos pasaka baigta.
Justinas Marcinkevičius
Kapinės žiemą. Elegija
Žemės grumstas – tarsi juoda
didelė ašara. Gal rauda
sušalusi, užpustyta.
Suradai — priėjai — suradai, —
šnabžda kryžiuos vardai,
prakalę granitą.
Manei išgirdęs kažką.
Sunkiai pakilo ranka
pasakyt ar parodyt.
Įsisiautėjo tuštuma.
Lėkė debesys — ak, žiema
kapinėse ir žody.
Nueita. Pėdos pusny —
atrodė prie kapo eini,
bet praėjai pro šalį:
ten lyg sušalus vėlė
bejėgė skausmo gėlė
virpa pakilt negali.
Gyvenimas pūgoje
visas — dabar — į ją —
į užmaršties narkozę.
Nuo atminties akmenų
susigraudinęs skinu
baltą pūgos rožę.
2003
Juozas Žlabys-Žengė
Žiemos pasaka
Apšerkšnėję medžiai — tai žiema.
Joju aš su žirgu — vienuma.
O pušyne žaidžia sutema.
Joju sau vienužis tarp miškų,
Žiojas pusnys — grimztu — daug sniegų,
Et, palauksiu mėnesio juokų.
Ir vaidinas šerkšno spinduliai,
Eglių deivės juokias patyliai.
Aš su žirgu grimztame giliai.
Brangios deivės žaidžiančios smagiai,
Baltos snaigės lengvos kaip drugiai,
Et, žiema, kam pasaką sakei.
Su miškinėms deivėms, ot, smagu
Man su žirgu joti ne taku.
Deivės mano, pusnys mano — nebaugu.
Šerkšno medžiai — menas praeitis.
Ir žiema, ir pasakos naktis.
Suvaidinta amžių užmirštis.
Žirge! nebejosim, jau gana,
Nes krūtinė burtų kupina.
Čia tik eglės, deivės ir daina.
Vilija Šulcaitė
Žiema — pavasaris
Pavasaris prasideda žiema —
Dainuoja ir kalva, ir lyguma.
Dainuoja mieganti palaukėje pušis
Ir snaudžiantis nakčia šilojas šis,
Kur mudviejų stovėta neilgai,
Kur kiškiai kilpakiuoja kaip draugai,
Kur viskas miela, miela ir gražu,
Kur bėga mūsų dienos pamažu—
Pavasarį tada atpažįstu,
Kai visos upės liejas iš krantų,
Kai daužosi krūtinėje širdis,
Kai aušta toks spalvingas rytmetys,
Kai, savo dainoje ištikima,
Einu sutikti saulės su šeima.
Nereikia rūstaut, kad kieta šarma,
Kad dingo horizonto toluma,
Kad blėsta įkvėpimas ir jausmai —
Vingri Varnutė taškosi purslais,
Ir kas išdykėlei pasiaust neleis?
Esu rami. Esu rami visai.
Girdėt dainuojančių strazdų balsai.
Girdėti tavo šauksmas nebylus —
Esi tu mano duburys gilus.
Esi svajota laimė ir dangus.
Todėl palaimink tuos gimtus laukus,
Kur vaikšto sniegą berdama žiema,
Kurią atšauks iš posto šiluma.