kažkas užrišo mus maiše
ir nieks iš mūsų neištrūko
štai virtus priebalse šaižia
ugnis išeina iš degtuko
ji plazda žvakių plaukuose
ir veidrodžiuos padvigubėja
ir mes galvojam dar esą
tačiau atrodome išėję
nes pernelyg ilgai tamsu
kažkas mus užvertė kaip knygą
ir balso stygose balsų
nėra nelyg prieš ilgą ligą
štai medžiai sagstosi žieves
ir jų laja galanda lietų
kad jis nukritęs į gatves
ilgai žvilgėdamas gulėtų
