Eduardas Selelionis
Traukiniai
Traukiniai — per taigą ir per tundrą,
per dienų vaiskumą ir naktų
skaidrią vėsą — dunda vis ir dunda…
Nuo stotelių, toly paliktų,
prie kitų — skirtingų ir vienodų
savo amžinuoju laukimu.
Ten — kad žmogui žmogų atiduotų,
patys neturėdami namų.
Patys vėl — į naktį ir į dieną —
su romantikais, ieškotojais drauge.
Kategoriškai atmetę vienumą
ir kitus į tolumas šaukią.
Traukiniai — per taigą ir per tundrą.
Žmogiškai neramūs ir šilti.
Nuolatos — nepertraukiamai — dunda
traukiniai — romantikų širdim.
Jonas Strielkūnas
Rugpiūčio šviesoje
Rugiai ant kalno liovėsi banguoti,
Ąsoty prie gubos — gardi pluta.
Užkrauna šienu mūsų meilės guolį,
Ir baigias mūsų vasara karšta.
Dangus raudonas tarsi bruknių biržė,
Nugieda saulę svirtys vakare.
Ir mes jau niekad niekad nepamiršim
Baltų stulpų ties mėlyna giria.
Ir dar vaidensis pro neramų miegą
Kraujažolių žvaigždynai pakely,
Kur baltos avys per ganyklą bėga
Kaip mūsų metai — vis tolyn, tolyn…
Ir nebeskirstysim, kas mano ir kas tavo
Tenai, mums pažadėtoj ateity,
Kur rudenio pirma diena sutemo
Ir kur stulpai nebe tokie balti.
Tenai prie pilko stulpo, lietui lyjant,
Suglausim galvas mylimam krašte,
Kur žaizdos greit atsiveria ir gyja,
Kur lieka pėdos žemėj ir rašte.
Ir niekad niekad jau nebepamiršim
Žalių beržų rugpiūčio šviesoje.
…Dangus raudonas tarsi bruknių biržė,
Ir mamos renka uogas danguje…
Algimantas Baltakis
Pusryčiai dviese
Nei pridurti, nei atimti.
Kur tu bėgi iš nubrėžto
Ratilo? Į ryto rimtį
Mes vis vien pateksim. Brėkšta.
Anei juoktis, nei raudoti.
Kur tu bėgi iš nubrėžto
Ratilo? Rūkai raudoni
Mus pavys vis viena. Brėkšta.
Nei mylėt, nei neapkęsti.
Kur tu bėgi iš nubrėžto
Ratilo? Tą duonos kąsni
Teks pusiau dalintis. Brėkšta.
Nei tamsu jau, nei šviesu.
Duoną valgykim. Skalsu.
Jonas Juškaitis
Kai mėnuo aukso dūmu
Tave apdraiko, moterie
Nebe skiriu baltumų:
Kurie tavi, kurie
Šit į jazminą kvapnų
Išsprogs tuojau.
Tave lyg baltą sapną
Sapnuoju ir nubust bijau.
Oi žeme, apkaišyta
Fantastiškame vakare!
Baugu, kad meilė tartum šita
Akimirka, kurią
Galva į miegą grimzta:
Nesugauta nuklys…
Iš liūdesio užgimsta
Gražus svajonės ilgesys.
Alfonsas Nyka-Niliūnas
***
Aš atsimenu, kaip mes abu gulėjom
Lapų vitraže – du nykūs vabalai –
Ir su vėjais ėjome alėjom,
Degdami kaip aukso gabalai;
Kaip dainuodami su paukščiais susiliejom
Sodų ežero srovėj ir kaip;
Vis skambėdami varpais tylėjom,
Kol iš džiaugsmo tykiai pravirkai;
Kaip parėjome namo šviesos alėjom
(Durys gydė sužeistus pirštus)
Ir išbristi iš savęs nebegalėjom
Per alėjų vandenis tirštus.
Mario Benedetti
Pavakario meilė
Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna keturios
o aš mąstau dešimt minučių pabaigęs sąskaitas
kaip ir kiekvieną vakarą ištiesęs kojas
patraukau pečiais atpalaiduoju nugarą
ir sunėręs rankas patraškinu pirštais.
Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna penkios
o aš tik palūkanas skaičiuojantis sraigtelis
mano dvi rankos ant keturiasdešimties mygtukų
mano ausys klausos telefono lojimo
ir aš iš skaičių kalkuliuoju teisybę.
Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna šešios
galėtum netikėtai prisiartint prie manęs
ir tarti: „Kaip laikaisi?” ir taip mes pasiliktume
aš su tavo raudonų lūpų dėme
o tu su melsvais mano kalkių suodžiais.
Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė