Autorius: Algimantas Baltakis
Poezija apie meilę
Sentencija
Kiek išbarstyta
Bučinių karštų!
Besaikė meilė
Liejasi kraštais.
Mes žvakę deginam
Dienos metu,
Užmiršdami,
Jog vakaras ateis.
1956-1963
Paukščių baladė
Susidėjo viskas taip keistai.
Kur pradingo meilė vakarykštė?
Skrido paukščiai du –
Aukštai, aukštai –
Ir skardžiais balsais iš džiaugsmo krykštė.
Bet audra užgriuvo nelauktai.
Paukščiai atmušė sparnus į uolą.
Susidėjo viskas taip keistai.
Žemėn jie lyg akmenys nupuolė.
Susidėjo viskas taip keistai.
Nebeliko tų svaigiųjų aukščių.
Ir pradėjo neapkęst už tai
Vienas kito šie išdidūs paukščiai.
1964
Liepsnų žiedai
Sudžiūvusi puokštė gvazdikų
Ji primena paprastą šluotą.
Tik kvapas vos juntamas liko
Ir prisiminimai migloti.
Nejaugi čia gėlės?
Kas jas atpažins?
Įmesiu į ugnį.
Tegu jos dar kartą pražys…
1964
Tramvajaus bėgiai
Aš nuo savęs pabėgau,
Pabėgau nuo kitų.
Aš negalvot pamėgau
Ir nežinot, kur tu.
Bet kaip atgal parbėgau,
Lig šiol nesuprantu.
Gal mes – tramvajaus bėgiai,
Vis sukamės ratu…
1963
Laiminga atomazga
Aš galvojau einąs artyn.
Pasirodo, visąlaik tolau.
Nušuoliavo žirgai sarti
Per baltų dobiliukų atolą.
Nenutversi už kamanų
To, kas sykį iš rankų išsprūdo.
Neišgriebsi tų akmenų,
Kuriuos įmetei vakar į prūdą.
Paskutiniai lėti raibuliai
Jau nuščiuvo pakrantės melduos.
Ir tik virpa gelsva drebulė,
Atleidimo lig šiol neišmeldus.
Greitai snaigė nutūps man delne –
Šis gležnutis ažūro kristalas.
Man vienam ji žėrės, tik mane
Ji mylės… Toks bus vasaros galas
Romansas
Tu esi per daug puiki.
Nedrįstu tavęs pamilti.
Tu esi per daug puiki.
Kam širdy sužadint viltį?
Tu esi per daug jauna.
Plyštų man širdis iš laimės.
Tu esi per daug jauna.
Nesuprasi mano baimės.
Tu esi per daug šviesi.
Lyg nuo saulės tuoj apakčiau.
Tu esi per daug švies
Ir per daug kaitri. Sudegčiau.
Visko tavyje per daug…
Kad netektų man apakti,
Kad netektų man sudegti,-
Tu manęs daugiau nelauk…
Saulė – dieną, mėnuo – naktį…
1962
Ilgesys
Baltos vyšnios. Mėlynas vakaras.
Vėl tu langą atidarei.
Du kumšteliai balti. Ir smakras.
Ir dvi akys – juodi žiburiai.
Bet sublyksi kažkas ant stiklo.
Nebelieka juodų žiburių.
Ant palangės parimęs, be tikslo
Vėl į žydinčias vyšnias žiūriu.
1960
Rudens dovana
Ir kam prasmės ieškot bandau?
Čia viskas taip trapu.
Aš prie širdies tau prigludau
Gelsvu rudens lapu.
Jį vėjas atnešė čionai
Iš tolimos šalies.
Tau atiteks jis dovanai,
Tik pirštais jį paliesk.
Jame tiek maža šilumos,
Bet gal ir jos užteks,
Jei tavo pirštuos lig žiemos
Blausi ugnelė degs.
1961
Komplimentai
Jei kaklas grakštus
Ir skruostai išbalę,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano gulbele!“
Jei glaustos, murkuoja
Lipšni nematytai,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano katyte!“
O jei darbšti ji
Be krašto, be galo,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano bitele!“
Jei čiauška – žvirblelis,
Jei čiulba – lakštutė.
Tarsi pasamdyti
Epitetai budi.
O jei supykstam,
Jei ūpas sugenda –
Ir tąsyk lengvai mes
Žodelį surandam.
Žirafomis virsta
Grakštuolės gulbės.
Bitelė – bobše,
Kuriai rūpi tik bulvės.
Matyt, ir katytės
Prasti reikalai.
Jei sakom: „Na ko
Lyg smala prisvilai!“
Jei čiauška: „Patauška!“
Dainuoja: „Ko bliauni!“
Ir karvės, ir ožkos
Bandom atkeliauna.
O moteris jaudinąs,
Graužia nagus.
Jinai ne žvėris
Ir ne paukštis. Žmogus.
* * *
Aš myluoju tave ne dėl to jau,
Kad nuo kvaitulio svaigtų galva
Šito jausmo seniai nustojau,
Nors tu man po senovei sava.
Aš myluoju tave ne iš laimės,-
Argi tam tokį kelią ėjau?
Aš myluoju tave ne iš baimės,
Nes aš nieko daugiau nebijau.
Aš myluoju tave, nes į langą
Tamsoje tyliai beldžias lašai.
Nes retai kas mus teatlanko,
O ir mudu kiltus – ne dažnai.
Bučiuoju tave
Rytmečio saulė
Didelė, rasota –
Įspindo pro plyšį sienoje.
Pakuteno tau skruostą.
Ir imi tu pro miegą šypsotis
Neiškenčiu aš –
Ir drauge su saule
Bučiuoju tave
Ant kvepiančio šieno.
Bučiuoju tave.
Kai džiaugsmas –
Lyg viesulo gūsis –
Pagauna ir neša mane,
Kai laimė širdį užplūsta,-
Bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Ne tik džiaugsmo akimirką-
Ir tada,-
Kai aptemsta padangė,
Gūdų vidunaktį,
Kai dunda griaustinis
Ir žaibas
Lyg magnis plyksteli
Nušviesdamas tavo išplėstas akis
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Kai žiūriu į žemėlapį marga,
Padalintą į tūkstantį lopų lopelių
Kai matau mintyse
Šimtus aerodromų
Su išrikiuotais karo lėktuvais;
Kai žinau, kad kažkur
Raketos, užvertusios nosis į dangų,
Stovi grėsmingai;
Kai visa taip įtempta ir neramu,-
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Kada debesys ima sklaidytis
Ir skirtingi žmonės
Pavojaus akivaizdoj
Tiesia draugystei rankas;
Kai Juodajame Kontinente
Susikuria naujos valstybės;
Kai daugiau vis žmonių
Pas kitus į svečius atvažiuoja;
Kai dainininkams leidžiama dainuoti,
Šokėjams – šokti;
Kai vėl susitinka tie,
Kurie susitiko kadaise prie Eibes,-
Kai tiki žmogumi,
Kai tiki ateitim,-
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
1961
Mudviejų vakaras
Tu vėl išeini.
Nesigink, aš jaučiu. Išeini
Apie išėjimą sprendžiu
Ne iš durų veriamų.
Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini,
Iš to neaiškaus, moteriško nerimo.
Sunertos rankos išduoda tave
Ir į palangę atremtas smakras.
Žinau:
Tu bėgi dabar kažkokia gatve.
Susimildama, nesakyk,
Kad mudviejų šitas vakaras…
Negalvok, jog priekaištus tau kalbu.
Negi būsiu juokingas,
Kai man – jau po trisdešimties.
Mes truputį pavargom. Šiek tiek nusivylėm.
Abu.
Tai suprantama. Žmogiška.
Mudu – ne išimtys.
Tu išeini…
Šių durų neužrakinsiu raktu.
Nesulaikysiu tavęs, nors virvėm surišiu.
Visa paguoda, kad keliausi ratu.
Ir vėl neišvengiamai pas mane sugrįši.
Ne skambutis praneš, jog tu parvykai,
Tavo akys. Ir rankos. Ir smakras.
Mudu esam seni, išbandyti draugai.
Štai tada ir galėsi sakyt,
Jog tai – mudviejų vakaras.
Ir neišeisi,
Nors trinktelėsi durimis,
Nors girdėsiu,
Kaip kaukši kulniukai šaligatviu,-
Aš jausiu:
Greta tu sėdi rami,
Pati neregima,
Tik švytinti…
1964
Jonas Aistis. Man tave
Kaip pavasaris atkiunta,
Ašen atkiutau.
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!
Anta kalno juodą skirpstą
Sprogstantį matau –
Ar ne mums ten sniegas tirpsta –
Ar ne man ir tau?
Aš tave širdy pajutęs,
Dievą pajutau!
O kad Dievas meilę būtų
Siuntęs man ir tau!..
Prasikals žolytės laiškas –
Žalias po lietaus.
Dievas liepė man išaiškint
Žemės meilę tau.
Ar ne Dievo buvo rykštė,
Ar ne aš kritau?..
Ar šlamės žolė pernykštė
Mano meilę tau?
Tu matai, kaip ledas šunta?-
Taip, sakai, matau…
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!
*
Kaunas, 1936. 09.28
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Tyli daina
Nieko neliko tyloj. Tik tavo balsas
Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai
Tyliai slenka pakrantėm,
Degančia saulėj žeme.
Nieko neliko tyloj. Auksinis rytas
Ieško tavęs po namus. Laukinė saulė
Dieną pažinusi glosto
Ilgesį tavo plaukų.
Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas,
Šnerantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.
Baltimore, 1954
Valdas Daškevičius
***
Meilė yra tyla, kurioje
aš save prisimenu ir pakartoju.
Akmeninėj vienutėj per amžius
esu uždarytas mylėti.
Neįžvelgiamas rūkas už lango –
mylimosios plaukai.
Rainer Maria Rilke
* * *
Akis man užgesink: tave matau;
užtrenk ausis: vis tiek tave girdėsiu,
be kojų pas tave ateit galėsiu
ir be burnos prisieksiu tau.
Nulaužk rankas, ir širdimi tave
tarytumei ranka lytėsiu aš,
jei širdį sustabdysi, plaks man smegenys,
o jei išdeginsi man smegenis,
tave manasai kraujas neš.
Vertė Henrikas Nagys