Palikimas
Laukinis paukštis — kaip laukimas,
Laukų,
Liepynų palikimas,
Aviečių kvapas po šaka,
Kurios nepalietė ranka,
Žaltys varinis nei gyvatė,
O paukštis atlėkė – pamatė,
Dvi uogas sulesė. Trečia –
Raudonam vilktakui nakčia…
Laukinis paukštis – ak, ramybė,
Lizdų minkštumas, amžinybė
Giesmės – labai anksti – rūke,
Kada laumiukai berėkiu
Po medžiais palikti kankinas,
Kai gūdžiai ūžia tankumynas,
Viltim kryžiuojasi sparnai,
Nudžiūvę šakos ir sapnai…
Laukinis paukštis… Svirnas, svirtys,
Rausvi gimimai, juodos mirtys,
Kibirai, sklidini vandens,
Kur žvaigždės mėnesiai gyvens,
Kur vėl —
Sulaukęs valandos,
Laukinis paukštis užgiedos.
Lekianti
Man regis,
Tai kandis: pilka, nyki…
O gal vėlė —
Lig šiol neradus vietos,
Kurią sugrįžtančią į tamsą sutinki…
Sakai, kad rytas,
Ir sakai, kad mėtos
Užgydys jos žaizdas
Ir ji pasveiks,
Kad vėl pražys
Kvapnus buvimo mitas,
Kad kitą naktį
Gal jau nereikės
Bijot,
Kol suaidės anas trimitas…
… Bet ne kandis –
Pati tamson leki,
Blaškais tarp skudurėlių iškramtytų…
Ir žvilga žvilga
Ašara aky,
Bijodama
Kad kas nepamatytų.
Išeinanti
Mačiau Malevičių.
Kvadratas aiškiai juodas.
Visai kaip padėtis be išeities.
Suvirpi —
Tarsi būtum nuogas —
Net be odos…
Tau velka šiurkštų rūbą, tuoj uždės
Karūną.
O! Iš aukso ir sidabro!..
Atsiklaupi —
Taip reikia —
Ir žiūri,
Kaip juodą skliautą
Šviesulys praardo,
O žemė tau po kojom
Jau Svari —
Atsikelia ir eina.
Dieve mano,
Nejaugi ji išeis ir nebegrįš?
Nejaugi nieks išeinančios nemato,
Negirdi, kaip ji praveria duris,
Kaip ištiesia rankas,
Kaip šviesą skina,
Kaip ritasi žemyn karšti lašai…
Bet sąžinė rami. —
Nebekankina.
Ir žemės nešauki.
Ir nieko neprašai.
Apie klajojantį sapną
Yra pasauly keistas sapnas.
O keistas jis todėl, kad slaptas:
Sau tyliai vaikšto ir atrodo
Lig šiolei niekam nesirodo.
Jis pilnas vėjų ir žvaigždžių,
Kalnų viršūnių paslapčių,
Sparnelių ir sparnų lengvumo,
Upelių rytmetį melsvumo
Ir dar kitų mielų dalykų
Nuo pat Kalėdų lig Velykų!
Jei kas netyčia jį surastų
Ir susapnavęs nesuprastų,
Tai sapnas – keistas ir gražus –
Jau nebevaikščios, nes pražus.
Bet argi gali šitaip būti,
Kad leistum jam, gražiam, pražūti? –
Kol jo kiti nesusapnavo,
Ieškok, atrask – ir sapnas tavo!
Vasara ir ruduo
Švilpauja miške birželis –
Miškas žalias žalias žalias!
Miškas kvepiantis, gėlėtas,
Saule ir juoku užlietas!
Kad kvatoja spinduliukai,
Vabalai, ežiai, kiškiukai.
Mažas margas vabaliukas
Ant vienos kojytės sukas…
Net ausytė kiškiui linksta –
Oi,
Kaip linksma!
O dabar – ruduo atėjo:
Medžiai šiaušiasi nuo vėjo,
Ir ežiukai patyliukais
Klojas lapų pataliukais.
Po egle – ir vabaliukai,
Ir kiškiukai susigūžę…
Pilko ūžesio klausyti
Kiškis iškiša ausytę
Ir išgirdęs gaudžiant liūtį,
Oi,
Kaip liūdi…