Gyventi verta, nes Dievas toks dosnus

Gyventi verta, nes Dievas toks dosnus

Kai kalbame apie dvasinį tobulėjimą, Dievas su­galvoja mums visokių išbandymų. Prieš kurį lai­ką man pasirodė, jog man buvo leista iš tikrųjų stebėti, kaip jis su humoru visai grupei aiškino, kuo skiriasi šykštumas ir dosnumas.

Mūsų grupė susirinko Vorarlbergo vienuoly­ne, kuris garsėjo nuoširdžiu svetingumu. Viena grupės moteris buvo itin šykšti, niekuo nesidalijo su kitais. Per pietus ji staiga prapliupo pasipikti­nusi rėkti: pasigedo butelio vyno, kurį praėjusį vakarą buvo tik pusiau nugėrusi ir dėl to pastačiusi nuošaliame kamputyje. Ji jautėsi apvogta, ir dar vienuolyne!

Mes išsiaiškinome, jog savo vyną moteris buvo palikusi ten, iš kur aptarnaujantis personalas su­renka išvykusių svečių paliktus butelius, o vyno likučius panaudoja virtuvėje. Vadinasi, jos go­džiai saugotas vynas pateko į visiems svečiams prie kepsnio patiektą padažą.

Dievas – visų mūsų džiaugsmui – šykštuolę pavertė dosnia šeimininke. Skanaudama gardų padažą, moteris pagaliau galėjo laisvai ir nuošir­džiai pasijuokti iš savęs.

Gyventi verta, nes turime draugų

Yra dvi „senų draugų” kategorijos. Apie pir­mąją kategoriją kalbame su šypsena ir labai didžiuodamiesi: mes vis dar tokie pat artimi kaip ir mūsų draugystės pradžioje. Ne, ko gero, net dar artimesni. Net kai ilgiau nesimatome, visada su­sitinkame kaip draugai. Mus sunku išskirti. Mūsų santykiai tiesiog nuostabūs, galime pasi­kliauti vienas kitu. Visi puikiai žinome, ką vienas kitam reiškiame, ir nenorime to prarasti. Drau­gystė – nuostabiausias dalykas žemėje. Su drau­gais jaučiamės saugūs.

Apie antrąją kategoriją kalbame ne taip eufo­riškai, labiau susimąstę, dažnai net su liūdesiu ir kartėliu. Seni draugai čia reiškia „anksčiau buvu­sius draugus”. Vadinasi, šiandien jau nesame draugai. Tai jau praeitis.

Mūsų draugystė ne tik buvo pasiekusi kulmi­naciją, bet ir turėjo savo pabaigą. Tai buvo skaus­minga, bet nieko negalėjome pakeisti.

Tokių pražuvusių draugysčių nenorime juo­dinti, bet nelabai žinome, kaip elgtis, kad galėtume jas laikyti malonia savo praeitimi. Frydrichas Nyčė sugalvojo gražią sąvoką. Antrąją draugystės kategoriją jis vadina „žvaigždžių draugyste”, nes savo svorio centrą iš Žemės ji perkėlė į kitą plot­mę. Jis mato draugystę gerokai toliau, nei esame įpratę ją regėti. Štai ten visi mūsų santykiai at­randa savo paskirtį ir gilesnę prasmę:

„Buvome bičiuliai ir tapome svetimi. Tikriau­siai egzistuoja nepaprastai ilgas nematomas žvaigždės kelias, kurio trumpas atkarpas suda­ro ir mūsų tokie skirtingi keliai. Todėl privalo­me tikėti savo žvaigždžių draugyste, net jei Že­mėje esame priešai”.

Žvaigždžių bičiulystę gyvenime reikia vertin­ti taip kaip vasaros naktį danguje žėrinčius me­teoritus.

Gyventi verta, nes problemos yra tokios menkos

Gyvenimas susideda ne vien iš malonumų. Yra nemalonių pareigų ir sunkių darbų, kuriuos bū­tina padaryti. Savaime suprantama, kad šias pa­reigas mėgstame atidėlioti. Atidedame savaitėms, mėnesiams, o kartais net daugeliui metų.

Tokios nevykdomos užduotys turi vieną keistą savybę: kuo ilgesniam laikui jas atidedame, tuo labiau jos didėja.

Galiausiai jos ima mus labai bauginti, todėl apeiname jas kuo didesniu lankstu. Tos užduotys darosi panašios į tariamąjį milžiną iš istorijos apie Džimį Sagą ir Luką, lokomotyvo mašinistą. Iš toli žiūrint, milžinas atrodė labai baisus ir niekas nenorėjo priėjo artintis. Dėl to milžinas buvo labai vienišas ir liūdnas. Kas išdrįso prie jo prisi­artinti, tas pamatė, kaip milžinas vis mažėjo ir pamažu virto normaliu ir maloniu žmogumi.

Tik išbandę galime tai patirti: drąsiai artinki­tės prie vis atidėliotų nemalonių dalykų. Kai visai priartėsite, patys nustebsite, kad jie anksčiau jus taip baugino ir kėlė pasibjaurėjimą.

Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi