Gyventi verta, nes Dievas toks dosnus
Kai kalbame apie dvasinį tobulėjimą, Dievas sugalvoja mums visokių išbandymų. Prieš kurį laiką man pasirodė, jog man buvo leista iš tikrųjų stebėti, kaip jis su humoru visai grupei aiškino, kuo skiriasi šykštumas ir dosnumas.
Mūsų grupė susirinko Vorarlbergo vienuolyne, kuris garsėjo nuoširdžiu svetingumu. Viena grupės moteris buvo itin šykšti, niekuo nesidalijo su kitais. Per pietus ji staiga prapliupo pasipiktinusi rėkti: pasigedo butelio vyno, kurį praėjusį vakarą buvo tik pusiau nugėrusi ir dėl to pastačiusi nuošaliame kamputyje. Ji jautėsi apvogta, ir dar vienuolyne!
Mes išsiaiškinome, jog savo vyną moteris buvo palikusi ten, iš kur aptarnaujantis personalas surenka išvykusių svečių paliktus butelius, o vyno likučius panaudoja virtuvėje. Vadinasi, jos godžiai saugotas vynas pateko į visiems svečiams prie kepsnio patiektą padažą.
Dievas – visų mūsų džiaugsmui – šykštuolę pavertė dosnia šeimininke. Skanaudama gardų padažą, moteris pagaliau galėjo laisvai ir nuoširdžiai pasijuokti iš savęs.
Gyventi verta, nes turime draugų
Yra dvi „senų draugų” kategorijos. Apie pirmąją kategoriją kalbame su šypsena ir labai didžiuodamiesi: mes vis dar tokie pat artimi kaip ir mūsų draugystės pradžioje. Ne, ko gero, net dar artimesni. Net kai ilgiau nesimatome, visada susitinkame kaip draugai. Mus sunku išskirti. Mūsų santykiai tiesiog nuostabūs, galime pasikliauti vienas kitu. Visi puikiai žinome, ką vienas kitam reiškiame, ir nenorime to prarasti. Draugystė – nuostabiausias dalykas žemėje. Su draugais jaučiamės saugūs.
Apie antrąją kategoriją kalbame ne taip euforiškai, labiau susimąstę, dažnai net su liūdesiu ir kartėliu. Seni draugai čia reiškia „anksčiau buvusius draugus”. Vadinasi, šiandien jau nesame draugai. Tai jau praeitis.
Mūsų draugystė ne tik buvo pasiekusi kulminaciją, bet ir turėjo savo pabaigą. Tai buvo skausminga, bet nieko negalėjome pakeisti.
Tokių pražuvusių draugysčių nenorime juodinti, bet nelabai žinome, kaip elgtis, kad galėtume jas laikyti malonia savo praeitimi. Frydrichas Nyčė sugalvojo gražią sąvoką. Antrąją draugystės kategoriją jis vadina „žvaigždžių draugyste”, nes savo svorio centrą iš Žemės ji perkėlė į kitą plotmę. Jis mato draugystę gerokai toliau, nei esame įpratę ją regėti. Štai ten visi mūsų santykiai atranda savo paskirtį ir gilesnę prasmę:
„Buvome bičiuliai ir tapome svetimi. Tikriausiai egzistuoja nepaprastai ilgas nematomas žvaigždės kelias, kurio trumpas atkarpas sudaro ir mūsų tokie skirtingi keliai. Todėl privalome tikėti savo žvaigždžių draugyste, net jei Žemėje esame priešai”.
Žvaigždžių bičiulystę gyvenime reikia vertinti taip kaip vasaros naktį danguje žėrinčius meteoritus.
Gyventi verta, nes problemos yra tokios menkos
Gyvenimas susideda ne vien iš malonumų. Yra nemalonių pareigų ir sunkių darbų, kuriuos būtina padaryti. Savaime suprantama, kad šias pareigas mėgstame atidėlioti. Atidedame savaitėms, mėnesiams, o kartais net daugeliui metų.
Tokios nevykdomos užduotys turi vieną keistą savybę: kuo ilgesniam laikui jas atidedame, tuo labiau jos didėja.
Galiausiai jos ima mus labai bauginti, todėl apeiname jas kuo didesniu lankstu. Tos užduotys darosi panašios į tariamąjį milžiną iš istorijos apie Džimį Sagą ir Luką, lokomotyvo mašinistą. Iš toli žiūrint, milžinas atrodė labai baisus ir niekas nenorėjo priėjo artintis. Dėl to milžinas buvo labai vienišas ir liūdnas. Kas išdrįso prie jo prisiartinti, tas pamatė, kaip milžinas vis mažėjo ir pamažu virto normaliu ir maloniu žmogumi.
Tik išbandę galime tai patirti: drąsiai artinkitės prie vis atidėliotų nemalonių dalykų. Kai visai priartėsite, patys nustebsite, kad jie anksčiau jus taip baugino ir kėlė pasibjaurėjimą.
Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi