Algimantas Baltakis
Aš tas, kuriam bus padaryta išimtis.
Man rodos , kad manęs nelies jokia liga.
Jei šausit į mane –
Pro šalį lėks kulka.
Nustumsit nuo uolos į prarają giliausią –
Aš nežinau, kokiu būdu,
Bet ir tada
Įstengsiu rasti atramą ir liksiu gyvas.
Aš tas, kuriam bus padaryta išimtis.
Iškėlęs galvą, jaunas ir stiprus
Aš eisiu per miestus ir kaimus, ir visi,
Kuriuos pamilsiu, atsakys man tuo pačiu.
Ir mano priešai bus garbingi visados,
Ir visados draugai man liks ištikimi –
Aš tas, kuriam bus padaryta išimtis.
Plačiai šypsodamasis sveikinsiu visus,
Ir man visi plačiai šypsosis
Ir visi supras,
Kas aš – vienintelis visam pasauly,
Kad aš – tai tas, kurio negalima nepastebėti.
Nėra kliūčių nenugalimų, nėra mirties.
Aš tas, kuriam bus padaryta išimtis.
Bet ko, mielasis drauge, šypsaisi tylomis?
Aš įtariu, jog tu ir pats apie save
Galvoji ne blogiau, juk mes abu jauni,
Ir tuos pačius žodžius jaunyste mudviem
Kužda…
Konstanthinos Kavafis
Jasono, Kleandro sūnaus, Kammagenos poeto, liūdesys A.D. 595
Kūno senėjimas, veido nykimas
pjauna mane tartum peilis.
Tačiau ne, nepasiduodu.
Tavy išsigelbėjimo ieškau, Poezija,
nes tu viena turi vaistų:
tikrai nuskausminančių, tikrų raminančiųjų –
per Vaizdą ir Žodį.
Tačiau koks negailestingas peilis!
Gydyk mane, Poezija,
kad skausmo nejausčiau, kad užsimirščiau.
Vertė Vytautas P. Bložė
Kultūros barai,1995, Nr. 6
Daiva Čepauskaitė
Ir taip kas rytą paukščiai langus prakerta,
ir tykšta saulės seilė ant grindų.
Keliuosi ir mazgoju tavo prakaitą
nuo indų, sienų, knygų bei randų.
Išgremžiu tavo šypseną šešėliuose
ir delnus iš kišenių iškratau,
o veidrodžius, tavas akis prikėlusius,
vėl veidu į anapus sustatau.
Kapoju savo atmintį lyg vanagas
pargriauto veršio dideles akis
ir gramdau tartum dumblo pilnas panages,
ir užplaku sparnais tarsi drugys
visas žvakes ir laužus ir ugniakurus,
visas šviesas ir atšvaitus žvaigždės.
Vėl iš pradžių. Akiduobėm į vakarus,
kol mėnuo – tavo kaulas – suspindės.
iš „Suvalgiau vieną spanguolę“
Nijolė Miliauskaitė
***
tavo valandos,
beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj
slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo
sustojant ir pakeliant kokį
akmenuką, ryškų ir šlapią
ar kriauklę
tarsi nė nesiklausant
vis tų pačių balsų, vis tų pačių: jūros, vėjo, paukščių
kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs
smėlis, prilipęs prie padų
tikrovė
staiga atsivėrus
1989-1994
Tėophil Gautier
(1811-1872)
Moters poema
Paroso marmuras
Ją mylinčiam ji vieną dieną,
Kai lobių atskleidė gausumą,
Panoro perskaityt poemą,
Poemą grožiui savo kūno.
Tarytum įpėdinė soste
Kilni, didinga atsistojo,
Aksomo rausvo plačios klostės
Bangom vilnijo prie jos kojų.
Kaip prie briaunos auksinės ložės
Italų teatre spindėjo,
Lyg jai skirti tie skambūs žodžiai,
Kuriuos ji dainose girdėjo.
Paskui su įkarščiu artisto
Nusimetė aksomo svorį,
Ir debesy švelnaus batisto
Išryškint kontūrus panoro.
Nuslydę nuo pečių lig klubų
Jos marškiniai srautu švelniuoju
Lyg baltas paukštis, o ne rūbas
Prigludo prie baltų jos kojų.
Apelas arba Kleosenas
Sakytų – marmuras atgijo,
Venera Anadiomenė
Nuoga pozuojanti nerijoj.
Ir ne vandens lašai riedėjo
Per drėgną aksominę odą,
0 perlai žėrintys baltieji,
Lyg pieno krištolai atrodę.
Kiek neapsakomo žavumo
Jos nuogume, didybėj pozų!
Ir šitais posmais savo kūno
Jinai dainavo himną grožiui!
Lyg tų bangų, kurios smėlyną
Bučiuoja, spindulių užlietą,
Tokia grožybė begalinė
Banguojančio jos silueto.
Pavargus nuo senovės meno,
Nuo Fidijaus ir nuo Venerų,
Ji chaose kitam gyvena
Ir nuogus žavesius atvers.
Ant kilimų brangių kašmyro
Štai ji – sultonė iš seralio
į veidrodį žvilgsniu paniro
Ir juokias lūpomis koralo;
0 štai – gruzinė lyg sustingus
Ir nargilė kvapais alsuoja.
Jos klubai išlenkti, gracingi,
Kai sėdi sukryžiavus kojas.
Tai vėl – ji Engro odaliskė
Banguoja liemeniu ir šoka,
Kas jai dora – džiūsna išblyškus,
Kas jai drovumas – vien tik juokas!
Šalin, tingioji odaliskė!
Paveikslas kitas jau sužibo;
Štai deimantas šviesoj jau tviska,
Štai meilės kupina grožybė.
Giliai alsuoja jos krūtinė,
Ji dūsta ir atlošia galvą,
Į glėbį sapno paskutinio
Susmukus krenta ant pagalvių.
Akis rusvas pridengia šydas,
Vokai lyg sparnas ima plakti,
Matyti, kaip vyzdžiai nuklydo
Į amžinybės tamsią naktį.
Pridenkite rezginių drobulės.
Jos nuostabiausią grožį tyrą.
Ekstazės apimta štai guli.
Iš meilės svaigulio ji mirė.
Nereik mirties gėlių! Lai neša
Žibuokles Paroso, jų kvapnumą,
Ne ašaros, o perlų rasos
Lai byra puokštėmis ant kūno!
Ir paguldykit ją iš lėto
Į kapą iš baltų vualių,
Kur naktį pasimelst poetas
Ateis ir atsiklaups ant kelių.
Vertė Vaclovas Šiugždinis
Daiva Čepauskaitė
Ant sudrėkusio sapno peties
Surūdijusį skruostą padėsiu.
Nesiartink prie mano nakties –
Aš tave laukimu užkrėsiu.
Ir nuodingam rudens smaigaly
Nei tikri, nei geri nebūkim.
Tu apeiki mane, jei gali,
Surūdijusio sapno šukėm.
Mano akys ramybe rasos,
Aš bevardžiam lange stovėsiu.
Nesiartink prie mano šviesos –
Aš tave nuogumu užkrėsiu.
*
EILĖRAŠČIO MISTIKA
*
…Tai nutiko Paryžiuje…1981 metais grafikas Žibundas MIKŠYS pasakė: „Tu leidėjas, tai gal teiksis susipažinti su Oskaro MILAŠIAUS leidėju?“…Ir aš atsidūriau pas Andrea SILVAIR‘ą, mažame skersgatvyje dar mažesnėje leidyklėlyje. Pasirodo, Andrea, berods, dar 1950 metais įsigyjęs visas Oskaro Milašiaus leidybines teises, buvo jau išleidęs 13 tomelių…Kalbėjomės įdomiai, kol Ž. Mikšys nežinia dėl ko užsiožiavo, susipyko su Silvair‘u ir, trenkęs durimis, paliko mane likimo valiai…Šeimininkas nemokėjo nei lietuviškai, nei angliškai, o aš – prancūziškai…Silvair‘e karštai man kažką aiškino, bet juk aš nesupratau… nebyliųjų gestų! Laimei, į knyginėlį-leidyklą tada užsuko Andrea bičiulis – rusas emigrantas ir šiek tiek prašviesino situaciją.
Pasirodo Silvair‘re man aiškino apie O. Milašiaus mistiką, o svarbiausia – apie vieną jo eilėraštį – ar tai „Kambarys“, ar tai „Viltis“…
Būk tai Poeto asociacijos nariai, (būtinai 13!) rinkdavosi ir dar renkasi leidykloje, ir skaito,dažniausiai prieblandoje, prie žvakių) tą kūrinį, o po to dalinasi savo patirtomis asociacijomis!..Jos fantastiškos, pranašingos, kaskart vis kitokios, sugrįštančios, prisisapnuojančios kaip keisčiausios vizijos!..
Taip jie tada BENDRAVO SU POETU!
*
Visa tai buvau pamiršęs, o be to net ilgai nežinojau apie kokį eilėraštį buvo kalbama…Tik visai neseniai, vartydamas Oskaro Milašiaus „POEZIJOS“ tomelį supratau – tai, tikriausiai“ eilėraštis „VILTIS“ (37 p.)…Juk čia ir – yra mistinis KAMBARYS, čia ir poetinis Poeto vizijų pasaulis!..
Išbandykite ilgėliau pabūti ir JŪS TEN, „KUR VEIDRODŽAMS ŠALTA“…
p.s. –Beje, kaip pasakojo ANDREA, eilėraščio skaitovai prieš save turėdavo ant stalelio pasistatę ir OSKARO MILAŠIAUS portretą.
*
VILTIS
Tavo kambary, taip toli nuo visokio triukšmo,
tavo išmirusiam kambary,
Snaudžia didelių veidrodžių žiema, o jų tuštuma – visas tavo gyvenimas…
Ak, sužinosi šį vakarą, kokia skurdi tavo dvasia;
Sužinosi šį vakarą, kai ateis metas svajoti –
-Savo išmirusiam kambary, savo kambary,
taip toli nuo visokio
triukšmo, –
Apie neregimą Melancholijos seserį…
Tavo tokiame nykiam kambary, kur veidrodžiams šalta,
Žydi ramios praeities spalvos lempos,
Tu patirsi šį savo minčių skurdą
Ir, deja, ironiją taip branginamo paveikslo –
-Savo ledinių veidrodžių kambary, tokiame nykiam savo
kambary, –
Tavo sužadėtinės iš Niekur ir Niekad…
Tavo kambary, kur mėlsta blėstančių lempų agonija,
Yra auksuotų nuodų labai senoj spintoj…
-Kelk taurę ir skambiai juokis!
Tu patirsi šį vakarą
Vienintelį tikrumą ir amžiną ramybę!
Savo kambary, kur mėlsta blėstančių lempų agonija,
Tu bučiuosi kruvinas savo Juodos Sužadėtinės akis!
Savo kambary, taip toli nuo visokio triukšmo,
savo išmirusiam kambary,
Šį vakarą…
Ana Achmatova
x x x
Nei vyno, nei vandens negersim dviese,
Nesidalysim viena stikline,
Saulėlydy per langą nežiūrėsim,
Iš ryto bučinys aplenks mane.
Tau švyti saulė, mėnuo man boluoja,
Bet viena meile sielos tealsuoja.
Aš su jautriu ir nuoširdžiu draugu,
Su tavimi – linksmoji tavo draugė,
Bet kaip ir tu, aš mirtinai sergu,
Ir tas pat išgąstis akis apgaubia.
Tarp pasimatymų – retų, trumpų, –
Tausot ramybę turim mes abu.
Bet tu byloji mano eilėse,
Ir tavo posmuos mano balsas aidi,
Ir aš tikiu, jog užmarštis ir baimė
Neužgesins to laužo širdyse.
O kad žinotum, kad visų brangiausios
Man tavo lūpos rožinės ir sausos!
Vertė Tomas Venclova
Erika Drungytė
***
iš baimės numirt jis keliavo
jį mušė ir žiauriai kankino
jo angelas sargas ir tyčiojos
turėti ragauti didžiuotis
neleisdamas
erzino pasisekimais
ir bėrė jam tiesiai po kojom
druską padus jo išėdusią
opos vėrėsi bet jis nematė
tik bandė ir bandė dar kartą
gyvenimo kąsti ir gerti
ir sėmė ir ėjo žaizdotas
ir buvo jis kraujo man brolis
bet kelias ir baimė ne kraujo
ir mes tik tylėjom suėję
nes nieko iš to nesupratom
ką buvom mėginę kalbėtis
kalba iš kurios kartu augom
2001
Iš: „Ramybės: Eilėraščiai.” – Vilnius, Vaga, 2003
Friedrich Helderlin
ROŽĖ
Sterblėje gamtos-motulės
Nemirtingi mes išties!
Mumyse galia jos tūno –
Karalienė šios būties.
Rože! gal rudenės audros
Nudraskys lapus visus;
Vėl žydės, tyrai nuraudęs,
Žiedas gyvasties šviesus.
MELDIMAS
Kilnioji juk tai aš sudrumsčiau
Tau rimtį dievų auksinę, ir slapto
Šio didžio gyvenimo skausmo
Daugiausia išmokai tu iš manęs.
O pamiršk ir atleisk! tarsi debesys ten
Pro taikų mėnulį, einu aš tolyn, o tu
Vėl sušvisi iš naujo, gražioji,
Sindulinga ramybės šviesa.
IŠGĖRIAU AŠ DŽIAUGSMUS…
Išgėriau aš džiaugsmus pasaulio šito,
Jaunystės valandos į praeities gelmes nukrito,
Balandis ir gegužis, ir liepa toliuos lieka,
Manęs nebėr, nors gyvenu, aš – niekas!
Vertė Aldona Elena Puišytė
Julius Keleras
* * *
pakinta telefonų skaitmenys, ir niekas
tavęs nepakartos, nebeatspės –
juodam ragely nebelieka vietos
šviesiom akimirkom, kurias tačiau regės
kitokios valtys ir kitoks peizažas –
senyvos moterys su pieno kibirais,
druska ir duona – vakarienės stalas
ir atstumta per pusryčius kėdė
tačiau nereikia ankstinti – pakyla
švilpukas virš pirmųjų traukinių,
o mergina, nuo lango atsiskyrus,
palinksta ties nakties realumu –
tamsiam fasade atsidaro durys
ir keistos, dar vis miegančios figūros
mums meta ilgą melodingą žodį,
palinkstantį tartum uola virš jūros
ar lemta kristi? neršti lekia žuvys
prieš srovę, liūtį, akmenis, žvejus
ir aš juntu, kaip krūpčioja ir bunda –
tarytum leidžiamas nuo laivo krovinys
į saugų ir nejudrų krantą – tavo kūnas,
tačiau dar netariu: „Ramybės šiems namams!”,
nes juk žinau, kad turi jie ištverti
ir potvynių atsitraukimą, ir ledynų šaltį
1988 III 09
Jonas Strielkūnas
Pelenai
Andžejui Vaidai
Tai tavo Lenkija snieguos. Tai mano Lietuva.
Tai eina broliai mirt už svetimus ir svetimus.
Tai žudome viens kitą mes. Tai žudome save.
Ir tik giria šviesesnė lieka, ją praretinus.
Ne beržus veža rogės, o sušalusių lavonų rietuves.
Ne mūsų imperatoriai. Mes tik mažų tautų sūnai.
Po Užgavėnių juoko gedulas po Lenkiją ir Lietuvą.
Ne sniegas tai. Ne sniegas… Pelenai.
1967.VII.1