Ant sausos šakos
Sustingo varnas.
Rudens pavakarė.
Kiek ne rytiečių skaitytojų ranką prie širdies padėję galėtų pripažinti – taip, šis klasiko Bašio Macuo eilėraštis yra šedevras? O tokiu jis būtent ir laikomas haiku tėvynėje, Japonijoje. Kai perskaičiau visus komentarus ir paaiškinimus, logiškai aš galiu sutikti su japonais: šedevras!
Artėjančios žiemos nuotaika, erdvė, vienatvė ir ramybė, neištariant šių žodžių, naudojantis tiktai peizažo aprašymu… Dauguma haiku būtent tokie – tarsi mažas langas į begalinį pasaulį, kai keliais žodžiais išsakoma tokia gelmė, kad ir baisu, ir saldu darosi.
Taigi, kas yra tas haiku. Kilo šis žanras XVI a. vid. iš rengos – kelių dešimčių dvieilių ar trieilių grandinės pradinio eilėraščio. Tai trumpas lyrinis trieilis, (klasikinė sistema 5-7-5 skiemenys), tradiciškai turintis sezoninius žodžius (pavasarį žymi žydinti slyva, migla; vasarą – jonvabaliai, vijokliai, gegutė, drugelis, lietus; rudenį – žaibas, mėnulio pilnatis, rasa; žiemą – sniegas, šalna ir t.t.). Yra keletas estetinių haiku principų, tarkim, sabi – „amžina kosminė vienatvė” (ne vienišumas), jugen – pagarbus žvilgsnis į neišsakomą daiktų esmę, vabi – grožio paprastumo pajautimas… Tačiau vėlyvieji haiku kūrėjai nebesilaiko beatodairiškai įsikibę šių rėmų. Beje, didelę reikšmę žanro formavimuisi turėjo budizmo filosofija.
Haiku žanras per šimtmečius patyrė ne vieną nuosmukį, o geriausiais laikais turėjo kelias mokyklas; visos jos susijusios su iškiliausiais kūrėjais: Bašio Macuo, Buson Josa, Issa Kobajaši ir Šiki Masaoka. Knygoje pateikti ir jų, ir jų mokinių, taip pat ikiklasikiniai ir šiuolaikiniai haiku. Apie kūrinius bendrai sunku kalbėti, nes kiekvienas yra skirtingas, turintis nuosavą prasminę erdvę. Tačiau geriausius jų pavyzdžius vienija skaidri (visai nebūtinai džiaugsminga) nuotaika, jausmo kondensuotumas, ryšys tarp amžinybės ir akimirkos, begalybės ir detalės, kurios visgi yra neišvengiamai susijusios. Sakoma, jog geri haiku turi būti tarsi neužbaigti, – skaitytojas iš užuominų atkurs pilną prasmę.
Apskritai „Drugelis sniege” skirtas ne vienkartiniam „prarijimui”. Perskaičius norisi vėl ir vėl atsiversti šią minimalistinės poezijos knygą.
Du trūkumai: pirma, knyga, nors labai simpatiškai išleista, neišvengė žioplų korektūros klaidų, kurios gadina įspūdį. Antra, kurį laiką po perskaitymo norisi galvoti trieiliais…
Buson Josa
Aš išeinu.
Tu lieki.
Du rudenys. ()
Issa Kobajaši
Ei, blusos!
Kas jums geriau, –
Vienatvė ar naktis ilga?
Vafū Ando
Kaip skiriasi ausys,
Kur klausos cikadų ir
Žmonių apkalbų!
Bašio Macuoka
Žiemos saulė.
Ant žirgo nugaros
Šešėlis mano ledėja.
ČIJO-NI FUKUDA
Vasaros mėnuo
Vos vos lyžteli
Meškerės ašutą
Aidi klegesys
Ryto snieguos pasiklydo
Baltieji garniai
Mėnulio delčia
Tolsta ir tolsta…
Svetima padangė
Šulinio svirtį
Vijokliai apvijo.
Kaimyno semiu
ŠIRAO KADŽIA
Artėja žiema.
Peslių krūtinėse
Saulės blyksniai
BUSON JOSA
Prapliupo vasaros liūtis.
Po žolėm bailiai gūžias
Kaimelio žvirbliai
Ant šakos
Tupinėja fazanas, nemiega.
Tai ilgumas nakties!
Mėnesiena krypsta
Į vakarus, į rytus –
Šešėliai gėlių
Samanas merkia
Ir merkia lietūs rudeniniai.
Grimstu į praeitį
Vakaro vėjas.
Plakas bangelės
Į melsvojo garnio kojas
Rudens sutemos gula.
Šiemet aš
Vienišesnis nei pernai
Kelias aukštyn
Žydinčių slyvų kvapai
Mėnulio švytintis nimbas
Užplūdo liūdesys…
Blaško vėjas rudens
Meškerės valą
Netvarkęs metu
Gaivesiu kvepiantį rūbą…
Pavasario pavakarė
Užsisklendęs savo vienatvėj
Net lazdą pamiršau…
Rudens vakaras
Žydinčių rapsų laukai.
Rytuose boluoja mėnulis,
Saulės žara vakaruos
Pliaupia pavasario lietus.
Mėlynon jūron plūsta
Drumstas vanduo
Regiu žuvytes
Ir dugną upelio regiu
Kokia gelmė rudeninio vandens!
Atslenka vakaras
Tik slyvų žiedai
Švyti, baltuoja
Senas šulinys.
Žuvys, gaudančios uodus,
Patamsy teškenas
Pavasario pavakarė.
Lapė pavirto
Jaunąja princese
Nesibaigiantis gegužio lietus.
Užmyniau kelis skatikus
Vandeny valtelės dugne
Naktinė orchidėja
Kvapus savo slepia
Žiedo baltume
Kriaušės sužydo…
Laišką skaito mergaitė
Mėnulio šviesoj
Žaibo blyksny
Grumesys išsisklaido…
Lietaus lašai ant bambuko
Ilga ilga diena.
Fazanas nutūpė
Ant tilto. Nepakyla
Nukritę sausmedžio lapai.
Po kiekvienu jų
Zyzia uodas
Įsižiebia
Žvakė, kita….
Vėlus pavasario vakaras
Mėnesienos naktis…
Medžiai nudžiūvę apsipylė
Žiedais lyg baltosios slyvos
Vėjas vakaris.
Rytuose renkasi
Lapai nukritę
Pavasario lietus.
Užslenka sutemos,
Ir traukias ši diena
Šerkšnas aplink per šimtą mylių.
Plaukiu valtele,
O kelrodis – mėnuo
Dvi puikias lėlytes
Iš dėželės ištraukė –
Veidu jų pamiršt negali
Ramybė aplink
Ežero gelmėje
Debesų kamuoliukai vis plaukia
Krintant girdžiu
Sniego dribsnius.
Tirštėjanti nakties tamsa
Kaskart nubyrėjus žiedams
Vis labiau senstant,
O slyvų šakelės!
Vakaro lietus.
Paslaptingu balsu
Rupūžė kurkia
Ir keptuvė, ir puodas,
Ir nakvynė puiki.
Ryto rasa
Kamparmedžio šaknis
Plauna lėtai
Rudens lietūs
Išsiskiria žmonės,
Kopiantys per kalnus.
Išdegęs laukas
Vasaros mėnesiena.
Klampynėj šviesu,
Kur mėgsta ilsėtis vandeniai
Senosios šventyklos
Suvargusios glicinijos.
Lapkričio metas
Aš išeinu.
Tu lieki.
Du rudenys
Apgaubia kalnus sutema.
Tirštėja ir blausias
Klevo lapų raudonis
Senas kalendorius.
Skaito sutras.
Taip kerinčiai, žavingai
Rudens pakilo.
Klupdamas, sunkiai vilkdamas kojas,
Traukia žirgas namolia
Žydi vijokliai.
Melsvo žiedo taurelėj
Bedugnė gelmė
Pavasario jūra.
Visą dieną kyla ir slūgsta,
Slūgsta ir kyla
Šventykloj
Ant varpo nutūpęs
Snaudžia drugelis
Vienas ant kito
Du trys lapeliai nubiro…
Vysta bijūnas
Gėla į širdį…
Miegamajam užmyniau
Šukas mirusios žmonos
Žiemos mėnesiena.
Čeža po kojomis
Akmenėliai maži
Turguj
Skamba galandami peiliai –
Banginį parduoda
Lietinga diena.
Persikų žieduos skendi užeiga
Tolimojoje sostinėj
Teka saulė…
Kalnų šešėliai
Ir elnias prie vartų
Virtinė laukinių žąsų.
Kalnų šlaituose
Įspaustas mėnulis
Trumpa naktis.
Nakties trumpume
Skleidžias bijūnas
Šventadienio sapnas.
Pupeles raudonąsias
Verda namuos
Šalna.
Džergia į geležį
Dantys peilių
Šalti žiemos mėnesiai.
Šventykla be vartų.
O aukštybė dangaus!
Giraitėj žiema.
Įkirtęs kirvį geriu
Kvapą įstabų
Boluoja rasa.
Ant kryklės spyglio
Kiekvieno po lašą
GEKIO EMORI
Aprauda pavasarį
Kasmet vis kita
Mano širdis
Lakštingala gieda.
Ir vakaro sutemose,
Ir ryto aušroj
KITO TAKAI
Vakarė migla.
Tarp atminties ir
Praeities skverbias
Žalios jūržolės.
Guli duobutėj akmens
Potvynis užmirštas
Trypčioju tyloje…
Krinta ir krinta
Sniegas naktį kely
Plaukia debesys.
Kalnų take vyšnios
Žydi lietuj
O rūko tirštumas!
Girdėt kažką šaukiant
Lyg laive, lyg kalnuos
ČIORA MIURA
Paukščio sparnus
Tik pamačius pamilo
Pavasario saulė
Iš žolynų,
Draskomų vėtros,
Aukštyn kopia delčia
Žiemos mėnesienoj
Upiniai vėjai
Drožia uolas
Ramybė.
Sklendžia į ją vos vos girdimai
Krintantys žiedlapiai
TAIRO JOŠIVAKE
Ledų kruopeles
Įpūtė vėjas kalnų
Žirgo ausin
INAN JAMAMOTO
Krykščia pelkių vištelė –
Lėtai lėtai per nendryną
Slenka mėnuo
IČIKU
Viduržiemio šalčiai.
Šapeliai nurimsta
Upės gelmėj
GIODAI KUMURA
Blausias diena.
Vėl iš lėto, lengvai
Pradeda snigti
Lengvi debesėliai.
Slyvų giraitėj snaudžia
Paukščiai nakties
Tik pažvelk!
Saulės blyksnis ant kedro žievės.
Įkyrus rudens lietus
Vienas ant kito
Klojas lapai nukritę…
Lietus plaka lietų
ŠIOHA KUROJANAGI
Vakaro dulkiąs lietus
Kažkur už šventyklos
Kerta bambuką
TAIGI TAN
Aistros apimta
Lakštingala gieda narvely…
Narvelio nemato
Rudens vakaras.
Kalbuos su savim
Dvasios silpnumo mirksnį
Ankstyvas ruduo.
Pereina naktį į liūtį
Vakaro lengvas lietus
Baltuoja aitvaras
Padangėje
Slenka vakaro debesėliai
Kalnų rožės žydi
Lapas ir žiedas, lapas,
Žiedas ir lapas
Girdžiu –
Liūtis smarki atšniokščia
Viršūnėmis girių
RANKO TAKAKUVA
Vasaros naktis.
Nuo debesio ant debesies
Šokinėja mėnuo
RIOTA OŠIMA
Lyja ir lyja gegužėj…
Mėnuo, lindėjęs slapčia,
Už pušies naktį sušvito
Naktis. Nerimsta žiogai.
Gręžias į sieną
Mano šešėlis
Jiems nereikia vardų:
Šeimininkui, svečiui,
Baltai chrizantemai
Į žibinto šviesą
Žvelgiu: vėjas,
Naktis su sniegu
Mėnulio pilnatis.
Atgimti norėčiau pušim
Kalno viršūnėj
SEIRA
Mėnulis vandeny…
Batus sviedęs šalin
Sėdžiu prie luoto
MINDAUGAS VALIUKAS
vaikų nosys
sniegenų krūtinės
daugiau nieko aplink
***
ryto speigas.
kodėl vaikams
niekad nešalta?
***
viduržiemio šalčiai.
prekeivis turguj pasiūlo
stiklinių vynuogių
***
naktis šviesesnė
nei vakarykštė diena.
pirmasis sniegas
Fiasko
saulė plieskia
atsimerkt neįmanoma
o minus trisdešimt
***
pilnaties negatyvas –
juoda eketė
arino lede
***
pirmieji šalčiai.
o vaikų drabužėliai!
plonesni net už ledą
***
blizga raganos
taukai sausio naktį
mėnulio šviesoj
***
braška tvoros lyg
kankinamos bobutės kaulai
sausio vakaras vienkiemy
***
kad galėtų sniegas su pūga
intymiai pasidūkti
speigas užvirino langus šerkšnu
LIETUVIŠKI HAIKU
Pakelės akmuo
Krusteli pučiant vėjui
Dar neprašvito
…
Triušiuko ausys
Spindi mėnulio šviesoj
Ak tas birželis
…
Rūkas virš Vilniaus
Smogas virš Londono ir
Musė vkirš šūdo
…
Balta kaliausė
Stirkso vidur dirvono
Nimfoms gaudyti
…
Vanduo ir duona
Pabandyk išgyventi
Pavyks- paskambink
…
Mano senelis
Be galo mėgo slyvas
Ypač visokias
…
Pernai per pietus
Instaliavau tau vaiką
Barščius srėbdamas
…
Keturi fiordai
Susitiko tarpdury
Išgerkim ar ką?
(Remigijus Audiejaitis)
…
Kelnėse šilta
Širdy kažko neramu
Nejau šltinė
…
Leninas Smolny
Tiltus jau užėmėm tik
Paštas beliko
…
Švitrigailos 4
Galvą padėjau
Net nebepamenu kur
Kas aš dabartės
(Vytautas Dekšnys)
…
Aš išeinu.
Tu lieki.
Du rudenys. (Buson Josa)
Ei, blusos!
Kas jums geriau, –
Vienatvė ar naktis ilga? (Issa Kobajaši)
Kaip skiriasi ausys,
Kur klausos cikadų ir
Žmonių apkalbų! (Vafū Ando)
Žiemos saulė.
Ant žirgo nugaros
Šešėlis mano ledėja. (Bašio Macuoka)
Nukritęs žiedas
Grįžo ant šakos.
Tai drugelis…
Pavasario lietūs.
Varvantys gluosniai,
Nuvytę slyvų žiedai
Nurimo pamažu
Rudens žvarbioji vėtra.
Tik jūra šniokščia
Liet vandeniui
Iš vonelės nėr vietos –
Visur cikados cirpia
Žiedų žiedai…
Žiūrėtum, rodos, žiūrėtum…
Žiedlapiai krinta
Laišką skaitau…
Edo mieste irgi
Lyja pavasario lietūs
Vasaros giraitė.
Liepsnoja iš karščio
Voratinklių debesys
Upėtakiai žaidžia
Kalnų verpeto dugne
Plaukia debesys
Pilna padangė
Pušų ošimo.
Vėjas toks vėsus
Tarpeklių sūkuriuos
Dainuoja akmenys.
Sakura žydi
Iš tolybių
Lėtai atplaukia varpai –
Pavasario miglos
Išeina pavasaris.
Paukščiai verkia, ašaros
Žuvų akyse
Neverk, mažasis kokone,
Drugeliu virsti neleis
Vėjas žvarbusis rudeninis
Irklai talžo bangas,
Grumba mano širdis
Naktis ir… ašaros
Kaip greitai iras mėnuo!
Tik lietaus lašai
Pakibę snaudžia šakose
Žodį tariu –
Stingsta lūpos.
Rudens vėjas ledinis
Iš visų pusių
Byra vyšnių žiedai
Į ežerą Bivos
Baltos galvos ir
Lazdų įsitvėrusios rankos –
Šeima lanko kapus
Apniukusi jūra –
Vien ančių balsai
Tolybėj neaiškiai baltuoja
Pati rudens pabaiga.
Kažin ką beveikia
Kaimynas… – galvoju
Atslūgus bangai
Su kriauklėm sumišo
Hagi žiedlapiai rausvi
Och, tie pavasario lietūs!
Nuo stogų liejas
Upeliais per vapsvų lizdus
Įspindęs mėnuo
Pėdsakus paliko…
Čia tik keturkampis stalas
Nesijaudink!
Pakrantėj pavasaris
Plūsta žiedais
Kūkuoja gegutė.
Per tankią bambukų giraitę
Braunas mėnesienos naktis
Nesiliaujantys lietūs gegužio…
Vien dedešvų žiedai
Seka saulės nematomą taką
Stojo rudenio dulksnos.
Ir beždžionė norėtų
Nors mažučio šiaudinio apsiausto
Vasaros žolės.
Lyg karių sapnai
Apie šlovę
Naujųjų metų dieną.
Liūdna…
Menu rudens vakarą
Šventiko žmona!
Leisk paklausyti,
Kaip ridinis kaukši liūdnai
Žiemos saulė.
Ant žirgo nugaros
Šešėlis mano ledėja
Kai ryžių nebėr,
Merkiu į moliūgo asotį
Patrinijos žiedą
Koks šaltas vanduo!
Net žuvėdra
Užsnūsti negali
Po vienu stogu
Draugiškai sumigo…
Mėnuo ir hagi žiedai
Žydinčių slyvų kvapus
Draskydama saulė pakyla.
Takas kalnuos
Sudrebėk, kaubury!
Rudens vėjas –
Rauda mano gailioji
Jau pavasaris!
Virš bevardžių kalnų –
Lengvi miglų debesėliai
Mėnuo pilnaty…
Raibuliuoja prie vartų
Potvynio vilnys
Kas ten rauda
Vėtroj rudens?
Voriukas? Galbūt…
Žiedlapių debesys.
Suskamba varpas… Gal Ueno?
O gal Asakusoje?
Vienatve liūdnoji,
Ar vėl aplankysi mane?
Krinta paulonijos lapai
Vyturėlis čirena.
Giesmės vidury –
Klyksmas fazano skardus
Rudens vakarai!
Trumpina juos
Vien šnekos neskubios
Aštuonkojis gaudyklėj…
Trumpas jo snapas
Kaip vasaros mėnuo danguj
Per naktį klausaus
Rudens vėtros bambukų giraitėj
Ir į dubenį teškančio lietaus
Pavargo rietis katinai…
Į miegamąjį žvelgia
Apsiblausęs mėnuo
Tai nepamirštama!
Tankynės vidury slyva
Baltais žiedais sušvito
Visų menų pradžia –
Kaimų tolimųjų
Ryžiasodžio dainos
Vaiskioji rasa,
Nuprausk
Kasdienybės pasaulį
Šėlsta jūra…
Toli, iki Sado salo driekias
Paukščių Tako ugnelės
Atsibusk, atsibusk,
Būk man draugu,
Miegantis drugeli!
Užsnūdau ant žirgo.
Matau per miegus tolumoj
Mėnulį ir pusryčio dūmus
Viskas, ką turiu –
Tai lengvutė moliūgo-gertuvė
Kaip ir mano gyvenimas
Nutūpė šaltą naktį
Ligota žąsis.
Vienišiaus nakvynė kely
Neapsakomas grožis!
Ant jaunų žaliųjų lapų
Srūva saulės šviesa
Snaudžia gluosniai nurimę…
Tik lakštingala
Ligi ryto gyva
Ant sausos šakos
Sustingo varnas.
Rudens pavakarė
Suploju delnais.
Aidu man atliepia
Vasaros mėnuo
Kokia spengi tyla!
Rodos, gręžias į uolą
Čirškimas cikadų
Matau save paveiksle:
Arklelis mano tipena
Per vasaros pievas plačias
Pažvelk atidžiau!
Patvory jau pražydo
Žvagučiai melsvi
Sniegas, į kurį dviese
Žiūrėjom, ir šiemet
Tikriausiai toks pat
Merkias sakalo akys…
Vakaras slenka lėtai,
Rauda putpelė
Namus paliko,
Iškeliavo dievai.
Krinta lapai
Jūros žolėj
Knibžda mailius…
Pagausi – ištirps delnuose
Paslaptinga naktis…
Mėnulio šviesoj
Graužia kirminas mažą kaštoną
Gili žiema.
Pasaulis baltas baltas…
Stūgauja vėjas
Nakvoju kely
Po žydinčių vyšnių skraiste
Tarsi No teatro herojus
Cirpia cikados.
Visai negalvoja,
Kad mirti greitai reikės
Drugeliams nei paukščiams
Nepažįstamos gėlės –
Debesys rudens danguje
Gegutė kukuoja…
Toli toli nuvilnija
Giesmė virš vandens
Nejaugi taip skambiai byra
Akmenrožių žiedlapiai?
Ošia krioklys
Bambukų giraitėj
Pasislėpė rudenio vėtra.
Aptingo visai
Senas tvenkinys.
Strykteli varlė –
Vandens ribuliai
Kažkodėl tą rudenį
Pasijutau beviltiškai senas?
Lyg paukštis debesy
Kelias –
Mirtinai tuščias…
Sutemos rudens vakarą
Susirgau kelyje…
Virš išdegusių laukų
Skrieja mano sapnai
Gal miegant
Sugrįš motina mirusi?
Kukuoja gegutė
Žiūrėk – elgeta!
Dangus ir žemė –
Vasarinis jo rūbas
Šventi nakties šokiai –
Gargimas sunkus
Iš po kaukių baltų
Smarkioje liūtyje
Žvelgia į tolį
Vieniša moteris
Laumžirgiai
Liovės beprotiškai šėlti…
Spindi jaunas mėnuo
Švysteli žaibas –
Vakar – rytuos,
Šiandien – jau vakaruos
Tarp gluosnių žalių
Sklendžia šikšnosparniai…
Saulėlydžio žaros
Darbymetė laive.
Nakties tamsoj žvelgiu į veidus –
Jie išnyra vienas po kito
Spindi dantys balti –
Klykia užkimus beždžionė.
Mėnuo kalno viršūnėj
Bangos teškena.
Ryto migloj
Šventyklos vartai išnyra
Pušies šešėlis
Tyso ant demblio.
Vaiski mėnesiena
Uodų virpantis spiečius.
Tarsi tiltas
Mano svajonių
Slyva pražydo!
Žiedas, vėl žiedas. Ir vėl…
Tai šiltumas naktų!
Balta chrizantema,
Geltona, kita – nenusakoma,
Ana – negyva
Atspindi šaltiny
Akmenrožių žiedynai.
Koks gelsvas vanduo!
Šiąnakt mėnulis
Mėlynėj dangaus
Išpiešė pušį
Siūbuoja pakibęs aukštai
Paukščių takas.
Vidunaktis
Krinta lapas.
Ak! Vėjas pakėlė aukštyn
Tą vieną vienintelį lapą
Spustelia šalčiai.
Burias į vieną balsai:
Nutūpė žąsys
Mėnuo
Šią naktį į puodą įkrito.
Verdu batatus
Kol sutras skaičiau,
Sužydo visu gražumu
Vijoklių žiedai
Aušta.
Laukinių ančių balsų susupta
Miega pilis
Laukus ir kalnus
Pasivogė sniegas…
Nieko nėra
Aplinkui vien kiautai.
Rudens cikados
Mirė
Netikėta liūtis.
Pasislėpt po bambukais
Dumia skruzdė
Tik pažiūrėk!
Genys sausuolių ieško
Tarpu žiedų
Už sniegą šaltesnė
Žilė mano plaukuos.
Žiemos mėnesiena
Vaiski mėnesienos naktis.
Pasislėpė koplyčioj
Naktibalda pelėda
Šlapdriba.
Liūdesys.
Jo gelmės neįžvelgsi
Apsinešė suodžiais
Popierinis žibintas.
Šalti snieguoti vakarai
Kaip nerūpestingai lengvai
Aguonų žiedlapiai
Byra
Bėga metai…
Nuo tėvų slepiu
Savo plaukus žilus
Rudens vakarai,
Į kelią
Imuos jus kartu
Kokia ramybė!
Tik už pusės žingsnelio
Užgeso jonvabalis
Pakariu pušy
Mėnulį, pasigėriu ir…
Nukabinu
Medžių šakelės
Paskendo liūdesy –
Cikadų negirdėt
Šalti rudens vėjai.
Žemėn darganos
Drengti neliauja
Žilas galvas suglaudę
Sėdi kartu
Žiedų sargai
Sningantį rytą
Tik vienas keleivis –
Nieko daugiau
Paukštis keleivis.
Gimtieji namai
Vien prieglobstis nakčiai
Taip, taip! – atsiliepiu,
O sniegas vis beldžia ir beldžia
Į mano vartus
Žėruoja akyse
Ir medis, ir akmuo…
Kokia kaitra!
Gegužė rauda.
Savo kryžių padangėje
Nešas vyturys
HAIKU
EREI >
Nuo pušų leidžias
Balti pranašai…
Žiemos pilnatis
Kregždės ašara
Nukrito ant kalnų.
Griūtis
Žvaigždėtam dauguj-
Debesis.
Daina saulutės žiede
Nudegusioj žolėj-
Drugelis margas.
Vaiko piešinys
Drėgnas dulkių,
Alyvų kvapas…
Pavasario dulksna.
Japoniškasis zen pavadinimas kilo iš kiniečių termino ch’an, reiškiančio susikaupimą, meditaciją, sąmonės koncentraciją. Šios mokyklos ištakos yra indiškos, bet kaip savita budizmo kryptis, su tik jai būdingu mąstymo paradoksalumu, ji kristalizuojasi kinų kultūroje. Pagrindiniai zen ideologai buvo budistų vienuoliai, kurie sėmėsi Kinijoje žinių apie indiško budizmo šaltinius, klasikinę kinų filosofiją, kaligrafiją, poeziją, o grįžę į tėvynę steigė zen vienuolynus. Iš daugiau nei penkiasdešimties Japonijoje žinomų zen pakraipų įtakingiausios yra jau XIII a. išsikristalizavusios dvi pagrindinės mokyklos: rinzai-shu ir soto-shu. Rinzai mokymas, kreipiantis ypatingą dėmesį į auklėjimo griežtumą, savikontrolės, vidinės disciplinos ugdymą ypač išplito karinės diduomenės bei eilinių samurajų sluoksnyje.
Zen budizmo estetinių idėjų įsigalėjimas Japonijoje susijęs su XII a. socialiniais poslinkiais, kai šalis žengė į brandžiuosius viduramžius. Politikoje iškilo naujas karingų samurajų sluoksnis, kuris apribojo imperatoriaus ir kilmingosios aristokratijos valdžią. Po ilgų feodalinių kovų aukščiausiu šalies kariniu valdovu, siogūnu (shogun) pasiskelbia rytinės Japonijos karvedys Minamoto Yoritomo. Sostinę jis perkelia į Kamakuros tvirtovę, tuo pradėdamas Kamakuros epochą (1192-1333), kai imperatorių valdžia tampa grynai simbolinė.
Kamakuros ir Muromachi epochose įsivyravusi zen budistinė pasaulėjauta stipriai paveikia japonų sąmonę, mąstymo stilių ir kultūrą. Zen įtakos pėdsakus randame jautriai įkomponuotoje į gamtos kontekstą architektūroje, santūriame spalvų interjere, asketiškuose soduose, rafinuotoje arbatos ceremonijoje, savitoje No teatro estetikoje, suiboku, haigos, zengos tapyboje, kaligrafijoje, glaustoje haiku poezijoje.
Pagal: Antanas Andrijauskas „Grožis ir menas“, 1996, Vilniaus Dailės Akademijos leidykla
Eilės paimtos iš:
“Drugelis sniege Haiku”, Gaivata, Kaunas, 1999 vertė: V.Dumčius
“Senovės Rytų poezija”, Pasaulinės literatūros biblioteka, Vaga, Vilnius, 1991 vertė: D.Kajokas, V.Baltuškevičius, J.Juškaitis
“Septintasis mėnulis Japonų poezija”, Meralas, Vilnius, 1999 vertė: J.D.Žilaitytė, V.Baltuškevičius, J.Baniulis, S.Geda, J.Juškaitis, D.Kajokas, M.Karčiauskas, K.Korsakas, A.Mackus, R.Neimantas, G.Patackas, B.Sruoga
***
Zen budizmas moko, kad pasaulį galima suvokti prašviesėjimo akimirką, satori, kada sąmonėje išnyksta erdvės ir laiko ribos, kad tik tada žmogus pajuntą vienovę su Visata. Tokiems netikėtiems atsivėrimams sieloje užfiksuoti buvo reikalingi tikslūs ir trumpi vaizdiniai, kurie labai tiko haiku poezijai. Glaudus haiku ir zen budizmo ryšys išryškėja paprastumu, kasdieniškumu; haiku- paprasti kaip kvėpavimas, kaip lietaus šniokštimas, jie turi būti lyg neužrašyti iki galo, skaitytojas pats suvokią poeziją trumpuose žodžiuose, pajungdamas savo jausminę patirtį. Haiku atsirado XVI a. iš grandinės renga ( eilių grandinė iš kelių dešimčių ar net šimtų dvieilių ir trieilių posmų, renga kurdavo keli poetai, paeiliui užrašydami savo sukurtą posmą), pirmojo trieilio, dar vadinamo hokku. Haiku yra neatsiejama, viena iš svarbiausių sudėtinių Japonijos kultūros dalių, tai blyksnis, kuriame atsispindi stiprus žmogaus ir gamtos ryšys.
Pagal:
“Drugelis sniege Haiku”. Gaivata, Kaunas, 1999
JAPONŲ KLASIKINĖS GRAVIŪROS (ukiyo-e) PASAULIS
Medžio raižiniai Japonijoje žinomi jau nuo IX a. Tolimuosiuose Rytuose juos išpopuliarino vienuoliai budistai, naudoję ksilografijos techniką religinių tekstų dauginimui. Tačiau savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik XVII a. Tuo metu Japonijoje vyko dideli pasikeitimai. 1639 m. išleistas įsakymas apie valstybės sienų uždarymą faktiškai atskyrė šalį nuo užsienio kultūros. Visuomenės diferenciacija gilėjo ir būtent tokiomis sąlygomis gimė demokratiškasis ukiyo-e menas, kurio principai aiškiai skyrėsi nuo aukštuomenės meno tradicijų. Be to, medžio raižiniai buvo pigesni ir prieinamesni platesniems gyventojų sluoksniams.
Ukiyo-e japoniškai reiškia nuolat kintančio pasaulio paveikslus, kurie per izoliacijos laikotarpį tapo miestiečių buities dalimi. Graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, puošiamas namų vidus. Graviūros naudotos kaip sveikinimo atvirukai, arbatos namų ir teatro afišos, amatininkų dirbtuvių produkcijos katalogai, ginklų, pypkių ornamentų rinkiniai ir t.t. Ukiyo-e buvo masinis menas. XVIII a. pradžioje šalyje medžio raižiniais prekiavo per 300 krautuvių, vien Edo (dab. Tokijas) mieste buvo 1000 ukiyo-e dailininkų.
Kaip ir visame Tolimųjų Rytų mene, ukiyo-e medžio raižiniuose buvo daug kaligrafijos ir poezijos – lakštuose gausu įrašų, monogramų, eilėraščių. Graviūras kūrė trys asmenys: dailininkas piešdavo, nurodydavo pagrindines spalvas, raižytojas ar jų grupė perkeldavo piešinį ant medžio, naudodami kai kada net 30 lentų. Tiko vyšnios, kipariso, magnolijos, klevo mediena. Spaudėjas raižinį atspausdavo rankiniu būdu ant specialiai paruošto minkšto ryžių popieriaus, naudodamas natūralius pigmentus, sumaišytus su specialia ryžių pasta. Kai kada raižinius lakuodavo, apiberdavo perlamutro ar metalo pudra. Dailininkas, raižytojas ir spaudėjas buvo beveik lygiaverčiai kūrinio autoriai.
Ukiyo-e klestėjimas baigėsi XIX a. antroje pusėje. 1842 m. vyriausybės dekretu buvo uždrausti populiarių aktorių, šokėjų ir geišų portretai, pradėtas riboti spalvų kiekis, 1853 m. panaikinus šalies izoliaciją, Japonijoje atsirado sintetiniai dažai, ėmė plūsti užsienietiškos prekės ir idėjos.
Haiku
Поэзия – нет дела бесполезней
в житейской деловитой круговерти,
но все, что не исполнено поэзии,
бесследно исчезает после смерти.
Igor Guberman
BASHO MATSUO (1664-1694)
TROBELĖJE, DENGTOJE NENDRĖMIS
Kaip vėtroj vaitoja bananas,
Kaip krenta lašai į rėčką,
Girdžiu visą mielą naktelę.
Varne bastūne, pažvelk!
Kur tavo lizdas senasis?
Aplink vien slyvos žieduos.
SVETIMOJ ŠALY
Plonutis ugnies liežuvėlis,-
Sustingo aliejaus žibelėj.
Nubusi… Koks liūdesys!
*
Nenuleidžiam akių nuo mėnulio.
Pagaliau galim kiek atsikvėpt!-
Debesėlis užslinko.
*
Kaip švilpia rudenio vėjas!
Tada tik suprasite mano eiles,
Kai liksit nakvot laukuose.
*
Pirmas sniegas auštant.
Prilenkė jisai-vos vos-
Lapelius narcizo.
*
Skaidrus šaltinis!
Bėgt pasileido aukštyn mano koja
Krabas mažytis.
*
SENAM KAUTYNIŲ LAUKE
Vasarą žolės
Ten, kur didvyriai dingo,
Tarytum sapnas.
*
Grūstuvėlis medinis.
Ar buvo slyva jis kadais?
Ar kamelija buvo?
*
VIEŠBUTYJE
Su manim po vienu stogu
Dvi mergaitės… Žydinčio hagio
Šakelės
Ir vienišas mėnuo.
*
SANEMORIO ŠALMAS
O žiaurioji lemtie!
Po šalmu šiuo garsingu
Svirpia dabar svirplys.
*
VIENAS IŠMINTINGAS VIENUOLIS PASAKĖ: “DZENO SEKTOS MOKYMAS, NETEISINGAI SUPRASTAS, DARO SIELOMS DIDELĘ ŽALĄ”. AŠ PRITARIU JAM
Daug nuostabesnis tas,
Kurs, blykstelėjus žaibui,
nesakys:
“Štai jis-gyvenimas mūsų!”
*
SUSIRINKOM NAKTĮ PASIGROŽĖTI SNIEGU
Ar greitai pasnigs?
Laukimas veiduos…Ir staiga-
Žiemos žaibo tvyksnis!
*
Chrizantemų aromatas
Senuose Naros parkuose.
Budų tamsios statulos.
*
Norėčiau sukurti eiles,
Nepanašias į savo veidą seną,
O pirmoji pražydusi vyšnia!
*
Chrizantemų aromatas
Senuose Naros parkuose.
Budų tamsios statulos.
*
Nerimą visą širdies,
Visą liūdesį, sumaištį
Gluosniui lanksčiam atiduok.
SUGIYAMA SANPU (1647-1732)
Gegužės lietūs!
Įplaukė varlytė
Į namus per slenkstį.
Medžių šakelės
Paskendo liūdesy-
Cikadų negirdėt
YAMAMOTO KAKEI (1648-1716)
Skrieja rudens sūkurys.
Kaip plasta, kaip krūpsi
Gebenės lapas kiekvienas!
BUDOS STATULA
Žaibo bėgli šviesa!
Budos veidas nutvisko
Laukų tolymėj tamsioj.
MUKAI KYORAI (1651-1704)
Kaipgi čia, draugai?
Į žydinčią vyšnią žvelgia žmogus,
O prie šono kalavijas ilgas!
HATTORI RANSETSU (1654-1707)
Rudens mėnulis
Mėlynėj piešia tušu
Pušį į dangų.
Žiedas…Dar žiedas…
Šiluma taip veržiasi,
Taip skleidžias slyva.
TAKARAI KIKAKU (1661-1707)
Supas ir supas
Vis ant banano lapo
Mažas varliukas.
Blausias mėnesio diskas…
Spingsi du ratai šakų tankmėje:
Apuokas dulsvais akiniais.
Motiną sapnavau.
Kodėl savo balsu
Ją nuvijai, gegute?
Žiūrėk – elgeta!
Dangus ir žemė-
Vasarinis jo rūbas.
NOZAWA BONCHO (?-1714)
Debesys plaukia…
Kaip atsargiai jie nešas
Šviesų mėnulį!
Eit kvėpiant vėsą.
Man toks viršus, toks vidus
Vasaros rūbo.
UEJIMA ONITSURA (1661-1738)
Voratinklis ant šakos!
Vėl dvelktelėjo į mane kaitra
Šioj vasaros giraitėj.
Nėra kur iš vonelės
Vandenį dabar išpilti…
Visur cikados gieda!
Savo skeletus
Žmonės apsupo šilkais.
Žiūri į gėles.
NAITO JOSO (1662-1704)
Laukus ir kalnus
Tyliai pavogė sniegas…
Staiga tuštuma!
Šalčiau už sniegą
Sidabrina man žilę
Žiemos mėnulis.
Vien mėnesiena!
Tik šventovės šešėliuos
Anka pelėda.
KAGAMI SHIKO (1665-1731)
O klevo lapai!
Jūs nutvilkote sparnus
Pralekiantiems paukščiams.
Kaip tau pavydžiu!
Tu pasieksi grožį neregėtą
Ir nukrisi, klevo lape!
KAGA NO CHIYO (1703-1775)
Šulinį nakčia
Apvijo vijoklis.
Semsiu kaimyno!
Pilnaties naktis!
Durų neužsidarė
Net paukščiai lizduos.
Rasa ant žiedo!
Paprastu vandeniu virs
Nukritus žemėn…
*
Miega plaštakė!
Kas jai prisisapnavo?
Sumojo sparnais.
*
Duos slyvos žiedas
Pavasario kvapą tam,
Kas jį nulaužė.
OSHIMA RYOTA (1707-1787)
Rudenio mėnulis.
O. kad vėlei gimus
Pušimi ant kalno!
TAYASU MUNETAKE (1714-1771)
RUDENIO VĖTRA
Vėtra baisinga
Plėšia nuo medžių lapus-
Pirmąsyk su gėla pavėlavusia
Šiandien atminty iškilo
Rudeniško sodo spalvos.
YOSA BUSON (1716-1783)
Koks liūdnas kvapas!
Žydi slyvos šakutė
Raukšlėtoj rankoj.
Koks varpas sunkus.
O ant paties jo krašto
Snaudžia drugelis.
Kvepia smilkalai.
Kiek jaunos kurčnebylės
Slapto žavumo.
*
Prieblandoj uždegė lempą…
Savo spalvą prarado staiga
Gelsvos chrizantemos.
*
Iškrito rasa,
Lašais apkibo visi
Erškėčio spygliai.
*
Kalnų upokšnis
Bėgo tykiau vis, tykiau…
Ledelis dugne.
*
Šaltis į širdį:
Gulant- užmyniau šukas
Mirusios žmonos.
*
Štai žirklės prieš ją,
Chrizantemą baltąją,
Mirksniui sustingo…
*
Rudenio vėjas
Akmenukais apmėto
Šventovės varpą.